Veidai

2020.11.22 20:14

Apie nesėkmes be užuolankų kalbantis Jonas Nainys – apie ryšį su tėvais, saviugdą ir išgrynintas vertybes

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.22 20:14

„Radistų“ laikais mus su Rolandu pozicionavo kaip komikus, bet pastaruoju metu nebesijaučiau tuo komiku, vaikinu „prie bajerio“, – portalui LRT.lt sako Jonas Nainys-DJ Jovani, vis labiau susitelkiantis į tikrąjį savo kelią – muziką. Jis be užuolankų ir išsisukinėjimų kalba apie patirtas nesėkmes ir džiaugiasi šiandien atradęs vidinę ramybę.

– Nuo šio rudens nebevedate televizijos laidų, dabar visas jūsų dėmesys – muzikai: esate didžėjus, prodiuseris, radijuje vedate muzikinę laidą. Tiesa, pirmas atsisveikinimas su televizija įvyko prieš porą metų, kai buvo nutraukta sutartis su vienu televizijos kanalu. Sunku priimti tokią naujieną esant karjeros viršūnėje?

– Būtų buvę sunku prieš penkerius metus, bet ne pastaraisiais metais. Dabar jaučiu ramybę, žinau, kas esu ir kur noriu būti. Atėjo suvokimas, kad mažiau yra daugiau. Susitelkimas į vieną sritį, į kurią einu nuo paauglystės, suteikia pasitikėjimo savimi, užtikrintumo, ramybės ir laimės. Buvo laikas, kai augau, brendau, mokiausi, atsirado pirmieji darbai, savęs paieškos, pasiūlymai. Natūralu, kad, norėdamas įsitvirtinti, juos priimi, patenki į tam tikras žiurkių lenktynes ir užsisuki užburtame rate. Viena vertus, atrodo labai smagu – dienoje tiek visko daug, veiksmo, dinamikos, skirtingų potyrių.

Kita vertus, esu tikras, kad dirbdamas savo darbą žmogus turi būti savo srities profesionalas ir aš to siekiu. Tiesiog galiausiai su laiku ateina suvokimas, kad gali būti kelių sričių profesionalas, bet negali visose srityse parodyti aukščiausio profesionalumo lygio ir visko suspėti. Išsigryninęs savo vertybes supratau, kad vis tik muzika man yra svarbiausia, nesvarbu, ar kalbu apie savo kūrybą, ar apie kitų žmonių prodiusavimą.

Nebūtinai turiu laikytis įsikibęs televizijos ir nematau tikslo kažkam kažką įrodyti. Išmokau paleisti. Ir tai, kad televizijos sutartis su manimi nutraukiama, paleidau be jokio spaudimo ar didelių emocijų. Tiesiog džiaugiuosi įgyta patirtimi ir išmoktomis pamokomis.

O išmokau tikrai daug – nesuskaičiuoju, kiek tūkstančių valandų praleidau tiesioginiame eteryje, kiek scenarijų perskaičiau, kiek interviu esu ėmęs... Visa tai niekur nedingsta. Tai, kad nesu televizijoje ir nevedu laidų, nereiškia, kad dabar negalėčiau vesti renginio ar laidos. Štai ir visai neseniai netikėtai turėjau pakeisti kolegą, turėjusį vesti 3 val. trukmės koncertą tiesioginiame televizijos eteryje. Apie tai sužinojau likus 2 val. iki renginio. Ir aš nepabūgau, paskaičiau scenarijų ir viskas puikiai pavyko. Turbūt tai buvo vienas geriausiai mano vestų renginių. Gera žinoti, kad prireikus galiu eiti į tiesioginį eterį.

Ir iki šiol to mokausi – jau antrus metus dusyk per savaitę lankausi pas oratorystės mokytoją, mokausi retorikos. Ir ne tam, kad mane vėl priimtų į televiziją, tiesiog noriu lavinti šį gebėjimą, turėti įrankį ir mokėti jį panaudoti bet kokioje situacijoje – nesvarbu, ar vesdamas renginį, ar sakydamas kalbą draugų vestuvėse.

Baigus universitetą nesimokyti ir galvoti, kad užtenka eiti į darbą, man atrodo beprotiškai nuobodu.

– Atrodo, kad pastaruoju metu ir jūsų socialiniuose tinkluose atsirado daugiau džiaugsmo dėl to, kas vyksta: padėkojate klausytojams už tai, kad klauso, džiūgaujate, kai jūsų daina surenka 1 mln. peržiūrų, džiaugiatės, kai jūsų kūrinys „Tokyo“ pirmą kartą nuskamba per BBC Radio 1.

– Nematau savęs iš šono, tad sunku pasakyti. Man atrodo, kad esu toks pat, į gyvenimą žiūrintis taip pat pozityviai. Galbūt čia minėtoji ramybė, kai tiksliai žinau, ko siekiu, nebeturiu niekam duoti ataskaitų ar galvoti apie sutartis, nerimauti, ar jas pratęs. Galbūt tikrai buvau užsisukęs savo veiklose – nors vienu metu ir radijuje, ir televizijoje vedžiau pramogines laidas, jos visiškai skyrėsi, tad buvo ir nuovargis, buvo ir laikas, kai stigo pasitikėjimo savimi, nesijaučiau toks profesionalus.

Turbūt žmogiška taip jaustis, nors nuo to viskas ir prasideda. Dabar savimi pasitikiu, jaučiuosi profesionalesnis, nes savo augimui tikrai skiriu daug valandų. Kalbu ne tik apie profesinę savo veiklą, taip pat domiuosi saviugda, skaitau ir klausau knygas, lankausi pas mentorius. Man tai labai įdomu.

Be to, nebesu 25-erių jaunuolis, mano patirtis sugula į mane kiekvienais metais ir tai ramina. Matau savo kelią ir to, ką darau, prasmę. O kai eini savo keliu nesiblaškydamas, pasieki ir rezultatų. Kaip kažkada džiaugiausi, kad mano kūrinį sugrojo lietuviška radijo stotis, taip dabar džiaugiausi, kad mano kūryba skamba per BBC Radio 1. Ir nors einu nelengvu keliu, jaučiu, kad tai mano kelias.

– Dabar apie tai kalbate su optimizmu, tačiau yra daug jaunų žmonių, kurių didžiausia baimė – nesėkmės karjeroje, kurie netekę darbo nuleidžia rankas ir susimąsto – kas man negerai. Kaip nenuleisti rankų, savimi nenusivilti ir nepriimti nesėkmės kaip pasaulio pabaigos?

– Negyvename meniniame filme, kur viskas baigiasi tik laimingai. Nereikia manyti, kad užtenka baigti mokslus ar gauti pirmą darbą, o po to gyvenimas viską sudėlios. Tai klaidinanti iliuzija. Taip galvojantys žmonės gavę pirmą gyvenimo stumtelėjimą iškart subliūkšta. Savo šarvus auginau nuo vaikystės.

Vaikystėje turėjau viešo kalbėjimo baimę, bijojau žmonių. Dėl to patyriau daug nepatogių situacijų, jausdavau gėdą, kad kažkas nepavyko. Išgyvenau, kad nemoku rišliai, aiškiai reikšti minčių. Ir jau tos pirmosios nemalonios patirtys išmokė, kad jei nieko dėl to nedarysiu, niekas ir nepasikeis.

Ir aš dariau daug – skaičiau knygas, baigiau filosofijos studijas. Iki devyniolikos ar dvidešimties nesupratau, kad nesėkmės reikalingos, nes jos daug išmoko. Perskaitęs daugybę biografinių knygų supratau, kad visi sėkmingi žmonės (milijonieriai, išradėjai ir pan.) taip pat patyrė nesėkmių ir buvo patekę į nepatogias situacijas, kai buvo nesuprasti, – nesėkmės juos užgrūdino ir užaugino šarvus.

Atsirado suvokimas, kad negali mokėti visko, patikti visiems ir vieną dieną tiesiog nubusti būdamas milijonieriumi ar muzikantu. Viskam reikia laiko, pastangų ir patirti nesėkmių. Klausimas tik, ar esi pasiryžęs nuryti tas karčias piliules ir eiti sunkiu keliu, ar geriau gyventi su rožiniais akiniais ir tikėtis, kad gyvenimas viską sudėlios, kažkas tave atras ir įvertins, karjera susiklostys savaime.

Kitų žmonių nepakeisi, tačiau gali pasikeisti pats – paroje yra 24 val., tad verčiau pagalvoti, kiek ir ko į save gali įdėti. Siekdamas pažinti save ir mokydamasis to, kas tau patinka, nebūtinai palūši – turėsi savo viziją ir stengsiesi ją pasiekti. Žinoma, tai užtruks.

– Minėjote, kad lankote ir oratorystės pamokas, saviugda domitės. Vis dar yra žmonių, kurie jūsų tikriausiai nesuprastų. Daugelis džiaugiasi gavę savo diplomą ir kad daugiau niekada nereikės nieko mokytis.

– Keistas požiūris, ypač gyvenant interneto amžiuje. Vieni internete ieško pramogų – pasižiūri filmą, pasiklauso muzikos, kitiems internetas – neišsemiamas nemokamų žinių ir informacijos šaltinis. Priskiriu save prie pastarųjų.

Be to, noriu įprasminti save. Baigus universitetą nesimokyti ir galvoti, kad užtenka eiti į darbą, man atrodo beprotiškai nuobodu. Kiekvieną dieną man norisi kažko naujo, dinamikos, tobulėjimo. Man tai yra įdomu, noriu nuolat augti.

Dabar jaučiu ramybę, žinau, kas esu ir kur noriu būti.

Beje, bendrauju su užsienio muzikos industrijos atstovais, savo kolegomis Lietuvoje, matau, kaip jie visi trokšta žinių ir tobulėjimo. Toks žmonių ratas, bendraminčiai, padeda ir pačiam neužsisėdėti vietoje.

Pasaulis šiandien labai pasikeitęs – internetu gali lengvai pasiekti visus žmones kad ir kitame pasaulio gale ir jiems kažką ištransliuoti. Bet kad juos tikrai pasiektum, turi būti įdomesnis už tą žmogų, kuris tiki, jog viskas gyvenime nulemta, kad valdžia bloga ir jis nieko negali pakeisti. Aš tikiu, kad įmanoma pakeisti viską. Jei ne pasaulio lygmeniu, tai bent jau galima padaryti kažką, kad prieš save, savo artimuosius ir bičiulius jaustumeisi gerai, užtikrintai. Tiek tikrai galima pakeisti.

Negyvename meniniame filme, kur viskas baigiasi tik laimingai.

– Minėjote internetą. Esate vienas iš daugiausiai sekėjų socialiniuose tinkluose turinčių įtakdarių. Turbūt tai įpareigoja gerai pasverti kiekvieną žodį ir nuotrauką, kuriais pasidalijate tinkle, – veikiausiai jus seka daugybė jaunų žmonių.

– Žinoma, tai jaučiu. Tiesa, pastaruoju metu vis rečiau noriu kelti įrašus apie savo asmeninį gyvenimą. Kuo toliau, tuo labiau norisi susitelkti į savo muziką ir ja dalytis. Suprantu, kad visiems įdomi vadinamųjų influencerių asmeninio gyvenimo virtuvė, tačiau dabar labiausiai norėčiau, kad mane socialiniuose tinkluose sektų dėl mano muzikos, taip pat noriu dalydamasis savo istorija įkvėpti jaunus žmones.

Praėjusiais metais su kolegomis atidarėme „Open Play“ muzikos agentūrą, joje norime padėti jauniems kuriantiems ir dainuojantiems žmonėms. Taip pat esame įkūrę atvirą kūrybiškumo erdvę „Naktinis Vilniaus avilys“, ji stengiasi veikti kaip prevencinė priemonė nuo priklausomybių ir čia jaunimas gali rasti pagalbos. Muzika ir pagalba jaunimui – dvi svarbiausios kryptys, kuriomis noriu eiti.

– Sakėte, kad vis rečiau norisi socialiniuose tinkluose dalytis savo asmeninio gyvenimo akimirkomis. Kai pagalvoji – ir jūs, ir jūsų žmona Simona esate nuomonės formuotojai, kuriuos seka daugybė žmonių, apie jus rašo žiniasklaida, dirbdamas radijuje ir televizijoje, rodos, visuomet buvote matomas. Ar daug buvo likę vietos privatumui?

– Sunku pasakyti, tačiau, kai pasirenki tokią profesiją, turi būti susitaikęs, kad taip bus. Į šią rinką atėjau 2006-aisiais. Viskas prasidėjo nuo realybės šou, kuriame mane kameros stebėjo 24 val. per parą tris mėnesius. Tai berniukui iš Pasvalio atrodė kaip kažkoks kosmosas, norėjosi sau įžnybti, kad patikėčiau, jog ten esu. Laimėjęs projektą supratau, kad gyvenime kažkas keičiasi. Tačiau nenorėjau, kad mane vertintų tik todėl, kad laimėjau realybės šou ar buvau vadinamas gražuoliuku, norėjau sudominti savo kūryba (tada jau buvau didžėjus) ir įprasminti save tuo, kad kažką duodu žmonėms.

Ir nors „Radistų“ laikais mus su Rolandu pozicionavo kaip komikus, pastaruoju metu nebesijaučiau tuo komiku, vaikinu „prie bajerio“, kokiais mus laikė. Rolandas buvo ir yra tas, kuris visada „prie bajerio“, tačiau aš visuomet buvau tas ramesnis, santūresnis, daugiau norintis kalbėti apie rimtesnius dalykus, apie saviugdą, gyvenimą, muziką. Aišku humoro jausmą turiu ir kai reikia mes juokaujame, tik nebenoriu to rodyti viešai.

Atėjo suvokimas, kad mažiau yra daugiau. Susitelkimas į vieną sritį, į kurią einu nuo paauglystės, suteikia pasitikėjimo savimi, užtikrintumo, ramybės ir laimės.

– Mūsų gyvenimui, dažnai ir pasirinkimams įtaką daro šeima, kurioje užaugome. Jūs ne kartą sakėte, kad jūsų tėvai jums – gražus pavyzdys, o ir savo socialiniuose tinkluose mielai dalijatės šiltomis akimirkomis su mama.

– Esame labai artimi, kasdien kalbamės telefonu. Aš žinau visus jų vargus ir džiaugsmus, jie žino manuosius. Mano mama apskritai man yra vienas gražiausių pavyzdžių – mane žavi jos gebėjimas visada padėti kitiems ir rūpintis kitais. Ji turi labai didelę ir gražią širdį. Mokausi iš jos būti tiesiog geras žmogus.

Mes visuomet šiltai bendravome ir susipykę esame gal kartą gyvenime – kai būdamas paauglys panorau keisti mokyklą tik todėl, kad į kitą mokyklą išėjo mano draugai. Atsimenu, kaip tada pykau, porą dienų nekalbėjau, tačiau galiausiai supratau, kad mama buvo teisi.

Manau, kad dabartinė mano būsena, ramybė ir mokėjimas drąsiai siekti savo tikslų ir priimti nesėkmes – tėvų indėlis. Džiaugiuosi, kad manęs tėvai per daug neišlepino ir nepirko visko, ką galbūt galėjo ir norėjo, nes taip išmokau vertinti tai, ką turiu, o labiausiai santykius. Esu dėkingas savo tėvams ir džiaugiuosi, kad ir varge, ir džiaugsme mus sieja tas tikrasis meilės ryšys. Tai visko pagrindas.

Taip pat skaitykite