Veidai

2020.11.08 10:15

Vienatvę mėgstanti Inga Valinskienė – apie pokalbius su savimi, vyro dėmesį ir meilę sau

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.11.08 10:15

„Ir man būna liūdna, ir aš kartais nerandu gyvenimo prasmės, ir man reikia save padrąsinti ir sau priminti, kad kol brangūs žmonės yra sveiki, negaliu pulti į neviltį“, – portalui LRT.lt pasakoja aksominio balso savininkė, atlikėja Inga Valinskienė, kurią paprastai esame įpratę matyti valiūkišką, savimi pasitikinčią ir besišypsančią. Moteris atveria ir kitokią savo pusę.

– Vėl įvestas visuotinis karantinas. Pavasarį šis laikotarpis vieniems kėlė stresą ir nerimą, kiti į jį stengėsi pažvelgti filosofiškai, treti romantizavo. Jūs, panašu, nesistengiate to, kas vyksta, pabarstyti cukrumi, bet ir nedramatizuojate, tad koks jums šis nežinios kupinas laikas?

– Tikrai jo nedramatizuoju. Pavasarinis karantinas per smegenis netrenkė. Galbūt todėl, kad iš prigimties esu namisėda. Niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie, vakare nenuėję susitikti su draugais, eina iš proto. Man gera namuose, patinka jų aplinka, tyla, ramybė, džiaugiuosi galėdama pasidaryti daugybę darbų, prie kurių anksčiau rankos nesitiesdavo.

Žinoma, manau, kad daugelis pasakytų, jog man bepigu kalbėti. Sutinku, mano namai yra dideli, negyvenu ankštame bute, kuriame sukasi keturi ar penki žmonės, o dėl sustojusių darbų mano buitis nenukentėjo, nes vyras dirba kaip dirbęs. Jei būčiau kailyje tų, kuriems dėl karantino tenka sukti galvą, iš ko pragyventi, galbūt ir mano nuotaikos būtų kitokios. Bet vien nuo to, kad turiu daug laiko praleisti namuose, stogas tikrai nevažiuoja.

Be to, pamėgau vaikščioti – nuo pavasarinio karantino apėjau savo apylinkes, ežerą, prie kurio šešetą metų nebuvau nuėjusi. Pasivaikščiojimas po gamtą ar mišką gali atpalaiduoti ir nuraminti, tad jei tik turite galimybę, nuvažiuokite kur nors atokiau ir tiesiog pasivaikščiokite.

Ketverius metus buvau tik mama, bet man nebuvo sunku, netramdžiau savo kūrybinės energijos ir neišgyvenau, kad negaliu kažko daryti.

– Minėjote, kad dėl karantino stogas nenuvažiavo, bet atrodo, kad esate tokia racionali ir žemiška, kad jums stogas niekada nevažiuoja.

– Ko gero, tai yra išorė, viduje aš išgyvenu ir išgyvenu ganėtinai daug, tiesiog neleidžiu sau to aiškiai parodyti. Manau, kad neturėtume vieni kitų varginti tik savimi, savo emocijomis, poreikiais ar nuotaikomis. Visi jų turime, bet tai nereiškia, kad turime tuo apkrauti kitus. Nesu pietietiškos prigimties, tad esu viską linkusi pasilaikyti sau. O šiaip aš esu visokia – kartais labai racionali, kartais labai jautri. Tik tas racionalumas viešai matomas dažniau.

– Spalį vykusiuose rinkimuose jūsų sūnus buvo išrinktas į Seimą, iškart po to žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, kad parlamente dirbti pradeda Valinskų sūnus. Ar jums, kaip mamai, neapmaudu, kad visuomenė jį pirmiausia mato kaip jūsų vyresnėlį, o ne žmogų, kuris nuosekliai ėjo tokiu keliu – studijavo tarptautinius santykius ir japonų kalbą, buvo profesinės karo tarnybos karys, dvejus metus dirbo Seimo nario padėjėju?

– Norėčiau, kad būtų kitaip, bet suprantu, jog tradiciškai taip jau susiklostė – jaunas žmogus visuomet bus siejamas su žinomais tėvais. Kadangi tai neišvengiama, priimu tai kaip faktą. Labai džiaugiuosi, kad ir mano sūnus tai priima normaliai.

Dabar tik nuo jo paties priklauso, ką jis nuveiks ir parodys. Vis tik jo buvimas politikoje yra tikslingesnis ir konkretesnis, jis dabar yra labiau savo vietoje, nei mes su jo tėčiu per savo kadenciją Seime. Tikiuosi, kad jis nepasigailės tokio savo sprendimo, juo nenusivils ir jam nepabos. O, kaip žinoma, Seimo sudėtis būna visokia, ir iššūkių būna visokių...

Jei manyje visiškai nebūtų avantiūrizmo, turbūt nepasiduočiau vyro įtikinėjimams ir ištarčiau griežtą „ne“.

– Vasarą kalbėjomės su Arūnu Valinsku, jis sakė, kad sūnums buvo labai griežtas, galbūt net per daug. Tapdavote gerąja užtarėja?

– Gimus pirmam sūnui, norėjosi būti tobulais tėvais, prižiūrėti, kontroliuoti, tikrinti namų darbus. Stengiausi elgtis taip, kaip mano suvokimu turėtų būti elgiamasi šeimoje, – tėvai neturi vienas kitam prieštarauti, o jų auklėjimo metodai neturėtų būti kardinaliai priešingi. Tėvai turi žengti koja kojon. Susipriešinimas tik dar labiau kenkia vaikui.

Šiandien susimąstau, kad galbūt taip griežtai ir nereikėjo. Deja, savo klaidas galime įvertinti tik po kurio laiko. Antrasis sūnus nebuvo taip griežtai kontroliuojamas, jo namų darbai nebuvo taip priekabiai tikrinami, jis nebuvo verčiamas skaityti knygų. Tiesa, šiandien jis skaito mažiau nei vyresnysis brolis. (Juokiasi.)

Vis tik ir mes, tėvai, kuriems jau per penkiasdešimt, vis dar mokomės būti liberalesni savo vaikų atžvilgiu ir manau, kad tai yra teigiamas bruožas. Mes jiems nepatarinėjame nei jų studijų, nei veiklų, nei merginų klausimais.

Tyli pagalba yra daug prasmingesnė ir nesvarbu, kad dėl to niekas tavęs nepagiria ar apie tai nesužino.

– Sūnums gimus kelerius metus buvote tik mama. Dabar žymios moterys drąsiai kalba apie tai, kad būti vien tik mama joms per sunku – norisi saviraiškos, scenos. Nors tuo metu jūsų, kaip atlikėjos, karjera dar nebuvo prasidėjusi, atrodo, kad polėkio visada turėjote tiek, kad jis tiesiog veržiasi per kraštus.

– Galbūt taip tik atrodo. Iš tiesų, ketverius metus buvau tik mama, bet man nebuvo sunku, netramdžiau savo kūrybinės energijos ir neišgyvenau, kad negaliu kažko daryti. Net negalėčiau savo patirčių lyginti su patirtimis tų moterų, kurios vaikus augina vienos. Man visus ketverius metus labai padėjo mama, aš netgi gyvenau pas ją Klaipėdoje.

Arūnas išvykdavo į darbus, o mes su močiute auginome sūnų. Tiesą sakant, net nepajutau, ką reiškia nuo ryto iki vakaro, kol pervargęs vyras grįžta namo, būti vienai pačiai su vaiku. Tuo metu gyvenau mamos su kūdikiu gyvenimą ir atrodė, kad taip ir turi būti. Kūryba ar polėkis tikrai nesiveržė per kraštus. Juolab kad tuo metu net ir nežinojau, ką galiu daryti. Televizija, scena atsirado vėliau. O su naujomis veiklomis atsirado ir polėkis.

– Prieš dvejus metus jūsų vyresniam sūnui gimė dukra Sofija. Kokia esate močiutė?

– Kitokia, nei buvo mano mama. Dabar Sofija lanko darželį, o ir prieš tai jos tėvai neužversdavo manęs prašymais pasaugoti anūkę. Taigi tikrai nesu nuvarginta močiutės vaidmens ir tikrai negaliu skųstis. Drauge pasilikusios kelioms valandoms per šiuos porą metų buvome gal keletą sykių.

Ir ne todėl, kad nenoriu būti su anūke, – vaikams visada sakiau, kad jei tik galėsiu, pagelbėsiu. Tiesiog sūnus su marčia nelabai kažkur veržiasi ir yra puikūs tėvai, Sofija turi labai gerą, darbščią ir atsakingą mamą, kuri per šiuos metus turbūt tikrai spėjo pavargti.

Tiesa, pastaruoju metu stengiuosi puoselėti savaitgalio pietų tradiciją, kai visi susirenkame mūsų namuose. O kai visi susirenka, namai tampa Sofijos. Ji yra labai guvus vaikas, nežinau, į ką tokia atsigimė, bet tikrai ne į močiutę – aš tokia nebuvau, buvau labai rami.

Gėlių dovanojimas ar pagalba buityje – dėmesys, tačiau jei dėmesį vertintume tik taip, tai būtų labai primityvus požiūris.

– Nestebintų, jei kūrybinė veikla pasiglemžia didžiąją dalį laiko, – jums neretai tenka pasakoti žiniasklaidai apie įvairias avantiūras, į kurias paprastai jus įvelia vyras. Ar pati iš prigimties esate bent kiek avantiūristė?

– Jei manyje visiškai nebūtų avantiūrizmo, turbūt nepasiduočiau jo įtikinėjimams ir ištarčiau griežtą „ne“. Tik sakyčiau, kad esu labai nedrąsi avantiūristė. Pati daugeliui dalykų nesiryžtu, nes esu nedrąsi ir nepasitikiu savimi. Atrodo, kad jei yra žmonių, kurie vieną ar kitą dalyką daro geriau nei aš, kodėl ir aš turiu imtis to paties darbo.

Dabar suprantu, kad tai yra klaidingas požiūris. Pasitikėjimas savimi duoda labai daug, tai yra labai stiprus variklis bet kurio žmogaus gyvenime ir gelbsti daugelyje situacijų. Supratau, kad neturiu galvoti, kad esu blogesnė už kitus ar jie geresni už mane. Turi bandyti prilygti tiems, kurie savo darbą daro gerai, ir nebijoti. Kaip sakiau, esu bailė, bet tą varikliuką turiu šalia savęs. Dalykai, dėl kurių iš pradžių labai burbu, bet po to labai džiaugiuosi, įvyksta tik dėl mano sutuoktinio.

– Jūsų vyras garsėja kūrybiškumu ir gebėjimu nustebinti. Ar moka parodyti dėmesį savo žmonai?

– Gėlių dovanojimas ar pagalba buityje – dėmesys, tačiau jei dėmesį vertintume tik taip, tai būtų labai primityvus požiūris. Aš dėmesį vertinu plačiau – tokių smulkmenų nesureikšminu ir žiūriu, ką antra pusė man davė gyvenime.

Aš dažniau gaminu ir tvarkausi namuose, tačiau dėl to nuoskaudų nejaučiu. Iš vyro gaunu daugiau ir prasmingesnio dėmesio – nuo mano darbų, domėjimosi manimi, kaip žmogumi, kuriam kartais reikia stumtelėjimo, paraginimo. Jis dėl manęs stengiasi – nori mane tingią išjudinti. Tai man yra dėmesys, o visi buitiniai ar romantiški dalykai man tikrai ne svarbiausi.

– Nors sakėte, kad namuose mėgstate pabūti ir viena, juose – visuomet daug šurmulio, lakioja šunys, murkia katės, o kieme ganosi alpakų banda. Tiesa, alpakos priklauso jūsų sūnui, o jis prieš metus savo socialiniame tinkle rašė, kad dėl pasikeitusių aplinkybių ieško alpakoms naujų namų.

– Kadangi sūnus su mumis nebegyvena, o alpakų pas save pasiimti negali, jos vis dar ganosi mūsų kieme ir yra mūsų rūpestis. Ne kiekvienas ryžtasi tokiems augintiniams – jiems reikia daug erdvės ir noro susidraugauti su tokia gražia banda. Viskas prasidėjo nuo dviejų alpakų, o dabar jų – dešimt. Be jų, namuose dar yra trys katės, trys šunys, dvi papūgos ir žuvyčių akvariumas.

Ir mes, tėvai, kuriems jau per penkiasdešimt, vis dar mokomės būti liberalesni savo vaikų atžvilgiu.

– Jaučiate silpnybę gyvūnams ar tiesiog negalite praeiti pro šalį, kai matote paliktus, likimo nuskriaustus keturkojus?

– Visaip būna, kai kurie buvo priglausti. Dabar iš paliktukų liko vienas šuo, tačiau namuose atsirado pora kačių, kai mūsų namų Nidoje terasoje užklydusi katė atsivedė mažylių. Sūnūs, matydami mūsų pavyzdį, jį taip pat perėmė – jaunėlis du šunis pasiėmė iš prieglaudos, o šiems gimė šuniukas.

Gyvūnų atžvilgiu esu labai jautri. Negaliu žiūrėti vaizdų apie skriaudžiamus gyvūnus, širdį skauda. Kai pagalvoji, žmogus yra visuomeniška būtybė, sąmoninga ir, jei nori, gali savimi pasirūpinti (nekalbant apie tam tikras išimtis), o gyvūnas yra visiškai bejėgis. Galbūt iš čia ir kyla tas mano jautrumas.

Be to, mūsų namuose visada gyveno šuo. Pamenu, susituokę gyvenome nedideliame bendrabučio kambarėlyje, jame turėti šunį buvo draudžiama, tačiau pirmą ar antrą santuokinio gyvenimo dieną įsigijome didžiulį dogą. Vėliau dėl jo turėjome išsikraustyti iš bendrabučio ir įsikelti į sodo namelį. Nuo tada visuomet turėdavome keturkojį.

Žinoma, gyvūnai į namus atneša šurmulio ir rūpesčių, sujaukia namus – baldai dažnai aplipę plaukais, kažkur numestas apgraužtas skanėstas ar pan., tačiau vis tiek gyvenimas su gyvūnais man atrodo ir smagesnis, ir turiningesnis.

– Drąsiai kalbate apie daugybę dalykų – savo amžių, moters seksualumą, grožio procedūras, tačiau atrodo, kad niekada nepasakojate apie tai, kad neretai padedate patekusiems į bėdą ar likimo nuskriaustiems žmonėms.

– Man patinka žmonės, kurie gerus darbus daro tyliai. Tyli pagalba yra daug prasmingesnė ir nesvarbu, kad dėl to niekas tavęs nepagiria ar apie tai nesužino. Mums su vyru to niekada nereikėjo ir manome, kad tai ne tie dalykai, apie kurios reikėtų kalbėti garsiai.

– Turbūt galite suprasti kitus, nes ir patiems kažkada reikėjo gyventi susiveržus diržus.

– Mūsų su Arūnu bendra pradžia tikrai nebuvo lengva – niekas mums nieko nedavė, nepaliko. Negavome iš tėvų pinigų nei būstui, nei automobiliams. Pirmasis mūsų būstas – nedidelis bendrabučio kambarėlis. Be to, kai mano tėvai išsiskyrė, mes su mama, persikrausčiusios į Klaipėdą, kol laukėme buto, taip pat gyvenome bendrabučio kambarėlyje. Taigi, esu mačiusi visokios buities. Kol su Arūnu prakutome, esu gyvenusi tikrai kukliai. Ir gerai žinau, ką tai reiškia.

Neturėtume vieni kitų varginti tik savimi, savo emocijomis, poreikiais ar nuotaikomis. Visi jų turime, bet tai nereiškia, kad turime tuo apkrauti kitus.

– Ar jums kada nors buvo svarbu savo spintoje turėti dizainerio suknelę ar vardinius batus?

– Niekada tuo nesirgau, o kuo toliau, tuo mažiau tie dalykai atrodo svarbūs. Atrodo, kad moters noras turėti kuo daugiau batų ar solidžią rankinę – save gerbiančios moters ženklas, tačiau nei dėl batų, nei dėl rankinių tikrai nealpstu. Ir tikrai nesuprantu, kaip galima už rankinę pakloti 10 tūkstančių eurų.

Iš tiesų, kasdienybėje esu tinginė – nejaučiu poreikio išėjusi iš namų kažkaip atrodyti, kad kiti manimi žavėtųsi ar vertintų. Gyvenu paskendusi savo mintyse ir net pamirštu, kad kažkas mane atpažįsta, stebi, kol nepamatau į mane įsmeigto žvilgsnio.

Man labai patinka patogūs drabužiai ir, jei galėčiau, kasdien vaikščiočiau su sportiniais drabužiais, nevaržančiais judesių. Visai kas kita yra scena – ant jos eini ne tik dainuoti, o sukurti pasirodymą, kurio svarbi dalis yra drabužiai. Gal kai kurie atlikėjai to nesureikšmina ir kalba, kad svarbiausia jų kūryba, tačiau man tai svarbu.

– Šiandien populiaru kalbėti apie meilę sau, savęs pažinimą, analizuoti ir pan., ar jums tai nesvetima?

– Manau, kad pakankamai save myliu ir už tai esu dėkinga aplink esantiems žmonėms, kurie man leidžia save mylėti. Džiaugiuosi, kad kai kurių egzistencinių klausimų galiu išvengti ir džiaugiuosi, kai visi man brangūs žmonės yra sveiki, kad mano serganti mama kol kas laikosi ir didesnių bėdų nėra.

Kadangi mėgstu vaikštinėti ir būti viena, normalu, kad ir mano galvoje pakirba egzistencinių klausimų ar gyvenimo prasmės ieškojimų, kartais netgi su savimi pasikalbu (sakoma, kad tai vienišų žmonių bruožas), tačiau, pasikalbėjus su savimi, tikrai palengvėja. Ir man būna liūdna, ir aš kartais nerandu gyvenimo prasmės, ir man reikia save padrąsinti ir sau priminti, kad kol esu sveika, kol sveiki aplinkiniai, negali pulti į neviltį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt