Veidai

2020.11.14 09:12

Tolimus kraštus išnaršę Richardas ir Jovita: menas – sugyventi ne kelionėje, o buityje

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.14 09:12

„Viskam yra laikas ir vieta. Dabar apie keliones nepasvajosi, bet dar liko pusė Australijos neapvažiuota“, – prisimindami beveik metus trukusią kelionę svarstė aktorė Jovita Balčiūnaitė ir LRT laidų vedėjas Richardas Jonaitis. Tiesa, šis ruduo jiems kupinas naujų patirčių – pora priėmė projekto „Šok su žvaigžde“ iššūkį. Ir nors Jovita iš projekto jau pasitraukė, ji nekantrauja, kada vėl galės šokti.

– Jovita, ar labai trūksta projekto?

Jovita: Pirmą savaitę tikrai buvo liūdna, kad viskas baigėsi. Vis tik šis projektas jau tapo savotiška priklausomybe. Iš tiesų, visą gyvenimą norėjau mokytis šokti, bet aplinkybės taip sukrisdavo, kad vis nepavykdavo. Tačiau pasibaigus projektui noriu toliau šokti, tad intensyviai ieškau, kur galėčiau pasimokyti. Tikiuosi, ir vyras prisijungs.

Richardas Jonaitis ir Jovita Balčiūnaitė – apie keliones, karantiną ir šokių ištirpdytus kilogramus

Richardas: Anksčiau, kol projekte dalyvavo ir mano, ir Jovitos poros, buvo kažkaip ramiau, atrodė, kad jei iškrisiu, Jovita dar tęs savo pasirodymą. Tačiau viskas susiklostė, kaip susiklostė. Paradoksalu – repeticijose vargstame, mokomės, būna sunku, ypač man, kaip niekada anksčiau nešokusiam žmogui, tačiau iškristi vis tiek nė vienas nenorime. Norisi dalyvauti ir kuo toliau nueiti.

Nors kelionė buvo didelis nuotykis, tokiomis akimirkomis supranti, kokia svarbi tavo dalis yra šeima.

– Projektas parodė, kad esate labai kūrybingi ir nestokojantys idėjų. Kai po vienu stogu gyvena du tokie žmonės, turbūt nuobodu nebūna.

Richardas: Būna, kaip ir visur. Teoriškai galbūt atrodo, kad turime daugybę knygų, tad net ir per karantiną būdami namuose galėtume keliauti po literatūros ar muzikos pasaulį, tačiau būna visaip. Kita vertus, jei niekada neužkluptų nuobodulys, turbūt nei mes, nei kiti žmonės nesistengtų atrasti ko nors naujo, nesileistų į keliones, neieškotų iššūkių.

– Karantinas jums didelis išbandymas?

Jovita: Išties nemenkas. Bent jau man reikia kūrybos, norisi išsilieti. Po praėjusio karantino buvau išsiilgusi repeticijų, tad šokiai man tapo savotiška atgaiva ir malonumu. Aš labai mėgstu repeticijas – pasirodymas yra kaip vyšnia ant torto, tačiau patys įdomiausi dalykai vyksta repeticijų salėje – ieškome naujų formų, kuriame.

Net ir dalyvaudama projekte niekada nesimokiau šokti skaičiuodama, šokau klausydama muzikos, o galvoje visuomet susikurdavau kažkokią istoriją, diktuodavusią šokio idėją ir nuotaiką. To labai trūksta, ypač dabar, kai karantinas užvėrė teatrų duris, o ir mokytis šokti savo malonumui nelabai yra kur, nes ir studijos uždarytos.

Richardas: O didžiąją dalį mano laiko šiuo metu vis tik užima šokiai – man reikia labai daug repetuoti, kad ko nors išmokčiau ir galėčiau pajudėti. (Juokiasi.) Taigi, kol kas ir taip negalėčiau dažnai susitikti su draugais, pažaisti teniso ar pan.

Projektas „Šok su žvaigžde“ dovanoja emocijas, nenusileidžiančias kelionei po tolimus kraštus.

– O kažkada užklupus nuoboduliui buvo galima susikrauti daiktus ir išvykti. Prieš 2 metus leidotės į ilgiausią judviejų kelionę, aplankėte Filipinus, dalį Okeanijos salų, apvažiavote pusę Australijos. Po dešimties mėnesių klajonių į Lietuvą sugrįžote praėjusių metų rugpjūtį. Sakoma, kad kelionės yra geriausias santykių patikrinimas ir pamoka – kai svetimame krašte esate tik dviese, mokaisi išvengti konfliktų.

Jovita: Susipykti kaip tik lengva, juk kai esate dviese, daugiau nėra su kuo susipykti. (Juokiasi.)

Richardas: Tik, susipykus kelionėje, nėra kur pabėgti. Juolab kai keliaujama vienu automobiliu kažkur po Australiją. Galima tik nusisukus kurį laiką patylėti. Iš tiesų, parsivežėme daug įspūdžių, sužinojome apie kitas šalis, tačiau nemanau, kad kardinaliai kažkas pasikeitė.

„Šok su žvaigžde“. Jovita Balčiūnaitė ir Rafal Narkevič. I laida

Jovita: Galbūt prieš važiuojant yra tam tikra iliuzija, kad kažkas pasikeis gyvenime, tačiau nuo savęs nepabėgsi. Galbūt savotiškai pasaulio matymas ir pasikeičia, bet ne asmenybė ar santykiai. Net ir barniai kelionėse būna paviršutiniški ir trumpalaikiai.

Buityje daug geriau pažįsti žmogų – iš jos, kaip ir iš tos mašinos, niekur nepabėgsi, tad turi derintis, laviruoti, galvoti, kur nusileisti, o kur geriau nenusileisti.

Richardas: Sutinku, buitis – didesnis išbandymas nei kelionė. Pastaroji vis tik yra nuotykis, džiaugsmas, o sugyventi buityje yra tam tikras menas.

– Kaip namuose pasidalijate buities rūpesčius?

Jovita: Turėjome taisyklę, kad aš tvarkau namus, o Richardas gamina. Jis buvo savotiškas kulinaras, pagamindavo porą ar trejetą patiekalų per dieną. Tačiau pastaruoju metu vyras šoka! (Juokiasi.)

Richardas: Dabar veikiau esu konsultantas. Nors kartais kažką ir pagaminu. Tik nežinau, ar noriu grįžti prie kulinaro vaidmens, nes bijau, kad ir vėl priaugsiu svorio. Po praėjusio karantino per šokių treniruotes numečiau 14 kg.

Šok su žvaigžde. Richardas Jonaitis ir Eglė Bertulytė. IV laida

Turbūt šiais laikais žmonės esame tokie, turintys truputį narciziškumo, norisi ne tik pačiam pažiūrėti, bet ir kitam parodyti.

– O ar dabar, jei ne karantinas, ryžtumėtės tokiai ilgai kelionei?

Richardas: Viskam yra tinkamas laikas ir vieta. Dabartinėmis sąlygomis apie tokias keliones nepasvajosi, tačiau dar liko pusė Australijos neapvažiuota, Naujoji Zelandija neaplankyta, tad niekada negali žinoti, kaip bus ateityje.

Apskritai, jei yra didelių svajonių, reikia stengtis jas įgyvendinti. Džiaugiuosi, kad ir mūsų svajonė neliko tik noru. Vos tik sugrįžome, Australijoje prasidėjo gaisrai, po kurio laiko pasaulyje prasidėjo pandemija. Tačiau projektas „Šok su žvaigžde“ dovanoja emocijas, nenusileidžiančias kelionei po tolimus kraštus. Galbūt gyvenimo gale jis vis tik bus vienas ryškesnių dalykų, kuriuos prisiminsime.

Jovita: Beje, per dešimt mėnesių trukusią kelionę supratau, kad negali keliauti be tikslo. Kas iš to, jei gulėsi ant jūros kranto ir grožėsiesi palmėmis, smėliu. Po kurio laiko ir tai gali nebeatrodyti taip įspūdinga. Norisi kažkaip savo kelionę įamžinti, kažkaip įsižeminti, kažkur savo nuotykiais pasidalinti.

Jei vėl leisčiausi į panašią kelionę, norėčiau savo nuotykius aprašyti kokiame nors žurnale, pasidalinti nuotraukomis. Vis tik turi būti koks nors tikslas.

Sugrįžęs nežinai, ar kažkam reikės tavo paslaugų, ar tave pamiršo, ar pats nepraradai savo įgūdžių, tad tai labai motyvuoja – į darbus sugrįžti su didesniu entuziazmu.

– Įdomu, kartais žmonės kaip tik susimąsto apie tai, kad per daug laiko kelionėse praleidžia fotografuodami, filmuodami ir kai kuriuos dalykus pamato per telefono ekraną, o ne savo akimis užfiksuoja vaizdus atmintyje.

Richardas: Kažkaip susimąsčiau, kad, viešėdami Vanuatu, buvome prie vieno ugnikalnio. Dabar tokių mažai – jis dar neapstatytas apsauginiais barjerais, nors apačioje sproginėja lava. Vienintelį kartą buvau prie to ugnikalnio, tačiau nemažai filmavau. Kažkaip norėjosi filmuoti, nes atrodė, kad tą medžiagą kažkaip panaudosime, parodysime. Galbūt galėjau tiesiog žiūrėti.

Tačiau turbūt šiais laikais žmonės esame tokie, turintys truputį narciziškumo, norisi ne tik pačiam pažiūrėti, bet ir kitam parodyti.

Jovita: Nieko blogo ugnikalnį nufilmuoti, svarbu, kad fotografavimas ir filmavimas netaptų priklausomybe, kai fotografuojame kiekviename žingsnyje. Tiesiog labai norisi dalintis. Ypač kai žinai, kad tavo šeima ir draugai – kitame pasaulio gale, o tu stovi prie unikalaus ugnikalnio, kuriame sproginėja lava. Normalu, kad norisi parodyti, kokie dalykai pasaulyje vyksta. Veikiau iš meilės, o ne iš narciziškumo.

Richardas: O iš tiesų, kartais nebūtina niekur vykti, kad aplankytų atradimo tyloje momentas. Prisimenu, vasarą vedžiojau šunį Palangos pušyne, prisėdau saulės apšviestoje vietoje ir tiesiog sėdėjau. Supratau, kad toks patyrimas nėra niekuo blogesnis už kokį nors patyrimą Australijoje. Tiesiog tokių atradimų gali būti ir namuose, kai nebūtinai norisi kam nors ką nors parodyti.

Supratau, kad negali keliauti be tikslo.

– Galbūt, apsupti palmių, ragaudami vietos virtuvės patiekalus, pasiilgdavote tų Palangos pušynų, juodos duonos?

Richardas: Paradoksalu, tačiau žmogus, atrodo, niekada nesijaučia visiškai laimingas. Praėjus daugiau nei metams po to, kai sugrįžome iš kelionės, vis ją prisimename, o, būdami kažkur kitame pasaulio krašte, galvojame apie bičiulius, giminaičius Lietuvoje. Šaudavo mintis, kaip būtų smagu pas giminaičius ar draugo sodyboje pabūti. Turbūt visiems dar reikia mokytis džiaugtis šia akimirka, tuo, kas vyksta čia ir dabar. Visuomet apie kažką svajoji, galvoji.

Vis tik daugiausia ilgesio pajautėme per žiemos šventes. Vis galvojome, ką veikia mums brangūs žmonės, kaip švenčia...

Jovita: Nusipirkome stiklainį silkės, alyvuogių. Stengėmės surinkti 12 patiekalų. Ir nors kelionė buvo didelis nuotykis, tokiomis akimirkomis supranti, kokia svarbi tavo dalis yra šeima.

– Prieš išvažiuodamas Richardas pasakojo, kad supranta, jog grįžus iš tokios ilgos kelionės teks vėl kopti karjeros laiptais, iš naujo įsivažiuoti į darbus, kasdienybę. Praėjo daugiau nei metai, galbūt sugrįžti į įprastas veiklas nebuvo taip ir sunku?

Richardas: Kadangi prieš tai jau buvau išvykęs ilgesniam laikui (prieš keletą metų Richardas 3,5 m. gyveno Azijoje – LRT.lt), jau buvau patyręs, ką reiškia sugrįžus įsivažiuoti į darbus. Nors tai nėra lengva, manau, sveika.

Sugrįžęs nežinai, ar kažkam reikės tavo paslaugų, ar tave pamiršo, ar pats nepraradai savo įgūdžių, tad tai labai motyvuoja – į darbus sugrįžti su didesniu entuziazmu, norėdamas įrodyti, kad tikrai gali dirbti. Juolab kad esi perkrovęs mintis, pailsėjęs. Tai tikrai į naudą.

Jovita: O man kiek sunkiau. Malonu, kad teatras manęs laukė ir priėmė, tačiau neilgai trukus jis buvo uždarytas dėl pandemijos. Keistas laikas, bet, matyt, turiu išbūti šį laiką, išlaukti. Galbūt tai man pamoka, kad turiu išmokti pabūti ramybėje, su savimi, be veiksmo. Nors man taip nuobodu – man patinka, kai kažkas vyksta, patinka būti įvykių sūkuryje. Galbūt nebent su amžiumi tapsiu sėslesnė, ramesnė.

– Panašu, kad ir per karantiną suradote veiklos. Jovita, iš naujo atradote fotografiją, netgi pradėjote ją studijuoti. Galbūt karantinas vis tik padėjo atskleisti savo talentus ir atverti naujus kūrybos laukus?

Jovita: Manau, kad taip. Kaip ir sakiau, norisi save išreikšti, reikia kūrybos. Vienas spektaklio nesukursi, o pasiėmęs fotoaparatą gali ir vienas fiksuoti akimirkas, žmones. Nors fotografija mane žavi seniai, nusprendžiau, kad noriu savo žinias pagilinti, ir pradėjau studijuoti. Juk apskritai smagu ką nors veikti, kuo nors domėtis.

Iš tiesų, studijuodama nemažai sužinojau, pavyzdžiui, kad ir apie daugybę funkcijų, kurios yra fotoaparate. Ir nors manau, kad turiu savo braižą, įdomu išbandyti ir kitas technikas, kitą stilistiką. Gera išmokti kuo daugiau. Žinoma, kol kas studijose daugiau technikos ir mažiau kūrybos, tačiau ir to reikia.

Kartais nebūtina niekur vykti, kad aplankytų atradimo tyloje momentas.

– Esate minėjusi, kad jums patinka fotografuoti juostiniu fotoaparatu, paprastai darote nespalvotas nuotraukas.

Jovita: Dabar fotografuoju skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau sau būdingą stilių išlaikau – mano nuotraukos vis dar nespalvotos ir su daug triukšmo.

– Beje, prieš penketą metų drauge rengėte LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ rubriką „Debiutas“, ten išbandydavote ką nors naujo. Galbūt karantinas paragins imtis naujo bendro projekto?

Richardas: Dabar daug kas ką nors kuria, panašu, kad užtenka to turinio. O „Debiutas“ buvo šauni rubrika. Turėjome labai daug entuziazmo ir kartu išbandėme ir ledo ritulį, ir oro jogą, šokome su parašiutu ir pan. Projektas pareikalavo nemažai jėgų, nes į kiekvieną veiklą tekdavo nerti stačia galva. Beje, tai buvo savotiškas mano tramplinas į laidą „Labas rytas, Lietuva“. Buvo iš tiesų labai įdomus laikotarpis.

Daugiau Jovitos fotografijų ir poros kelionės akimirkų – nuotraukų galerijoje.

Richardas Jonaitis ir Jovita Balčiūnaitė – apie keliones, karantiną ir šokių ištirpdytus kilogramus

Populiariausi