Veidai

2020.11.15 07:00

Ingos Jankauskaitės motinystė – laisvė nelaisvėje: nenupūtinėju dulkelių vaikams nuo tako

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2020.11.15 07:00

Paslaptingumu žavinti Inga Jankauskaitė asmeninį gyvenimą slepia po devyniais užraktais, tačiau tvirtina, kad nieko asmeniškesnio už kūrybą menininkas net ir nepajėgtų atiduoti žmonėms. Neseniai antrą dainų albumą „Tau ir man“ išleidusi ir poezijos knygą gerbėjams jau greitai pristatyti ketinanti menininkė papasakojo ir apie kūrėjams tenkančius pandemijos išbandymus.

Iššūkis „Pandemija“

– Naujojo albumo koncertų turas veikiausiai pradėtas planuoti ir sudėliotas dar tada, kai koronaviruso pandemija atrodė labai toli nuo Lietuvos. Dabar gyvenimas, palyginti su tuo ankstesniu, smarkiai pasikeitęs. Jau aišku, kad ne visi suplanuoti koncertai įvyks arba bus ne tokie, kokių tikėtasi bent klausytojų gausos prasme. Ar visa ši situacija, nežinomybė neslegia, kokių minčių kelia pandemija, karantinas?

– Protas su širdimi tikrai kaunasi. Ir nelengva raminti save, nes tas raminimas mūsų srityje tęsiasi jau daugiau nei pusę metų. Nieko daugiau neveiki, kaip tik ramini save, kad tai, ką darai, turi prasmę, kad tai yra reikalinga ir to nereikia sukišti į stalčių. Kai kam nors atkakliai ruošiesi, planuoji, brandini ir kai ties finišo tiesiąja taip nutinka, apmaudu – ne tas žodis. Mes į salę galime įsileisti galbūt tik 200 žmonių, bet tebūnie, padauginus iš dviejų, jau daug ausų, bet ir tai jau nebeįmanoma. Daugelis šiandien plūduriuoja tame – nežinioje ir nerime. Lyg kokiame gyvenimo egzamine.

Tik siaubingai apmaudu girdėti sapaliones ta tema. Leidimą sau nesigilinti į sričių specifikas. Sukišimą visų kultūros žmonių po viena vėliava, mūsų vadinimą išlaikytiniais. Niekad tokia nebuvau ir neplanuoju. Viską viską turime užsidirbti patys, mokėti didžiules sumas mokesčių. Tai verslas. Bet negaliu galvoti tik apie jį, tik apie skaičiukus, todėl ir kaunuosi. Kuriu, koncertuoju, rašau. Plyšta širdis, kai matau, kad mano muzikantai, jeigu situacija nepasikeis, bus priversti imtis pašalinių, su profesija nesusijusių dalykų. Taip neturi būti.

– Tam galbūt turi įtakos bendras žmonių įsitempimas? Žmonės jau pavargo nuo karantino.

– Žmogaus prigimtyje, ypač silpnesnės psichikos žmogaus, užkoduota sudėtingesnėje situacijoje ieškoti kaltųjų. Bet kokia kaina – net iškraipant faktus, kuriant mistines sąmokslo teorijas. Tada kaltas tampa bet kas, kas yra po ranka. Nesvarbu, kad visas pasaulis vienodai nesusitvarko arba susitvarko, svarbu rasti tą kaltininką. Radai ir jautiesi teisus! Ir kur čia paskui pažiūrėsi į save – vaikšto su tomis po nosimis nusmauktomis kaukėmis ir tuo pat metu spjaudydamiesi rėkia, kad tos kaukės nepadeda.

Įkėliau neseniai vieną puikų pokštą apie tokią logiką, tai, o dangau. Reakcija tiesiog pribloškė! Kažkoks neadekvatumo ir chamizmo festivalis. Ištryniau – aš pernelyg jautri, kad galėčiau tokiame emociniame fone gyventi. Bet įsikimbu į tai kaip į didžiausią motyvaciją nesustoti. Rašyti, kurti ir paversti tą tamsą šviesa. Ir vaikams rodau kaip vadovėlinius pavyzdžius – žiūrėkit, į ką žmogus pavirsta be knygų, išsilavinimo, kultūros. Kai ne kuku, o „tik tok“ su galva.

Vaikšto su tomis po nosimis nusmauktomis kaukėmis ir tuo pat metu spjaudydamiesi rėkia, kad tos kaukės nepadeda.

Kūryba – darbas

– Naujame albume dauguma kūrinių – muzika ir žodžiai – jūsų pačios. Ar gana trumpas laikas nuo pirmo albumo iki antrojo buvo kūrybinio proveržio laikas? O galbūt ir kūryba yra darbas, kurį reikia dirbti, o ne tik romantizuotai mūzas gaudyti?

– Na, yra gi ta taisyklė, kad vieną knygą ar vieną albumą sukurti gali visi. O antrą – jau tikri rašytojai ar tikri muzikantai. Todėl man buvo svarbu, kad antras albumas išeitų po nedidelės pertraukos, kad procesas nesustotų, kad pati patikėčiau ir sau įrodyčiau. Seniai esu sau davusi liepimą, kad kiekvieną dieną turiu ką nors parašyti. Raumenį reikia treniruoti. Kartais įdomu stebėti, kaip kokiu sunkiu periodu, kai nė negalvoji apie mūzas, kad ir paprasti eskizai praėjus laikui įgauna formą. Tikiu, kad idėjos ateina tada, kai žino, kad bus įgyvendintos.

– Ryžtis paviešinti savo kūrybą jums nebuvo lengva, bet vis dėlto išdrįsote. Ar tai buvo asmeninio lūžio pasekmė, ar kas nors pastūmėjo, o gal tiesiog nusprendėte, kad atėjo laikas?

– Daugybę metų aš kaupiau, rašiau, tai buvo sukišta į stalčių, paslėpta. Mano vidiniam kritikui tai atrodė nevertinga. Dabar taip nebeatrodo, nes bet kokia tokia baimė išnyksta, vos tik susiduria su džiaugsmu tai tiesiog įgyvendinus. Juk kiekvienas mūsų turime svajonę, kurios įgyvendinimo kelias atrodo toks tolimas ir nerealus, kad nė nepradedi. Protas sukuria milijonus pateisinimų ir baimių, nors iš tiesų niekuo nerizikuoji. Dar išlenda koks vadinamasis koučeris, kurio asmeniniai kompleksai tau pamokomai sako: „Išeikite iš komforto zonos.“ Dievaži, šita sąvoka kažkokia 21 amžiaus šiukšlė.

Nuspręsti žengti žingsnį turėjau pati. Ir, manau, tas tvirtas sprendimas pritraukė ir žmones, kurie galiausiai tapo mano bendraminčių komanda. O jie jau tiesiog pastūmė griūvantį. Vėliau tai virto nuosekliu darbo planu. Negali sėdėti ir laukti efemeriškų mūzų, kai žinai, kad už pusės metų – pirmas tavo solinis koncertas yra ne kur kitur, o „Žalgirio“ arenoje. Tada dirbi. Kasdien. Vienintelis dalykas, kuriuo rizikuoji, – tai nedaryti nieko ir taip neįgyvendinti to potencialo, o tai užgrauš.

– Jūsų gerbėjai laukia ir pasirodančios poezijos knygos. Kokia ji dabar yra ir kada ją bus galima išvysti?

– Su neprilygstama fotomenininke Viktorija Vaišvilaite-Skirutiene dirbome prie iliustracijų. Dabar portretai yra atiduoti į jos rankas. Aš jau viską parašiau, suredagavau, perėjau tą stadiją, kai man viskas siaubingai nepatiko. Dabar padėjau į šalį ir leidžiu tam dalykui gyventi. Viskas yra vykdymo stadijos, jau ne planai. Planavome išleisti ir knygą pristatyti Knygų mugėje, tačiau kalendoriniai mugės planai, kiek žinau, keičiasi. Tad mes knygą turėsime šių metų pabaigoje arba ateinančių metų pradžioje.

Tai buvo labai intymi fotosesija ir tikrai ne žurnalinė. Bus ne tik ką paskaityti, bet ir į ką pažiūrėti.

– Ar knygoje išvysime jūsų portretų?

– Daugiau gyvų žmonių ten nebus. Tačiau tai, prie ko prisiliečia V. Vaišvilaitė-Skirutienė, virsta ypatinga atmosfera. Taip atvirai viena prie kitos mes dar nebuvome prisilietusios. Tai buvo labai intymi fotosesija ir tikrai ne žurnalinė. Bus ne tik ką paskaityti, bet ir į ką pažiūrėti.

– Ar knygoje bus iki šiol niekur nepublikuotų tekstų?

– Bus, be abejo. Yra nemažai eilėraščių, kurie vėliau virto dainų tekstais. Tikrai ne kiekvienas eilėraštis gali virsti dainos tekstu. Iš viso knygoje gyventi palikau 53 eilėraščius. Manau, užteks.

– Jau kurį laiką nematome jūsų televizijos ekranuose. Kodėl?

– Toks etapas. Labai natūralus po dvidešimties joje praleistų metų. Norėjau pauzės, kad grįžtų naujumo jausmas, motyvacija, kad suformuluočiau sau, ką tiksliai joje noriu toliau veikti, norėjau įgyvendinti savo kūrybinius planus, o tam reikia laiko ir atsidavimo. Bet aš myliu televiziją, turiu tokį stažą ir patirtį, kad tapau išranki. Sutikau fantastiškų žmonių, sutikau ir kitokių. Margesnio paveikslėlio nesugalvosi. Tad esu tikra, kad tai tik laiko klausimas – sugrįšiu ir mes dar susimojuosime.

Kūryba – asmeniškiausia išraiškos forma

– Jūs viešai apie asmeninį gyvenimą nekalbate, tačiau žmones, suprantama, tai vis tiek domina. Kai kurie asmeninių išgyvenimų ieško jūsų kūryboje. Ar daug į ją sudedate savo patirties, ar kūryba nėra dienoraštis?

– Ačiū! Kokia laimė žinoti, kad tavo kūryboje kas nors ko nors ieško! Vadinasi, nepaskendo sraute. Vadinasi, veikia ir kabina. Nieko asmeniškesnio už kūrybą nėra ir būti negali, todėl aš vartau akis ir nesuprantu klausimo – kas dar gali dominti? Apie ką gi aš nekalbu? Apie buitį – tai, pardon, liečia ne tik mane, todėl iš pagarbos jiems aš tiesiog negaliu pasakoti buities smulkmenų.

Žinoma, noriu ir apsaugoti artimus žmones – savo vaikus, save pačią, savo namus – nuo tų, tarp kurių gyvename. Ar kūryba yra dienoraštis, reportažas, dokumentinis filmas, kas nors susapnuoto – koks skirtumas. Svarbu tik tai, ką klausytojas išgirsta. Menas be adresato negali egzistuoti. Visa tai, ką jaučiate, kokios būsenos atsirakina jumyse, kai skaitote ar klausote, ir yra tiesa, o ne tai, kas man kavą ryte verda.

– Neretai I. Jankauskaitė žmonėms daro fatališkos, paslaptingos moters įspūdį. Gilus žvilgsnis ir paslaptinga šypsena traukia, gal netgi kuria savotišką nerealų įspūdį, kurį pastiprina vidinės dramos nestokojantys kūriniai. Nemažai žmonių dar identifikuoja jus kaip jausmingų romansų atlikėją. Ar sąmoningai viešumoje formuojate savo įvaizdį?

– Koks gražus paveikslas! Ačiū! Tegul taip ir lieka! Kol yra žmonių, kurie į scenos žmones žiūri iš apačios į viršų, tiki ta magija, tol mes visi gyvuosim. Toje paslaptyje visa gyvastis ir visos kūrybos esmė – sukurti kitą realybę. Transformuoti buitį į būtį. Neketinu to griauti!

Įvaizdis toks dalykas – gimsta akimirksniu žmonių galvose ir yra nepaprastai inertiškas. Todėl vis dar susiduriu su tuo rimu, kad jei Inga, tai romansai ir lyrika. Taip seniai nebėra ir, matyt, tiesiog reikės daugiau laiko. Pagreitinimui kviečiu paklausyt albumų arba atvykti į koncertą. Nereikės nieko pasakoti – su manim linksma.

Visa tai, ką jaučiate, kokios būsenos atsirakina jumyse, kai skaitote ar klausote, ir yra tiesa, o ne tai, kas man kavą ryte verda.

Buitis įžemina

– Dainoje „Veidrodžiai meluoja“ skamba gebėjimo priimti save, savo kūną, vidinės harmonijos leitmotyvas. Vidinę ramybę pasiekti nėra lengva užduotis. Ar pačiai tenka dorotis su tokiu iššūkiu?

– Nuolat. Kaip ir nuolat kedenti meilės sau klausimą, taikos su savimi pačia. Ta daina – apie gebėjimą leisti sau gyventi. Balionas, atsirandantis dėl sprendimų, kuriuos priimame, nes jie yra primesti, kada nors sprogsta. Bėgame, bėgame. Ir dainoje yra „tekina, nors galiu sėdėt, klūpiu, nors galiu gulėt“. Linkiu ir sau, ir kitiems pamatyti tą galimybę pasirinkti. Kiekvieną akimirką. Ir susitaikyt su savimi tokiu, koks esi, o ne ta „geresnio savęs versija“, kas yra dar viena 21 amžiaus šiukšlė.

Man padeda buitis, vaikai, aiškiai apčiuopiamos pareigos, kurios įžemina, ramina. Atrasti pusiausvyrą be viso to būtų nepalyginamai sudėtingiau. Namiškiai žino – arba turi mane visą, arba visai neturi, kai yra kelių mėnesių repeticijų periodas. Bet po premjeros maratonų reikia grįžti žemėn. Geriausia – plaunant grindis.

– Tas buitinis gyvenimo lygmuo ne tik neslegia, bet yra ir tam tikra prasme stiprybė? Dažnai menininkų klausiama, ar nėra sunku suderinti šeiminį gyvenimą, jo pareigas ir iššūkius bei kūrybinį darbą.

– Sunku, aišku. Tik žinau, kad netruks amžinai ir kad jei neturėčiau galimybės kurti, tai su manimi būtų neįmanoma gyventi. Aš niekada negyvenau nuo 9 iki 17 valandos. Nežinau, kaip gali kitaip būti. Niekada kitaip negyvenau. Tai mano. Tai mūsų.

– Kaip save apibūdintumėte kaip mamą?

– Laisvė nelaisvėje? Kitaip tariant, aš už taisykles ir tvarką, bet nelipu jiems ant galvos su savo prisirišimu ir globėjiška meile. Atrodo, man pavyksta paleisti ir nedrebėti dėl ant jų galvų nukritusio lapo, bet užknisu su knygų skaitymu. Jie turi neatšaukiamų pareigų, man labai svarbus jų savarankiškumas. Nenupūtinėju dulkelių nuo jų tako, manau, kad to daryti negalima. Tiesiog myliu.

– Kaip jums patinka Klaipėda? Juk pati esate kaunietė, netrumpai gyvenote sostinėje. Galbūt tikrieji namai – ne uostamiestis?

– Mano gyvenimas taip susiklostė, kad turėjau atvykti į Klaipėdą, o pasilikau čia labai sąmoningai. Man čia tinka viskas: žmonių skaičius, draugų ratas, gamta šalia. O atstumo tarp miestų aš jau seniai nejaučiu. Lietuvos neskirstau į miestus, veikiau į vieno miesto rajonus – iki vieno jų reikia važiuoti valandą, iki kito – tris. Ir tiek.

Taip susiklostė, kad įrašinėju Šiauliuose, kerpuosi Kaune, gyvenu Klaipėdoje, o dirbu visur kur. Tad seniai išmokau planuoti laiką ir kelionėje praleistas valandas išnaudoti kūrybai. Gyveni visų pirma namie, o tik paskui mieste.

Pavargstu Vilniuje. Pabūnu ir noriu atgal. Kaune matau gražių ženklų, man smagu ten – ten mano broliai, mano šeima ten. Manau, ratas apsisuka. Kas žino, kas bus vėliau. Jeigu būtų klausimas, kur dar galėčiau Lietuvoje gyventi, grįžčiau į Kauną.