Veidai

2020.11.11 07:38

Atsirinkęs, kokie žmonės jį supa, Mantas Stonkus vadina save laimingu žmogumi

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.11.11 07:38

„Anksčiau labai nemokėjau pasakyti „ne“ ne tik darbiniais klausimais – šiaip žmogui, jį atstumti, atsitraukti. Dabar supratau, kad man tai nėra reikalinga“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ pasakoja aktorius, komikas Mantas Stonkus. Jis prisipažįsta, kad anksčiau darydavo kone viską, ko paprašydavo kiti, ir džiaugiasi iš to išaugęs. „Supratau, koks buvau, kas esu dabar“, – sako žinomas vyras.

M. Stonkų kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Humoras – viena nuostabiausių sąmoningumo praktikų. Kai grupė žmonių juokiasi iš to paties dalyko, tai viena tų retų akimirkų, kai susijungia mūsų mintys. Ar kada nors susimąstei taip apie savo darbą – kad sujungi visus į vieną krūvą?

– Galima ir verkti visiems kartu kai kuriais klausimais, bet, žinoma, smagiau dalytis geromis emocijomis. Esu tai pastebėjęs, labai džiaugiuosi kartais galėdamas išlaisvinti žmonėse tas emocijas ar leisdamas į tam tikrus dalykus pažiūrėti per juoką, atrakindamas kažką žmonių viduje.

Kai žmonės kalba apie humoro jausmą, sako: tas turi humoro jausmą, tas neturi. Manau, vieni žmonės tiesiog pastabesni, o kiti – mažiau pastabūs tam tikriems dalykams, ypač sau ir savo emocijoms.

– Galvoju, kad gimtų bajeris, turi būti momente, stebėti save, savo išgyvenimus, minčių virtinę ir nesigėdyti jos išsakyti garsiai.

– Tikrai taip. Esu pastebėjęs dar vieną dalyką, kad humoras geriausiai veikia tada, kai nieko nebandai sukurti, sustatyti savo minties ar situacijos. Dažniausiai humoras veikia tada, kai jis natūralus, nepritemptas.

Lietuviai nėra dosnūs nei vienu atžvilgiu niekur. Lietuviai, jeigu kažką duoda, turi žinoti, už ką duoda. Jie reikalauja kokybės.

Esu ir pats ne kartą nukentėjęs, kai vaizduotėje modeliuoji situacijas ar tekstą, tau jis atrodo be galo juokingas, bet jis sumodeliuotas – kai bandai jį ištransliuoti ant scenos, kaip savo išgyvenimą, žmonės atpažįsta. Nesakau, kad profesionaliai, bet tiesiog tai atpažįsta intuityviai.

– Tau būti scenoje – besąlygiškai pasitikėti savimi ar publika? Lietuvių publika gana sudėtinga, mes nelinkę greitai juoktis.

– Lietuviai nėra dosnūs nei vienu atžvilgiu niekur. Lietuviai, jeigu kažką duoda, turi žinoti, už ką duoda. Jie reikalauja kokybės.

Stovėti ant scenos, pirmiausia, tai visiškas pasitikėjimas pačiu savimi, tikėjimas tuo, ką darai. Tada publika mato, kad prieš juos neapsimetinėji, ir tampa dosnūs. Bet tam, kad juos įtikintum, turi būti labai atsivėręs ir prieš tai įdėjęs labai daug darbo.

– Ar komikai vieni kitiems ko nors pavydi?

– Man atrodo, komikai daugmaž geranoriški vienas kito atžvilgiu, kaip tik palaiko ir stengiasi nekopijuoti, rasti savo unikalumą, matydami kito žmogaus kūrybinę kryptį bando nuo to atsitraukti. Ko tikrai pavydi – kai išgirsta kito komiko bajerį, kuris labai geras, bet labai nesudėtingas. Išgirsti ir galvoji: koks geras, kodėl aš jo nesugalvojau?

– Iš ko susideda tavo laimė? Kas pirmas dalykas, kuris tau ateina į galvą?

– Ko gero, švara ir tvarka – kalbant ne tik apie buitį, bet ir supančią aplinką, žmones. Šiuo metu esu tikrai laimingas žmogus, nes esu kaip įmanoma išsigryninęs žmones, kurie mane supa, su kuriais aš bendrauju. Esu susitvarkęs savo aplinką ir man tai teikia didžiulę laimę.

Anksčiau labai nemokėjau pasakyti „ne“ ne tik darbiniais klausimais – šiaip žmogui, jį atstumti, atsitraukti. Dabar supratau, kad man tai nėra reikalinga, išmokau savęs nebebarti už tai, kad gal ne visiems patiksiu.

– Kokie reikalavimai žmonėms buvo anksčiau ir kokie jie yra dabar?

– Nebuvo jokių. Aš esu ne kartą sakęs šį palyginimą, kuris gali šiek tiek šokiruoti. Save priskyriau gal netgi prie prostitučių, kuri darydavo viską, ko kiti paprašydavo, už ką sumokėdavo pinigų. Dabar džiaugiuosi, kad šiek tiek užaugau, supratau, koks buvau, kas esu dabar. Dabar savo aplinkoje noriu kuo mažiau žmonių, bet kuo artimesnių.

Anksčiau labai nemokėjau pasakyti „ne“ ne tik darbiniais klausimais – šiaip žmogui, jį atstumti, atsitraukti. Dabar supratau, kad man tai nėra reikalinga, išmokau savęs nebebarti už tai, kad gal ne visiems patiksiu.

– Ar yra sričių, kuriose esi „šūdarankis“ – visiškai nieko nesugebi? Tu toks perfekcionistas, galvoju, tau turėtų dėl to būti sunku.

– Aišku, yra – tikriausiai inžineriniuose dalykuose. Varžtą įsukti tikrai sugebėčiau, bet kas reikalauja didelio preciziškumo, tarkime, išpjauti dviejų lentų kampus ir per juos jas sujungti – be šansų.

– Kokio dalyko išmokai paskutinio?

– Plaukti – taip, kaip reikia. Šį rudenį atėjo tokia mintis: Mantai, tau reikia plaukti. Nežinau, kodėl. Susiradau trenerę, nuėjau ir turėjau tikslą nuplaukti kilometrą be sustojimo baseine. Ir jį pasiekiau per 2 mėnesius, o tikslas buvo tai padaryti iki pavasario. Tai kai uždarė visus baseinus, visai džiaugiuosi, kad tikslą esu įgyvendinęs.

Visas pokalbis – lapkričio 5 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.