Veidai

2020.11.05 07:53

Batų kūrėjo Žano Maslausko žmona prisiminė vyro netektį: važiuodamas į ligoninę jis pirmąkart nusimovė žiedą

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.11.05 07:53

Būdamas rimtas ligonis antro vaikelio batų dizaineris Žanas Maslauskas nenorėjo, tačiau jo žmona Jurgita Maslauskienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ teigia esanti tikra, kad būtent dėl jo jis gyveno dviem metais ilgiau. „Jis man sakė daug kartų: jeigu tau sunku, išeik, palik. Bet net nekilo minties“, – pamena J. Maslauskienė, besipurtanti tokių skambių žodžių, kaip begalinė meilė ar pasiaukojimas.

Metai be Ž. Maslausko, „Batų namų“ savininko, originalių rankų darbo batų kūrėjo. Metai be vyro ir tėčio. J. Maslauskienė vis dar pagauna akimirkos iliuziją, kad gal vyras šiuo metu piešia batus salone, gal ilsisi namuose ar tuoj tuoj reikės lėkti į ligoninę jo lankyti po eilinio sveikatos pablogėjimo. Bet ne – J. Maslauskienė neslepia, kad susitaikymas, jog nieko nebepakeisi ir niekas nepasikeis, ateina labai lėtai.

„Bandai galvoti, kad jam neskauda ir yra gerai, bet sunku. Negaliu sakyti, kad buvo lengva. Nors dar save pagaunu: lyg kažkur reikia važiuoti, kažką dar padaryti... Nes buvo tempas: Žanas vis ligoninėje, tai kokių vaistų, tai kažko. O dabar kartais sėdi ir galvoji: viską padariau ar ne viską?

Gal ramiau jaučiuosi po sūnaus vestuvių, kurias suplanavo Žanas. Kažkaip taip viskas susidėliojo į savo vietas: ką jis planavo, tą mes padarėme. Planavome kartu su juo. Sūnui viskas gerai, mažiukas auga sveikas – kaip ir tokia ramybė...“ – mintimis dalijasi pašnekovė.

Žanas Maslauskas dar jaunystėje suprato, kad neturi daug laiko: aštuntas infarktas, deja, buvo lemtingas

Dvidešimt keturios valandos per parą dvidešimt ketverius metus – tokių porų, tiek metų kartu ir gyvenusių, ir dirbusių, reta. O susipažino jiedu netyčia per bendrą draugą. Kiek vėliau vieną vakarą moteris iš būsimo vyro sulaukė skambučio – taip užsimezgė draugystė.

Vienas, antras pasimatymas ir Ž. Maslauskas pakerėjo merginą. Po pusmečio draugystės ji suprato besilaukianti. Tada vos penkiolikos metų J. Maslauskienei tai buvo šokiruojanti žinia.

„O paskui jis sako: aš puikiai supratau savo situaciją, nes sergu diabetu; kadangi daug laiko neturiu ir mano vaikui reikia protingos mamos, aš turiu skubėti.

Žanas per vestuves man sakė, kad mes turėsime batų fabriką. Aš galvojau, kad jis – beprotis. Kokie batai, apie ką mes kalbame? Gimė vaikelis, labai jo laukėme, labai norėjome. Kaip Žanas sakė, suplanavo jį vienas. O antrą vaikelį suplanavau aš – viena“, – kalba J. Maslauskienė.

Aš Žanui kiek kartų sakiau: noriu antro vaiko. Žanas sakė: ne, aš esu ligonis, aš tavo antras vaikas, tu mane slaugyk ir augink. Po tokių jo žodžių aš nusprendžiau viena.

Ji tikina – gyvenime nieko nekeistų, tik viena – nepaliktų mokyklos. Tada besilaukianti mergina buvo iš jos išprašyta ir pasidavė šiam primygtiniam prašymui. „Man liepė išeiti. Aš gerai mokiausi, bet atėjo ir pasakė: tu rodai negerą pavyzdį, kai užaugs pilvas, čia negražiai atrodysi. Išėjau po dešimtos klasės. Šiandien neišeičiau“, – teigia pašnekovė.

J. Maslauskienė baigė vakarinę mokyklą, augino sūnų Beną, kartu su vyru rūpinosi batų verslu. Užsispyręs, protingas, siekiantis savo tikslų – Ž. Maslauskas toks buvo visada, stengėsi nieko neatidėlioti rytdienai. Skubėjo gyventi ir nuolat kartojo, kad neturi daug laiko, nes jaunystėje diagnozuotas cukrinis diabetas sparčiai alino organizmą, grasino vis naujais infarktais ir sunkiausiomis komplikacijomis. Bet Ž. Maslauskas kartojo nenorintis gyventi taip, kaip gali – norinti gyventi taip, kaip nori.

„Aš turėsiu savo taisyklą, aš turėsiu butą senamiestyje, turėsiu namą, turėsiu fabriką... Ir viskas buvo ne dešimtmečiams į priekį, o po metų. Na, gerai, ne po metų – po dvejų... Na, gerai, dvejų metų ir dviejų mėnesių, bet bus. Ir viskas taip ir vyko. Mes šiandien turime viską“, – pasakoja talentingojo batų kūrėjo žmona.

Kai vyresnėlis sūnus Benas išvažiavo mokytis ir žaisti krepšinio į Ameriką, J. Maslauskienė neslepia pajutusi tuštumą.

„Gal pavargau nuo rutinos. Norėjosi, kad kažkas į mūsų gyvenimą įneštų kažko kito. Mes visą gyvenimą su Žanu bėgte bėgome – jis bėga, aš paskui, jis mane pastumia ir mes vėl bėgame. Darbas – namai, darbas – namai. Žanas neturėjo jokio hobio – jo hobis buvo batai. Šeima, namai – viskas vienoje krūvoje.

Paskui Benas sugrįžo atgal, bet man kažko trūko. Aš Žanui kiek kartų sakiau: noriu antro vaiko. Žanas sakė: ne, aš esu ligonis, aš tavo antras vaikas, tu mane slaugyk ir augink. Po tokių jo žodžių aš nusprendžiau viena“, – prisiminimais dalijasi J. Maslauskienė.

Aštuntas infarktas buvo lemtingas

Kad laukiasi, moteris vyrui išdrįso pranešti telefonu – tuo metu Ž. Maslauskas jau daug laiko leido ligoninėje.

„Sakau, turiu dvi žinias – gerą ir blogą. Sako, pradėk nuo blogos, kad geroji viską atpirktų. Blogoji buvo, kad klientei netiko batai, o paskui kita: žinok, aš laukiuosi. Ir ragelyje tyla. Sako, aš paskambinsiu. Ir padėjo ragelį. Valanda, dvi, trys – neskambina. Aš skambinu, sako, miega.

Jis paskambino gal devintą valandą vakaro. „Tu čia rimtai?“ – „Taip, labai rimtai, maždaug balandį gims, apie Beno gimtadienį.“ Sako: pakalbėsime namuose. Na, galvoju, dabar tai man bus... Grįžo namo, tai ta tema visiškai nešnekėjo dvi savaites . Net nebandžiau jo kalbinti, galvojau, nereikia, nekalbėk. Vieną vakarą sėdėjome ir sako: gal reikia pradėti džiaugtis?“ – pamena batų dizainerio gyvenimo moteris.

Jis man sakė daug kartų: jeigu tau sunku, išeik, palik. Bet net nekilo minties.

Mažojo Hario laukimas ir gimimas buvo vienas gražiausių dalykų Ž. Maslausko gyvenime. Naujagimį sūnelį jis pamatė reanimacijoje – gulėjo po piršto amputavimo operacijos. Iš ligoninės pabėgo, kad tik daugiau laiko galėtų būti namie su savais. J. Maslauskienė tikra – sūnaus gimimas jos sutuoktiniui gyvenimą pailgino dar dviem metais.

Bet liga per daug stipriai alino organizmą. Diabetas, septyni infarktai, komplikacijos, inkstų dializės, operacijos, bet Ž. Maslauskas niekada nesijautė esąs ligonis ir nenorėjo, kad jį kas tokiu laikytų. Batus kūrė net gulėdamas ligoninėje.

„Kai prasidėjo žaizdos ant kojų, akių problemos, pajutau, kad gyvenu su ligoniu. Bet gal aš susigyvenau su ta įtampa. Tiesiog žinojai, ką turi daryti: blogai – važiuoji į klinikas, telefoną atsiverti, žinai, kam skambinti, susiderini, susidėlioji. Kaip ir kažkoks darbas. Atlikai tą darbą – gerai, pravažiavome, važiuojame toliau.

Kai prasidėjo pirštų nupjovimai, išleisdami iš ligoninės sako: žmona perriš. O manęs kas klausė, kraujo bijau ar ne? Nuimi tą tvarstį ir ten išsivėpusios dar kabančios mėsos, bet aš turėjau tai daryti. Perlipau per save ir šiandien galiu drąsiai vaistus leisti, žaizdas valyti, pagramdyti, jeigu reikia. Bet turėjau per save perlipti. Arba tu tai darai, arba tą žmogų palieki ir išeini. Turėjau du pasirinkimus, tai aš pasirinkau pirmąjį“, – kalba J. Maslauskienė.

Net Ž. Maslausko ligai intensyvėjant ir sudėtingėjant, ji sako nė karto nepagalvojusi apie skyrybas ir galimybę gyventi lengviau. „Jis man sakė daug kartų: jeigu tau sunku, išeik, palik. Tikrai yra sakęs. Bet net nekilo minties“, – prisipažįsta laidos herojė.

Daug kas J. Maslauskienės gyvenimą pavadintų pasiaukojimu ar begaline meile, bet ji purtosi šių abiejų skambių žodžių.

„Aš daug kartų uždaviau sau klausimą, ar iš tikrųjų egzistuoja meilė? Ar tiesiog yra prisirišimas, to žmogaus gerbimas ir tiesiog buvimas kartu, saugumas? Ar yra meilė – nežinau, labiau prisirišimas ir dviejų žmonių atitikimas. Jeigu tau yra gerai, tai kokio velnio ieškoti kitaip?“ – svarsto ji.

Dabar prisiminimuose vis iškyla ženklai, įspėję, kad sutuoktinio kelionė šioje žemėje artėja prie pabaigos. Tik kas galėjo jais patikėti, kai buvo išgyventi jau septyni infarktai, kai šimtą kartų jau buvo stotasi ant kojų. Pats Ž. Maslauskas juokaudavo, kad kaip katinas turi devynias gyvybes.

„Buvo taip, kad trečiadienį jam pasidarė blogai, naktį išvežiau į klinikas, paguldžiau. Jį ten zondavo Unikas, kuriam esu labai dėkinga, – visą laiką gelbėdavo. Viskas kaip ir pavyko. Pas jį nuvažiavau ketvirtadienį. Man labai užkliuvo, kad jis buvo su deguonies kauke. Taip linksmai sako: tai rytoj atvažiuokite su mama. Jis niekada gyvenime neprašė atvežti mamos.

Ir dar kas man užkliuvo, kad važiuojant trečiadienio naktį jis nusimovė žiedą. Pirmą kartą. Sako: jeigu reikės kirpti... Tai tada ir išsiskyrėme“, – su ašaromis akyse sako J. Maslauskienė.

Aštuntas infarktas batų kūrėjui buvo lemtingas – penktadienio rytą jo žmona sulaukė skambučio su žinia, kad vyras mirė. Jei ne mažasis Haris, kuriam J. Maslauskienės dabar reikia labiausiai, išgyventi netektį būtų buvę daug sunkiau.

„Jis visą laiką kartojo, kad nori pas tėtuką. Gal dėl to, kad anyta daug šneka apie Žaną, nuotraukų visur pilna, nepanaikinta. Jis atsimena jį, bet dabar jau blanksta. Iš pradžių buvo labai daug šnekų. Jis labai dažnai jį matė – ant stogo, pavyzdžiui, sėdintį. „Žiūrėk, tėtukas sėdi.“ – „Ką sako?“ – „Mojuoja.“ – „Pamojuok atgal.“ Tiesiog su juo šnekėdavosi.

Gal dėl to taip viskas ir susidėliojo gyvenime. Haris labai panašus į Žaną – mėlynomis akimis, ilgomis blakstienomis. Ir charakteris toks pats: reikia dabar arba reikėjo vakar, turi būti ištisinis bėgimas. Dabar tą tempą ir palaiko Haris, nes su Žanu bėgome, tai ir su Hariuku visur bėgte. Jį man atsiuntė aukštesnieji, kad neliūdėčiau. Nes būtų buvę labai sunku. Kaip aš sakau: gyvenimas labai daug iš manęs atėmė, bet lygiai tiek pat grąžino“, – įsitikinusi pašnekovė.

Artimieji net Ž. Maslausko laidotuves surengė kitokias – šviesias, spalvotas. Tokias, kokių norėjo kūrėjas – kad skambėtų džiazas ir nebūtų juodos spalvos.

„Juodos spalvos jis niekada nemėgo ir nesuprato tradicinių laidotuvių. Sakydavo: pabandykite po to eiti gerti be manęs. Nes susėdi, pavalgai, geri – kaip čia gali būti – jam nesuprantama. Tai mes viską taip ir darėme, kaip jis įsivaizdavo. Jis buvo kitoks ir paliko daug savęs, kuo labai džiaugiuosi. Ir tikiuosi, jį prisimins su šiluma“, – kalba J. Maslauskienė.

Plačiau – spalio 31 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Žanas Maslauskas dar jaunystėje suprato, kad neturi daug laiko: aštuntas infarktas, deja, buvo lemtingas