Veidai

2020.11.08 20:39

Po netekties Gedimino Girdvainio našlė atsigauna sunkiai: gal kada ir grįšiu į ankstesnę būseną

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.11.08 20:39

„Visokių gyvenime gi būna momentų. Ir kažkokio atšalimo, ir kažkokio nesusikalbėjimo“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ santuokos su velioniu aktoriumi Gediminu Girdvainiu pradžią pamena jo žmona, aktorė Kristina Andrejauskaitė. Tačiau abiems buvo svarbi šeima, tad ją pavyko išsaugoti. Moteris tiki – padėjo ir tai, kad abu buvo teatro žmonės, dėl ko puikiai vienas kitą suprato.

Rudens K. Andrejauskaitė nemėgsta. Aktorei jis siejasi su vienatve ir liūdesiu. Šio pojūčio gyvenime dabar kaip niekada daug. Po vyro – kino ir teatro aktoriaus Gedimino Girdvainio – mirties praėjo tik penki mėnesiai. Seniau moteris mėgo daug skaityti, siuvinėti – tai buvo geriausi būdai pailsėti nuo teatro pasaulio. Dabar net skaityti neišeina – per daug kankina mintys.

„Man dabar čia pietus darytis... Vienai... Nėra Gedimino. Labai keistai dabar gyvenu, bet galvoju, gal tiesiog praeis kiek laiko ir grįšiu į savo ankstesnę būseną. Dabar ji tikrai labai keista, „suspausta“, labai neįdomi, depresyvi. Dar ruduo... Tas laikas, kai grįždavo iš sodybos, – vadinasi, nebegrįš, reikės būti vienai“, – kalba ji.

Ankstesnis gyvenimas aktorei dabar atrodo kaip niekad linksmas, turiningas. Buvo daug teatro, susitikimų, vaidmenų – gyvenimas tiesiog virė. Karantinas, šį pavasarį sustabdęs daugumos gyvenimą, labai stipriai paveikė teatrus ir aktorius.

K. Andrejauskaitė jautė, kad karantinas labai stipriai veikė G. Girdvainio savijautą. Jie dažnai kalbėdavosi, kas bus su teatru, su jų vaidmenimis. Ji stengėsi žiūrėti racionaliai: jei teatrams atsidarius nebebus jos vaidinamų spektaklių ir niekas naujų darbų nepasiūlys, teks džiaugtis ramiu pensininkės gyvenimu. O G. Girdvainį nerimas dėl ateities kankino daug stipriau.

Gedimino Girdvainio našlė tiki, kad daug ką sugriovė karantinas: jį aktorius pakėlė sunkiai

„Gediminas dar turėjo nemažai spektaklių – penkis. Vieno „Aš nieko neatsimenu“ buvo praėjusi tik premjera, kokie du trys spektakliai. Aš jam sakiau: ko tu taip jaudiniesi? Tu gi turi ką vaidinti. Atidarys teatrą, eisi ir vaidinsi. Bet ne... Esmė ne ta.

Buvo nusivylimo šiaip teatru, buvo Tumino ilgesys. Jis labai nervinosi, kai Tuminas išvažiavo. Tai buvo jo režisierius, su kuriuo jis tikrai labai gražiai dirbo. Ne vien koronavirusas – jis, man atrodo, buvo pavargęs nuo laukimo: gero spektaklio, geros medžiagos, gero režisieriaus. Jis suprato, kad šito nebebus, kad tai jau yra viskas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Visokių gyvenime gi būna momentų. Ir kažkokio atšalimo, ir kažkokio nesusikalbėjimo. Bet mano mama man pasakė: tu turi bandyti išsaugoti šeimą todėl, kad ką tu pasakysi Jurgai, dėl ko tu išsiskyrei su jos tėčiu?

G. Girdvainis skaudžiai išgyvendavo, jei nerasdavo bendros kalbos su režisieriumi ar scenos partneriu. Teatras ir kinas jam buvo visas gyvenimas. Kai prieš daugiau nei penkiasdešimt metų jiedu su K. Andrejauskaite susitiko, tuo metu jaunutė Kauno pantomimos teatro aktorė nė nenujautė, kad likimą sieja su jaunu aktoriumi, kuris taps epochos žmogumi, teatro ir kino legenda.

Jiedu susipažino kūrybinėje stovykloje, kur paprastai rinkdavosi meno žmonės: jauni poetai, artistai, šokėjai, dainininkai, dailininkai. G. Girdvainis, pasirodo, jau buvo ją pastebėjęs, o K. Andrejauskaitei užteko vos vieno vyro žvilgsnio, kad paskęstų jo mėlynose akyse. „Jau jis, kaip jaunas aktorius, buvo žinomas su savo žemaitiškais humoristiniais paskaitymais. Jautėsi, kad tikrai eis toliau, nesustos“, – pažymi ji.

Pradėjusius draugauti juos skyrė atstumas: K. Andrejauskaitė gyveno ir dirbo Kaune, G. Girdvainis – Vilniuje. Į Kauną turėjusį atvažiuoti vyrą pašaukė Šiauliai. 1969-ųjų lapkričio 15-ąją kukliai susituokusią porą ir vėl išskyrė atstumas. Paskui mylimąjį iš Kauno į Šiaulius atvažiavusi K. Andrejauskaitė liko gyventi Šiauliuose, o netrukus pajuto, kad laukiasi.

„Man buvo labai sunku, nes gimė Jurga ir aš visą laiką viena su vaiku“, – pamena laidos herojė. Bendro gyvenimo pradžia buvo pilna lemtingų kliūčių. Be artimųjų likusi gyventi Šiauliuose K. Andrejauskaitė viena ir gimdė, nes G. Girdvainis tądien vaidino premjeroje. Paskui viena augino dukrytę ir skubėjo vaidinti teatre – su Šiauliais aktorę sieja aktyviausias ir labai sėkmingas profesinis laikas. Ji atvira: šeimą tada išsaugoti pavyko tik dėl to, kad abiems ji buvo svarbi.

„Visokių gyvenime gi būna momentų. Ir kažkokio atšalimo, savo padarė atstumas, ir kažkokio nesusikalbėjimo. Kai mane kvietė į Jaunimo teatrą, dar labai ilgai galvojau, ar verta važiuoti į Vilnių – norėjau grįžti į Kauną. Bet mano mama man pasakė: tu turi bandyti išsaugoti šeimą todėl, kad ką tu pasakysi Jurgai, dėl ko tu išsiskyrei su jos tėčiu?

O man tai buvo labai svarbu. Aš neturėjau pilnos šeimos – mano mama mirė, kai man buvo treji metai. Ir aš labai bijojau, kad Jurga neturės tėčio. Tai didelė trauma vaikui, aš šitą žinojau“, – pasakoja pašnekovė.

Palikti teatro ir būti tik namų šeimininkė neketino

K. Andrejauskaitės mama gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Giminėms tik per stebuklą pavyko ją atsivežti į Lietuvą. Nuo vaikystės peršaldytais plaučiais, sergančiai tuberkulioze aktorės mamai gydytojai neleido gimdyti – ragino kuo greičiau nutraukti nėštumą. Juo labiau, kad šeimoje jau buvo septynmetis sūnus. Gydytojų verdiktas buvo, kad dukters ji vis tiek neužaugins – gyventi liko vos treji metai.

„Manęs mamai neleido gimdyti, nes sakė: vis tiek mirsi, neužauginsi, pagreitini sau mirtį. Taip ir įvyko. Mama mirė 1950 metais, o tais metais atsirado penicilinas – gal ji dar būtų ir pagyvenusi... Aš ir iš brolio gruboko elgesio jutau, ir jis sakydavo: per tave mama mirė. Tie dalykai labai skaudūs. Na taip – per mane“, – su ašaromis akyse sako žinoma aktorė.

Tėtis po metų vedė antrą kartą. K. Andrejauskaitę su vyresniuoju broliu užaugino antroji mama, kurios pašnekovė net pamote niekada nėra pavadinusi.

„Jie, tarp kitko, buvo anksčiau pradėję draugauti, nei tėtis susituokė su mano mama. Paskui va taip suėjo ir jau mes buvome visi kartu. Labai gražiai augino – neturiu jokių skaudulių. Nebuvo taip, kad ne mama, kad skriaustų. Ne, viskas puikiai. Ji labai mus mylėjo. Mano brolis ilgai jos neprisileido, ją vadino Ponia. O aš tai iš karto – mamyte. Buvo labai gera moteris, šeimininkė, mokė tvarkos – daug gražių dalykų išmokė. Aš jai labai dėkinga“, – neslepia K. Andrejauskaitė.

Tačiau netekties skausmas vis tiek visą gyvenimą glūdėjo giliai viduje. Anksti netekusi mamos ji už viską labiau norėjo, kad jos dukra Jurga niekada nepatirtų tokio skausmo.

„Mano šeimoje iš kartos į kartą eina toks keistas dalykas. Mano devynių mėnesių tėtis liko be mamos, mano mamos mama irgi mirė anksti. Aš likau be mamos trejų metų. Man pasąmonėje visą laiką buvo: Dieve, kad aš tik tuos trejus metus prašokčiau, tai aš ją tikrai užauginsiu. Galvojau, negi taip jau ir skirta mūsų šeimai augti be mamos?“ – pamena ji.

Būdavo ir piktas, ir geras, ir švelnus. Būdavo truputėlį nuotaikos žmogus. Šiaip jis labai sunkiai prisileisdavo žmones. Bet kompanijoje tai jau tikrai būdavo siela, labai mokėdavo suburti žmones.

Todėl kaskart, kai šeimoje kildavo nesutarimų, K. Andrejauskaitė pirmiausia galvodavo apie vienturtę dukrą. Kai Jurgai buvo pusantrų, aktorė ryžosi palikti sėkmingą karjerą Šiaulių teatre ir atvažiuoti į Vilnių – kad šeima pagaliau būtų kartu. Reikėjo bandyti gyventi, sako ji, o ir susiklostė viskas gerai.

Jiems pavyko būti lygiaverčiais partneriais ir šeimoje, ir scenoje, nors tokiose porose dažniausiai moteris pasitraukia iš aktyvios profesinės veiklos. K. Andrejauskaitė niekada nebuvo pilka pelė, turėjo ryškių, gerų vaidmenų ir nesijautė savo garsiojo vyro šešėlyje.

„Jis žinojo, kad kitaip nebus, aš tikrai neišeisiu iš teatro ir vien dėl jo nekeisiu profesijos, nebūsiu namų šeimininkė – vien kotletus gaminsiu ir lauksiu vyro. Jis laisvas, tai ir daro pietus arba vakarienę, mane dar nuveža ir parveža po spektaklio. Jis grįžta, aš jau stengiuosi, kad būtų valgyti. Yra pagarba vienas kitam ir supratimas, kad ta profesija nelengva“, – mintimis dalijasi laidos herojė.

Pasak K. Andrejauskaitės, nelengva ji todėl, kad neturi darbo valandų, kad nuolat susijusi su laukimu – gerų vaidmenų, geros pjesės, gero režisieriaus. Dėl to abu su G. Girdvainiu labai nenorėjo, kad dukra Jurga sektų jų pėdomis. Kai dukra pasirinko medicinos specialybę, abu lengviau atsikvėpė.

„Man atrodo, kad gyventi dviem aktoriams yra lengviau. Jis supranta, kad aš repetuoju, kad vėlai grįšiu, kad aš pavargusi, aš suprantu, kad jis grįš pavargęs. Darai vakarienę, stengiesi, kad žmogus atsipalaiduotų. O, įsivaizduokite, kitos profesijos žmogus... Vyras tai kaip vyras, bet žmona? Grįžta po dvylikos, pusę pirmos nuo šešių išėjusi. Nežinau, koks būtų gyvenimas su kitu“, – svarsto aktorė.

Paskutinę gyvenimo dieną – skambučiai vienas po kito

K. Andrejauskaitė sako, kad G. Girdvainis turėjo Dievo dovaną – gebėjimą improvizuoti, scenoje dirbti be įtampos. Tai vertino visi jo scenos partneriai. Ir jai su vyru yra tekę vaidinti ne viename spektaklyje. Jaunystėje net yra susipykę scenoje, nes G. Girdvainis buvo reikalus ir sau, ir kitiems, o K. Andrejauskaitei – ypač.

Aktorė prisimena, kaip vaidinant pirmą bendrą spektaklį net kilo konfliktas. „Tai eik lauk iš teatro, jei nežinai, ką daryti scenoje! Įrodyk pati sau, kad gali dirbti teatre!“ – užsiplieskė G. Girdvainis. „Ir įrodysiu!“ – atkirto K. Andrejauskaitė.

Daug kas stebėjosi, kaip du aktoriai sugebėjo daugiau nei penkiasdešimt metų išsaugoti santuoką – juk tokie skirtingi, abu – aštraus charakterio, greitai užsiplieskiantys. Stebėjosi ir tada, kai K. Andrejauskaitė sakydavo, jog viešumoje toks linksmas, smagus, kompanijos siela G. Girdvainis iš tiesų – gan uždaras žmogus.

„Būdavo ir piktas, ir geras, ir švelnus. Būdavo truputėlį nuotaikos žmogus. Šiaip jis labai sunkiai prisileisdavo žmones. Nežinau, kodėl: ar nepasitikėdavo, ar gyvenime jį buvo kas įskaudinęs, išdavęs, ar tiesiog toks būdas. Bet kompanijoje tai jau tikrai būdavo siela, labai mokėdavo suburti žmones, mylėjo vaikus ir vaikai labai jį mylėjo. Jeigu jau yra kur nors vaikų, tai žinok, kad Gedimino nėra prie stalo – jis su vaikais“, – juokiasi aktorė.

Bet svarbiausias G. Girdvainio bruožas, pasak K. Andrejauskaitės, buvo šiluma ir gerumas – scenoje ir gyvenime. Ji vis prisimena, kaip ją užauginusi mama stipriai susižeidė koją ir žaizda niekaip negijo, o G. Girdvainis pagalbos kreipėsi į pažįstamą gydytoją.

„Mano mama visiškai nevaikščiojo, tai jis ant rankų ją į mašiną ir iš mašinos pas daktarą. Jis pasižiūrėjo ir sakė: na, bandysim. Bet kiekvieną dieną – į perrišimus. Tai Gediminas penkis mėnesius va šitaip mano mamą ant rankų į mašiną, iš mašinos nešiojo“, – pasakoja moteris.

Viskas ateina po laiko. Kodėl žmonės visiems pasidaro brangūs, kai išeina? Visada vertini tai, ko netenki.

K. Andrejauskaitė vis dažniau gręžiasi į prisiminimus, į tas dienas – gal kažko nepasakė, nepadarė, gal galėjo griežčiau liepti G. Girdvainiui parvažiuoti iš sodybos į Vilnių, bet sodyba buvo jo didžioji meilė, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens aktorius ten leisdavo daugiausiai laiko.

„Viskas ateina po laiko. Kodėl žmonės visiems pasidaro brangūs, kai išeina? Visada vertini tai, ko netenki. Mes visada susiskambindavome, kur esame, kada grįšime. Jis visada iš ryto pusę dešimtos paskambindavo, per pietus, vakare eidamas miegoti „labanaktis“. O tą sekmadienį nelabai supratau – skambino ir skambino.

Paskui, sakau, gal tau kas nors negerai? Ne, ne – tai jis žolę nupjovė, tai tą padarė, tai išsivirė sau valgyti. Vakare – „labanaktis“ ir dar: ką tu žiūri, aš tai tą laidą žiūriu... Sakau, klausyk, tu ką, be manęs gyventi jau nebegali? Jis sako: na, gal...“ – šypsosi našlė.

Sako, kai žmogus ilgai serga, artimieji tarsi pripranta prie minties, kad vieną dieną jo neliks. Bet staigi mirtis vis viena baisi savo netikėtumu. „Iš vakaro kalbi, nesulauki skambučio, važiuoji žiūrėti, kas yra, ir randi negyvą žmogų. Šeimai, artimiesiems tai yra tragedija, nes niekas mes nesiruošiame. Bet pačiam Gediminui tokia mirtis, sakyčiau, Dievo palaima. Ėjo ir krito – vadinasi, sustojo“, – pažymi aktorė.

Taip miršta tik pateptieji, liūdnai šypteli ji. Gyvenime patyrusi daug skausmo ir netekčių, išmoko į jas žvelgti be baimės. „Aš priimu taip, kad jie niekur neišeina. Jie visada būna su mumis. Mano gyvenime buvo momentų, kai ji mane saugojo. Nepaaiškinami dalykai, sakytum, mistika, bet iš tikrųjų...“ – tikina K. Andrejauskaitė.

Moteris tiki, kad prie angelų sargų būrio prisijungė ir jos G. Girdvainis, ir yra dėkinga kunigui Ričardui Doveikai, išlydėjusiam aktorių ir mokėjusiam paguosti, nuraminti. Tačiau vienatvė niekur nedingsta, ją ištverti sunkiausia. „Neturėjimas artimo žmogaus, savo žmogaus... Kalėdos bus sunkios mums visiems“, – teigia pašnekovė.

Draugų palaikymas, žodžiai, kad gyvenimas tęsiasi, kol kas neguodžia. Skausmą kaip visada reikės išgyventi vienai, žaizdas išsilaižyti pačiai. „Žinote, ką aš pasakyčiau? Jeigu ten taip gerai, tai jūs kuo greičiau pasiimkite mane ten. Na, ką – viskas jau padaryta, dukra užauginta, anūko irgi sulaukiau, padėjau užauginti. O daugiau, na, kas čia – viskas“, – sako K. Andrejauskaitė.

Plačiau – spalio 31 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gedimino Girdvainio našlė tiki, kad daug ką sugriovė karantinas: jį aktorius pakėlė sunkiai