Veidai

2020.11.02 14:22

Iškeliavusią Gražiną Balandytę prisimenant: mes visi tarsi būdavome Gražinos teatre

LRT TELEVIZIJOS laida „Vakaras su Edita“, LRT.lt2020.11.02 14:22

„Tai pavyzdys mums visiems, kaip reikėtų gyventi. Kokia, pažiūrėkite, paslaptis – tokia graži moteris, bet koks gražus žmogus“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vakaras su Edita“ sako aktorė Nijolė Narmontaitė. Pasak laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ prodiuserės Žydrės Gedrimaitės, šalia bajoriškos kilmės aktorės visada norėjosi pasitempti ir ji pati žinojo, kad yra žvaigždė, bet labai mylėjo žmones.

Legendinė kino ir teatro aktorė G. Balandytė buvo vieną pirmųjų moterų, kurios pavardė skambėjo kartu su kitų teatro geriausiųjų pavardėmis. Daugiau nei 100 vaidmenų teatre ir kine sukūrusi aktorė buvo apdovanota visomis įmanomomis premijomis Lietuvoje: premija „Fortūna“, „Auksiniu scenos kryžiumi“, „Auksine gerve“ už viso gyvenimo nuopelnus, kunigaikščio Gedimino ordinu, Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Neseniai gedinti šeima ir minios gerbėjų išlydėjo šią nuostabią moterį į anapusybę, tačiau G. Balandytė visada liks gyva jos artimųjų ir kolegų prisiminimuose. Jais laidoje dalijosi aktorė ir rašytoja N. Narmontaitė.

„Galėčiau pasakyti tik viena – ji tikrai nenorėtų, kad mes liūdėtume. Gražina buvo tas žmogus, kuris pačiomis sunkiausiomis akimirkomis niekada neleisdavo sau liūdėti, nors kartais pasakydavo: paverk, mergyt, palengvės, bet neilgai“, – sako ji.

Vakaras su Edita. Angeliško grožio, išmintinga, motiniška: prisimename nuostabiąją Gražiną Balandytę

N. Narmontaitė pamena – beprotiškai norėjo į Kauno teatrą vien dėl to, kad ten tuo metu dirbo tokie aktoriai, kaip G. Balandytė.

„Po premjerų visada gražūs vakarai pasibaigdavo Gražinos namuose. Kai atvažiavau, po pirmos premjeros atsimenu, kaip ji kažko pradėjo ieškoti. Ieškojo, ieškojo ir atneša lėkštę, sako: čia yra viena iš nedaugelio likusių mano namų lėkščių. Ir dar užrašė ant servetėlės: mergyte mano, tu esi ta, kuri atėjai manęs pakeisti. Man tai buvo toks šokas, aš galvojau: čia mano dievų dievas, žvaigždžių žvaigždė. Mes labai gražiai bendravome“, – teigia aktorė.

Savo knygose ji apie G. Balandytę visada atsiliepdavo su meile, be to, ji paminėta visose aktorės knygose. „Pasakiau jai vieną dalyką: Gražina, tu būsi mano talismanas. Tos istorijos vienos smagiausių. <...> Kai aš paklausiau, ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, ji pasakė: man visą gyvenimą padeda humoras, į viską žiūriu tik taip, nors kartais humoras būna juodas“, – pokalbį pamena N. Narmontaitė.

Atsidaro palatos durys, pasitinka Gražina su treningiukais ir sako: mergyte mano, gulėjau, gulėjau ir pagalvojau, gyvenimas yra gražus ir dar pabūsiu.

Paskatinanti kuklesnius, nestokojanti moteriško grožio ir nė kiek nebijanti flirtuoti net ir su pačiais žinomiausiais. G. Balandytė net į savo ligą žiūrėjo savotiškai. Vieną jos juoką prisimena ir laidoje dalyvavęs garsiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius.

„Gražinute, ką tau atvežti: ar šampano, ar vyno, ko tu norėtum? Ji sako: gal alaus. Todėl, kad aš vėžių turiu. Tik pati Gražina galėjo taip pasakyti“, – teigia mados maestro.

N. Narmontaitė pamena ir skambutį, kuris nemenkai išgąsdino, tačiau šios istorijos atomazga – taip pat netikėta ir linksma: „Mes Tenerifėje su vyru, skambina Gražina. O, sakau, Gražinėli, labas. Andrius, jos vyras: Nijole, kadangi taip draugaujate, turiu pasakyti, šį kartą – viskas. Gražina ištikta komos, trombai nukeliavo į smegenis, šį kartą viskas. Aš sakau, Andreli, būk žmogus, paskambink.

Įsivaizduokite, praeina pora dienų – skambutis. Aš drebančiomis rankomis imu, ką iš to Andriaus išgirsiu. Ir ką aš girdžiu – aš girdžiu mielą smagų balselį. <...> Sakau, aš tuoj pat parvažiuoju, pas tave atlėksiu. Atlekiu į klinikas ir gydytojas, kuris kyla kartu su manimi liftu, sako: pas ką jūs? Sakau, pas Gražiną Balandytę. Sako, jūs neįsivaizduojate – įvyko stebuklas. Ir ką jūs galvojate? Atsidaro palatos durys, pasitinka Gražina su treningiukais ir sako: mergyte mano, gulėjau, gulėjau ir pagalvojau, gyvenimas yra gražus ir dar pabūsiu.“

Žinojo, kad yra žvaigždė, bet labai mylėjo teatrą ir žmones

Genijumi vadinamas vienas garsiausių Lietuvos režisierių, jam dirbant Kauno dramos teatre, labai daug darbų darė būtent su G. Balandyte. Režisierius Gintaras Varnas, režisavęs spektaklį „Gėlių kalba“, sako, kad spektaklyje girdima metafora „kintanti rožė“ labai tinka ir apibūdinant G. Balandytę.

„Tame spektaklyje tai kaip bėgančio laiko metafora, bet Gražinai, man atrodo, ta metafora labai tinka, nes ji sakydavo: man ryte audra, tai vakare, žinok, bus saulė, jeigu ryte – saulė, tai vakare gal bus audra. Aš ją atsimenu kaip charizmatišką. Man ji labai patiko, buvo labai darbšti ir netgi yra pasakiusi jauniems aktoriams: „Klausykit, jaunimėlis, aš jau moku tekstą, o ką jūs čia darot? Tai paskambinkit man, kai išmoksit, ir aš atvažiuosiu.“

Nežiūrint to šmaikštumo, „pakabinto“ liežuvio, juokavimo, ji buvo labai rimtai dirbanti aktorė ir labai besijaudinanti. Aš negalvojau, kad Gražina taip gali jaudintis, tarkime, prieš premjerą“, – neslepia režisierius.

Aplink ją visada buvo teatras, ji tiesiog sukurdavo tokią atmosferą. Mes visi tarsi būdavome tame Gražinos teatre. Kažkaip taip viskas būdavo tame jos gyvenime – labai įtraukiančiai.

Net pati laidos vedėja Edita Mildažytė gali paliudyti, kad G. Balandytė turėjo įgimtą eleganciją, takto jausmą, visuomet žinojo, kaip išlaikyti santūrumą, tačiau ir nesusijaudinti įvairiausiose situacijose. Ji buvo tikra diva ir dėl to visi aplink ją šokinėdavo net jai to neprašant.

„Visi šokinėjo aplinkui, ji taip sugebėdavo padaryti, kad jai prašyti nereikėjo, – visi lėkė, nešė batus, kojines, pirštines, auskarus... Kadangi turėjo nežmonišką humoro jausmą, visą laiką mokėdavo kažkaip išsisukti. Kitas dalykas, yra dar kažkokia savybė. Tie senieji aktoriai, jie turėjo kažkokį momentą: gal nepadažys, nesušukuos, bet kai eina į sceną, knopkę paspaudžia. Pasidaro ir jauna, ir liekna, ir žavi. Vis dėlto yra kažkokie vidiniai dalykai, atmosfera“, – svarsto J. Statkevičius.

Apie iš bajoriškos giminės kilusią G. Balandytę daug ką gali papasakoti ir aktorė, režisierė Violeta Podolskaitė. Su legendine aktore ji sako perėjusi ugnį tiesiogine to žodžio prasme, o tai įvyko scenoje. „Ji niekada nepurkštavo, pagalvodavo ir kitą dieną atėjusi darydavo“, – teigia pašnekovė.

Moteris, keičianti neįgaliųjų likimus, socialinės akcijos „Draugystė veža“ iniciatorė, kultinės televizijos laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ prodiuserė Žydrė Gedrimaitė tikina – būdamas šalia G. Balandytės visada jausdavaisi esąs viename lygyje.

„Aplink ją visada buvo teatras, ji tiesiog sukurdavo tokią atmosferą. Mes visi tarsi būdavome tame Gražinos teatre. Kažkaip taip viskas būdavo tame jos gyvenime – labai įtraukiančiai. Ji labai daug pasakojo apie bajorišką savo kilmę, visą laiką turėdavai prie jos kažkaip pasitempti pats“, – prisiminimais dalijasi prodiuserė.

Viską darė su pagarba ir meile, žinojo, kad yra žvaigždė, ir to neslėpė, bet labai mylėjo teatrą ir žmones – tokia, pasak Ž. Gedrimaitės, buvo legendinė aktorė. Laidoje N. Narmontaitė prisiminė ir paskutinį susitikimą su G. Balandyte.

„Kalbėjome su Andriumi telefonu ir jis sako: Gražina atgavo sąmonę, nori kalbėti. Ir labai sunkiai rinkdama žodžius sako: tu labai užsiėmusi, turbūt nebeatvažiuosi, turbūt nebepasimatysime... Aš sėdau į mašiną ir nuvažiavau. Tai buvo paskutinis susitikimas – aš žinojau, kad tikrai daugiau jos nematysiu. Atsimerkti neišėjo, tik atsimenu, kai laikė paėmusi ranką, pasakė: aš tave myliu. Žinau, kad negalima prie sunkaus ligonio verkti, bet taip raudojau, kad... Visą kelią verkiau, žinojau, kad tai paskutinis kartas.

Aš galiu tik pasakyti: netekome tokios šviesos, tokio džiaugsmo kamuolio – tai pavyzdys mums visiems, kaip reikėtų gyventi. Kokia, pažiūrėkite, paslaptis – tokia graži moteris, bet koks gražus žmogus. Visapusiškai, ką bedarytų. Asmeniškai netekau labai daug, man tų kasdieninių pokalbių telefonu ir susitikimų trūksta. Taip sunku ir tuščia, atrodo, netiesa, kad nėra nepakeičiamų žmonių. Šito žmogaus niekas negalės pakeisti. Man atrodo, visi savo atmintyje ją turėsime, ji mums švies ir tegul tai būna pavyzdys, kaip reikia gyventi“, – sako N. Narmontaitė.

Plačiau – rugsėjo 19 d. laidos „Vakaras su Edita“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Vakaras su Edita. Angeliško grožio, išmintinga, motiniška: prisimename nuostabiąją Gražiną Balandytę