Veidai

2020.10.30 07:17

Šokių iššūkį priėmęs Joringis Šatas – apie tėvo netektį, humoro jausmą ir kodėl akylai neseka madų

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.30 07:17

„Man patinka juokauti ir daug juoktis – taip smagiau gyventi, nes liūdnų akimirkų gyvenime ir taip pakanka“, – portalui LRT.lt sako stilistas Joringis Šatas. Pastaruoju metu Joringio gyvenime emocijos keičia emocijas: prieš porą mėnesių jis išgyveno tėvo netektį, o dabar kiekvieną savaitę skirtingus jausmus patiria ant „Šok su žvaigžde“ parketo.

– Praėjusį šeštadienį, kai buvo skelbiama, kurios poros lieka projekte, o kam reikės atsisveikinti, turbūt didžiausia įtampa užplūdo likus tik dviem poroms – jums su partnere Viktorija Šeinker ir Monikai Marijai su Justinu Mejeriu. Kas tuo metu dėjosi galvoje?

– Kai likome penkios poros, dar laukiančios vedėjų verdikto, atsisukau į partnerę ir pasakiau, kad mes iškritome. Ji man atsakė: „Žinau.“ Tuo metu pagalvojau, kad gaila su projektu atsisveikinti taip anksti. Nors labai apsidžiaugėme sužinoję, kad liekame, supratau, kaip čia viskas laikina.

Ir nors man, kaip neprofesionalui, per savaitę išmokti visiškai naują šokį nelengva, drauge su partnere stengiamės judėti pirmyn ir padaryti geriausiai, kaip tik galime. Tikimės, žiūrovai tai įvertins, galbūt ir komisija skirs aukštesnių balų...

Nesu drabužių maniakas – man patinka puošti kitus, bet pats atrodau ganėtinai paprastai.

– Nors per projektą sukiesi ant parketo ir esi matomas televizijos ekranuose, paprastai darbuojiesi už kadro, puoši televizijos laidų vedėjus, atlikėjus. Kaip pasirinkai tokią profesiją?

– Nuo vaikystės maniau, kad mano darbas bus susijęs su mada, svajojau turėti savo prekių ženklą, kurti drabužius. Prieš penkerius metus dalyvavau televizijos projekte „Aš – stilistas!“ ir jį laimėjęs nelabai turėjau pasirinkimo – projekto prizas buvo stilisto pareigos viename sostinės prekybos centrų, tad teko per vieną naktį iš gimtojo Kauno persikelti į Vilnių ir pradėti dirbti. Neturėjau kada visko apgalvoti, tačiau džiaugiuosi, kad taip susiklostė.

Ir nors iš didmiesčio persikraustyti į didmiestį sunku nebuvo, iššūkių netrūko. Buvau įpratęs gyventi su mama, kuri manimi rūpinosi, ir staiga turėjau išmokti gyventi savarankiškai. Viskas buvo nauja, neįprasta. Iš pradžių lengva nebuvo, bet su laiku viskas susidėliojo į vietas.

– Rudens pradžioje pasidalijai liūdna naujiena – netekai tėčio. Tąkart portalui LRT.lt sakei, kad jau daugiau nei 10 metų jūsų santykiai buvo atšalę.

– Nors jau kurį laiką mūsų santykiai nebuvo labai artimi, buvo liūdna sužinoti, kad jo nebėra. Mano tėvai išsiskyrė. Iš pradžių su tėvu bendravome, tačiau vėliau bendravimas nutrūko. Galbūt paaugęs supratau, kokių klaidų jis yra padaręs, kaip skyrėsi mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus, į gyvenimą. Jo jau nebėra, tad nenorėčiau daugiau apie tai kalbėti.

Nesu iš tų stilistų, kurie akylai stebi tendencijas. Manau, tai nėra svarbiausia mano darbo dalis.

– Turi puikų humoro jausmą. Kai kurie šią savo savybę vadina savotiška priemone per arti neprisileisti žmonių, o kartais savotišku skydu, slepiančiu nepasitikėjimą savimi. Kas tau yra humoro jausmas?

– Man tiesiog patinka juokauti ir daug juoktis. Taip smagiau gyventi, nes liūdnų ir prastų akimirkų gyvenime ir taip pakanka. Jei galima laiką leisti linksmai, kam leisti liūdnai?

– Atrodo, kad daugiausia laiko užima būtent darbas, o tavo darbotvarkė – ganėtinai chaotiška. Kaip neišprotėti ir rasti laiko atsikvėpti?

– Turbūt galėčiau sakyti, kad tokio dalyko kaip laisvas laikas mano gyvenime beveik nėra. Būna, kad dėl fotosesijų į mane kreipiasi ir antrą valandą nakties, o aš, jei nemiegu, iškart atrašau ir imu derinti detales. Griežto darbo grafiko neturiu, tad nors kartais ir norėtųsi planuoti laisvą laiką, sunkiai pavyksta. Kita vertus, pats pasirinkau tokį darbą, tad turiu prisitaikyti.

Žinoma, jei jaučiu, kad pervargau ar palūžau, ieškau sprendimų, pasiimu porą laisvų dienų. Geriausias poilsis man – laikas su artimaisiais, draugais, man brangiais žmonėmis. Užtenka praleisti vakarą su jais ir jaučiuosi atsigavęs. Ne veltui sakau, kad mano draugai yra mano šeima.

– Viena tavo draugių – atlikėja Paula, kuri laimėjo pirmą „Šok su žvaigžde“ sezoną.

– Taigi, negaliu pasišiukšlinti, turiu ir aš laimėti. (Juokiasi.) O jei rimtai, praėjusiais metais labai ją palaikiau ir kiek galėdamas stengiausi padėti. Dabar ji man kuo galėdama padeda, duoda patarimų ir labai palaiko. Labai tai vertinu.

– Papasakok daugiau apie savo darbą. Ar dažnai tenka dirbti televizijoje?

– Labai įvairiai, tenka dirbti ir televizijoje, tačiau daugiausia dirbu įvairiose fotosesijose ir su individualiais klientais. Mūsų su Viktorija Šaulyte prekių ženklas „ŠaŠa“ turi ratą ištikimų klientų, kurių spintas iki karantino padėdavome sutvarkyti kiekvieną sezoną ar kas porą mėnesių. Ne tik tvarkydavome spintas, bet ir dėliodavome derinius, kartu važiuodavome apsipirkti.

– Galbūt, kai pradėjai dirbti stilistu, žmonėms dar kildavo klausimų, kokia tai profesija. Šiandien niekam nereikia aiškinti, kas yra stilistas, tačiau daugelis mano, kad stilisto paslaugas gali sau leisti tik pasiturintys žmonės.

– Klientų yra daug ir įvairių. Nors dar yra žmonių, manančių, kad asmeninės stilisto konsultacijos yra tik turtingiesiems, iš tiesų jos nėra labai brangios, o laiko sutaupyti tikrai padeda.

Per kelerius darbo metus mačiau visokiausių spintų. Kai kurias atidarius akivaizdu, kad žmogui reikia pagalbos, nes jis paprasčiausiai nesugeba susiorientuoti tarp savo drabužių, tad padedu sudėlioti viską į vietas, kad būtų paprasčiau.

– Stilistas turi būti geras psichologas?

– Turėtų. Mano darbe daugiau laiko užima bendravimas su žmogumi, o ne pats spintos tvarkymas. Negaliu klientui siūlyti bet ko, tad dažniausiai atvėręs spintą galiu pamatyti, kokį stilių jis mėgsta, ką veikia gyvenime, svarbu greitai perprasti žmogų ir suprasti, kas tinka jo gyvenimo būdui, asmenybei, kokių jis turi poreikių.

Kadangi paprastai su klientu praleidžiu ne vieną valandą, būna, kad prasideda pokalbiai ir ne apie drabužius, – pakalbame apie pomėgius, gyvenimo vingius ir panašiai. Išgirstu visokių istorijų.

– Tarp tavo klientų – ir eterio veidai, ir scenos žvaigždės. Ar tai įnoringi klientai?

– Būna visko, tačiau visada stengiuosi kalbėtis gražiuoju, susitarti. Jei žmogus nenori manęs girdėti ir klausytis, o išaiškinti nelengva, leidžiu daryti, kaip jis nori.

– Tiesiog negaliu nepaklausti – kas madinga šį sezoną?

– Nesu iš tų stilistų, kurie akylai stebi tendencijas. Manau, tai nėra svarbiausia mano darbo dalis. Daug svarbiau suprasti, kas žmogui tinka ir ką dėvėdamas jis gerai atrodo. Tada ir deriniai lengvai dėliojasi.

Mano tėvai išsiskyrė. Iš pradžių su tėvu bendravome, tačiau vėliau bendravimas nutrūko.

– O ką manai apie vadinamąją spintos kapsulę? Kai kurie šios koncepcijos atžvilgiu ganėtinai skeptiški – mano, kad pagal tam tikras klišes formuojant spintos turinį prarandamas individualumas.

– Manau, kad spintos kapsulė – labai gera koncepcija, tinkanti kiekvienam. Nusipirkęs tam tikrų drabužių žmogus gali susikurti derinius nesukdamas galvos ir sutaupydamas daug brangaus laiko. Svarbiausia – spintoje turėti kelis kokybiškus drabužius, kurie lengvai dera tarpusavyje ar su kitais drabužiais.

Nesutikčiau, kad taip prarandamas individualumas. Niekas nesako, kad spintoje būtinai turi būti konkretus megztinis ar vieno tam tikro kirpimo kelnės. Spintos kapsulė sudaroma atsižvelgiant į kiekvieną žmogų, jo poreikius, asmenybę, darbą, veiklą. Be to, individualumą visuomet galima išreikšti įvairiomis stiliaus detalėmis.

Viskas priklauso nuo žmogaus: vieni nenori per daug atkreipti dėmesio, kiti jaučia malonumą žaisdami ir eksperimentuodami apranga. Iš tiesų nemėgstu žmonių kišti į tam tikrus rėmus ir primesti taisyklių, ypač jei jie manęs to neprašo. Stengiuosi kiekvienam pritaikyti tai, kas tinka individualiai. Todėl dažnai stiliaus kapsulė, kuri tinka vienam, tiks ir kitam žmogui.

Galėčiau sakyti, kad tokio dalyko kaip laisvas laikas mano gyvenime beveik nėra.

– Kas yra tavo paties stiliaus būtinybė?

– Sunku pasakyti, labai mėgstu sportinius džemperius, kuriuos lengva derinti ir prie klasikinių drabužių, ir prie laisvalaikio aprangos. Apskritai nesu drabužių maniakas – man patinka puošti kitus, bet pats atrodau ganėtinai paprastai.

– Sakoma, kad vyrą sunku nutempti į prekybos centrą. Kaip yra tau?

– Kai dirbu, laiko parduotuvėje neskaičiuoju – per dieną po du kartus galiu apeiti 3–4 prekybos centrus. Tačiau savo malonumui einu labai retai.

– Daugelis juokiasi, kad apžiūrinėdami senas savo nuotraukas nori griebtis už galvos, – anksčiau dėvėti drabužiai kelia ir nuostabą, ir klausimų. Būna?

– Turbūt natūralu, kad žiūrint senas fotografijas atrodo, jog anksčiau rengeisi keistai. Tačiau kažkada taip buvo madinga ir atrodė tinkama. Galiu tik pridurti, kad vaikystėje mane rengusios mama ir močiutė tikrai turėjo stiliaus pojūtį, bet, kiek pamenu, nebuvau iš tų vaikų, kuriuos galima aprengti kaip nori, – visada vilkėjau tai, kas patiko man. Nors turbūt per daug aprangos niekada nesureikšminau.

Populiariausi