Veidai

2020.10.24 14:32

Aleksandras Pogrebnojus prisiminė vaikystę ir šaltą santykį su mama: ji viena sakydavo, kita darydavo

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2020.10.24 14:32

„Ryšio su mama buvo mažai, ji buvo labai specifinė moteris. Aš irgi turiu daug visokių minusų, bet ji gyveno paraleliniame pasaulyje“, – prisiminimais dalijasi dizaineris Aleksandras Pogrebnojus. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis pasakoja, kad neapsikentęs mamos keistenybių dar būdamas paauglys paliko namus ir persikėlė pas įtakinguosius senelius.

„Tu pradedi prisiminti vaikystę net kvapais. Užstrigęs kvapas – tai pušų miško po lietaus. Jis labai ryškus. Toks yra vaikystės kvapas“, – pamena jis.

Vilniuje gimęs būsimasis mados pasaulio olimpo užkariautojas gerai prisimena gamtą, kuri visą vaikystę buvo jo žaidimų aikštelė, bet apie savo tėvą, karininką iš Rusijos, žino nedaug. „Aš išvis nieko nežinau, – prisipažįsta A. Pogrebnojus. – Žinau, kad mama su juo išsiskyrė, kai man buvo vieni metai. Esu matęs porą nuotraukų, bet net nežinau, kur jis yra. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip atrodo.“

Ne tik apie tėvą, bet ir apie mamą Rimą vyras kalba be euforijos: „Ryšio su mama buvo mažai, ji buvo labai specifinė moteris. Aš irgi turiu daug visokių minusų, bet ji gyveno paraleliniame pasaulyje – viena sakydavo, kita darydavo.“

Tačiau jo mamai Rimai, šeimą palikus A. Pogrebnojaus tėvui, ilgai vienai auginti sūnaus nereikėjo. Greitai šeimoje atsirado patėvis, kuris irgi puikių prisiminimų nepaliko.

Gimę tą pačią dieną. Pogrebnojus apie vis iširdavusią šeimą: visi būtume gudrūs grįžti 20 metų atgal ir viską susitvarkyti

„Jis buvo žinomas dailininkas ir šiek tiek psichas. Kaip dabar žiūriu, kaip jis su mumis elgėsi – visokios bausmės. Nenoriu skųstis, kaip visi skundžiasi, kad mušė vaikystėje ir t. t., bet ir to būdavo. Mano visi bendraamžiai vyrai sako, kad buvo griežtos auklėjimo taisyklės. Iš mūsų visų galėjo kokius čikatilas padaryti, nes nuo smurto šeimoje toliau gimsta smurtas“, – mano dizaineris.

Visgi daug gerų prisiminimų – iš darželio. Nors jis buvo savaitinis, vaikai būdavo atvedami pirmadienio rytą, o pasiimami tik penktadienio vakarą, berniukas ten mokėsi piešti, skaičiuoti, užsiimdavo rankdarbiais, žaisdavo krepšinį, leisdavo laiką gamtoje.

A. Pogrebnojus vaikystėje turėjo galimybę pajusti, ką reiškia tarybinės privilegijos. Neries pakrantėje Turniškėse, ypatingame Vilniaus priemiestyje, gyveno jo seneliai – mamos tėvai. Jie nebuvo paprasti tarybiniai žmonės: močiutė – žinoma aktorė Lidija Kupstaitė-Drobnienė, senelis – itin aukštas pareigas Komunistų partijos gretose ėjęs Plano komiteto pirmininkas, ekonomistas, bankininkas Aleksandras Drobnys.

„Iš tikrųjų tos privilegijos, palyginti, ką dabar duoda pinigai, yra juokingos ir niekuo neišskirtinės. Seneliai buvo gana kuklūs žmonės, nebuvo daiktų vergai. <...> Prisimenu, lankydavome teatro premjeras, paprastai močiutė vaidindavo kokiame nors „Mažvyde“, „Mindauge“. Kadangi mašina nelauks, kol ji grimą nusivalys, tai ji į mašiną sėsdavo su karūna, namie grimą nusivalydavo. Atrodydavo labai keistai“, – kalba jis.

Grimas, perukai, teatras ir kostiumai – visa tai ateityje dar grįš į A. Pogrebnojaus gyvenimo kelią. Bet tada „kelio“ sąvoka turėjo ir kitą istorijos vingį. Dviejų Aleksandrų – senelio ir anūko – pokalbiai tikrai galėjo turėti žymą „Slaptai“.

Girdėjau pokalbį su mano patėviu, senelis pasakė: „Jeigu tu su manimi tokiu tonu kalbėsi, mes tave iš darbo išmesime.“ Ir viskas, po to niekam nebuvau iš tos pusės reikalingas, bet ir ryšio nebuvo.

„Jis važiuodavo pas Brežnevą, man pasakodavo, kaip su Brežnevu sėdi pirty, Brežnevas klausia: „O kam tau, Aleksandrai, to kelio Vilnius–Klaipėda?“ Nes gi buvo baisiai brangu. Jis galvojo, ką pasakyti, ir sako: „O kaip, kai kariausite su Vakarais, jūsų tankai važiuos į Klaipėdą?“ Ir davė iš karto. Tokių bajerių pasakodavo. Jis mokėjo iš jų išmušti pinigus, žinojo, kaip su jais bendrauti. Tais laikais turėjai arba pabėgti, arba gyventi ir kažką daryti. Protingesni Lietuvos komunistai tomis sąlygomis stengėsi ką nors padaryti“, – pasakoja A. Pogrebnojus.

Jis sako tada gyvenęs du gyvenimus – gyvenimą mokykloje ir gyvenimą po mokyklos. „Mokykla man nieko nedavė“, – neslepia jis. Užtat iš gyvenimo po mokyklos buvo galima šio bei to tikėtis. Naujieji metai, gimtadieniai, kitos šventės – seneliai dovanomis rūpindavosi iš anksto, o laidos herojus pasistengdavo, kad tos staigmenos, dažniausiai atgabentos iš užsienio, pasirodytų anksčiau.

Slėpti dovanas spintose viena – ne bėda, jei vaikas randa. Bet A. Pogrebnojaus senelių sodyboje stovėjo ir seifas, itin masinęs mažuosius nenaudėlius.

„Ten, seife, būdavo ne pinigai – šautuvai. Pamiršo raktus, mes atsirakinome, išsitraukėme, pabėrėme duonos, atskrido kėkštai ir mano pusbrolis iššovė, ir lėkė per visą kambarį su tuo šautuvu nuo atatrankos. Išsigandome baisiausiai, nes buvo duobė asfalte. Viską suslėpėme, bet jo neišvalėme. Viskas smirdėjo dūmais, bet mūsų nebaudė. Patys suprato, kad nereikia raktų palikti. Bet mes daugiau taip nedarėme, ten jokių pinigų nebuvo“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Neapsikentęs tėvų namuose persikėlė pas senelius

Per pamokas vaikinas buvo linkęs daugiau svajoti, negu klausytis, ką apie Niutono dėsnius ar Lenino raštus pasakoja griežti mokytojai.

„Patiko geografija, nes buvo įdomi mokytoja, o toliau tai sunku įsivaizduoti. Karinis parengimas... Mūsų klasėje geriausiai automatus rinkti arba granatas mėtyti mokėjo mergaitės. Jei blogą pažymį parašydavo tušinuku, tai su britva galėdavai nutrinti, jei parkeriu, tai su kalio permanganatu.

Keli mokytojai buvo normalūs, o visi kiti – sovietiniai. Eina fizikos mokytoja ir su liniuote vaikams per nagus daužo – sunkiai įsivaizduojamas variantas. Ir sakydavo, kad iš jūsų nieko nebus. Tokia motyvacija buvo: eisite gatvių šluoti“, – pasakoja A. Pogrebnojus.

Mokytojai dar labiau nekęsti berniuko ėmė nuo tada, kai jį senelis kartas nuo karto į mokyklą pradėjo atvežti su prabangia „Volga“: „Blogi pažymiai arba specialiai ką nors reikėjo daryti, bet aš tik po kiek laiko tai suvokiau, iš karto nesupratau.“

Vietoj pamokų vaikinas mieliau rinkosi gainioti kamuolį po futbolo aikštę. Linksmybės linksmybėmis, bet šalia – ir rimtoji gyvenimo pusė. Nuo mažumės šalti paauglio santykiai su mama ir patėviu pasiekė kulminaciją.

„Turėjome visi eiti į Kernagio koncertą. Turėjau draugę, dabar ji labai žymi architektė. Pasakiau nupirkti ir jai bilietą – ji žinojo, kad einame. Susiruošėme, sako: „Mes nepirkome.“ – „Kodėl?“ – „Mums nesvarbu.“ Sakau: „Nesvarbu – viso gero.“ Išėjau su švarku ir marškiniais, buvo 20 laipsnių šalčio“, – sako A. Pogrebnojus.

Taip per vieną akimirką jis paliko mamos namus ir persikraustė gyventi pas senelius. Tėvai dar mėgino grasinimais susigrąžinti sūnų, tačiau įsikišo įtakingasis senelis.

„Girdėjau pokalbį su mano patėviu, senelis pasakė: „Jeigu tu su manimi tokiu tonu kalbėsi, mes tave iš darbo išmesime.“ Ir viskas, po to niekam nebuvau iš tos pusės reikalingas, bet ir ryšio nebuvo“, – priduria jis.

Atsidūrus ties pirmuoju rimtu gyvenimo slenksčiu – dilema, kuo būti, A. Pogrebnojus pamena neįsivaizdavęs, kuriuo keliu pasukti. Supratęs, kad visgi kažkur stoti reikia, nes kitaip teks eiti į armiją, viską nusirašęs jaunas vyras įstojo į fiziką Pedagoginiame institute. Tačiau netrukus tuometis Sovietų Sąjungos vadovas išleido įsakymą, kad karinė tarnyba privaloma ir aukštųjų mokyklų studentams. A. Pogrebnojus armijos neišvengė.

„Pakliūni iš geros šeimos į kalėjimą, kur nesvarbu, kas tu esi – turi viską vykdyti. Tik po to suvoki, kad reikia pradėti meluoti, išsisukinėti. Gyveni tame mele, vaidini, kad susirgęs... Mus nugrūdo dirbti miške, tarnavome keturiese, darėme karininkų darbą ir mūsų per daug nejudino. Dariau tai, ką dabar atlieka lėktuvų dispečeriai: 18 metų bernai rodė kariniam lėktuvui nusileidimą per rūką. Jeigu ką nors ne taip padarysi, jis duš. Bet tavęs nejudina ir nenervina, mes gana drąsūs buvome, dėl automato pasirašiau „Pogrebnojus Superstar“, – prisimena jis.

Visuose žurnaluose – nuo „Vogue“ iki bet ko. Atsimenu, su Vida nuvažiuojame į Londoną medžiagų pirkti. Užeiname į madų žurnalų parduotuvę ir nežinome, kur esame mes. Atsiverčiame kitą pusę ir žiūrime: „ANV“ – yra. Nusiperkame.

Atrodė, kad senelių lepinimas ir privilegijos padarys meškos paslaugą, tačiau atsitiko priešingai: sovietinės armijos siaubą nugalėti padėjo begalinis A. Pogrebnojaus pasitikėjimas savimi.

Priverstinė dvejų metų pertrauka aukštosios mokyklos studentui dažniausiai baigdavosi studijų ir gyvenimo krypties pakeitimu. Taip nutiko ir laidos herojui. Po armijos jis pasuko močiutės keliu – įstojo į aktorinio meistriškumo kursą tuometinėje konservatorijoje.

„Mano kursas buvo... Visi be kariuomenės. Jie buvo labai naivūs ir vaikiški. Aktorystėje tai labai geras bruožas, nes neturi išankstinio nereikalingo grūzo. Vėliau patirtis reikalinga, bet kai tu jaunas, gal šito nereikia. Mes keli tokie buvome, į viską kitaip žiūrėdavome“, – pažymi vyras.

Viešai aptarinėto buitinio konflikto su vaiko mama prisiminti nebijo

Kaip visada lengvabūdiškai į A. Pogrebnojaus gyvenimą atėjo ir meilė. Atsitiktinai gatvėje sutikta šunį vedžiojusi Vida Simonavičiūtė tapo ne tik gyvenimo, bet ir kūrybos partnerė. Labai greitai judviejų duetas kartu su kitais mados pasaulio kolegomis įkūrė jaunųjų dizainerių grupę pavadinimu „7+“ ir pradėjo rengti mados renginius, kurie tapo vienu ryškiausių lietuviškos mados reiškinių.

„Kad mes keičiame pasaulį su madomis, tikrai taip atrodė. Dėl tų kolekcijų nemiegodavome, visus pinigus į jas sukišdavome. Iš vienos pusės – gerai, nes visi stengėsi. Buvo konkurencija, visi norėjo nustebinti. Aš manau, kad Pabaltijyje niekur nebuvo tiek dizainerių. Ir žurnalistai – tada dar kritika buvo, visi domėjosi. Dabar jokios kritikos nėra – parodė, gerai.

Puskunigis mums kolekcijų muziką rašė, studiją buvome išsinuomoję. Spaudos atstovas Paryžiuje sakė: „Jūs Vilniuje galite sau leisti tai, ką Prancūzijoje tik „Dior“ gali sau leisti“, – tvirtina jis.

„Dienos mados savaitė“, „Mados infekcija“ – tai ryškiausi kasmetiniai renginiai Lietuvos mados istorijoje ir visuose ryškiai pasirodydavo Aleksandro ir Vidos duetas. Bet kaip ir visiems kūrėjams, taip ir dizaineriams Lietuvoje pasidarė per ankšta. Kelius į platųjį pasaulį atvėrė netikėta pažintis bare su garsiu mados žurnalistu iš Paryžiaus.

„Visuose žurnaluose – nuo „Vogue“ iki bet ko. Dabar visi girtųsi. Atsimenu, su Vida nuvažiuojame į Londoną medžiagų pirkti. Užeiname į madų žurnalų parduotuvę ir nežinome, kur esame mes. Atsiverčiame kitą pusę ir žiūrime: „ANV“ – yra. Nusiperkame.

Buvo įdomu. Pardavimai... Prasidėjo Paryžiuje, Japonijoje ir kitur, bet kiekiai nedideli, nes darėme labai kokybiškus darbus ir jie buvo labai brangūs, galėjo įpirkti vos kelios parduotuvės, dar užsidėdamos tris kartus daugiau“, – pamena dizaineris.

Šlovės spinduliai nusisuko, kaip sako A. Pogrebnojus, kai neatsidarė akropoliai. Be to, širdį paliko ir pirmoji meilė, tačiau neilgai trukus jos vietą užėmė kita. Po 13 bendrų gyvenimo ir kūrybos metų rūbų kūrėjas išsiskyrė su Vida ir vedė Salomėją.

„Kai išsiskyrėme, vedžiau Salomėją, gavo mane tokį išrinktą detalėmis. Aš susirinkinėjau iš naujo. Įsivaizduok savo gyvenimą kaip mašiną: išrenki ir po to surenki, ir kažkas lieka – nesupranti, kodėl. Išrenki, surenki – ir vėl kažkas lieka. Man užtruko 2–3 metus“, – atvirauja žinomas vyras.

Tolesnius karjeros brūkšnius jis eskizavo teatre – visą kūrybiškumą sutelkė į kostiumų kūrimą Oskaro Koršunovo spektakliams. Tačiau gyvenimas – pilnas kontrastų: A. Pogrebnojus ruošėsi skirtis jau antrą kartą, bet pažymi – dėl skyrybų profesiniai dalykai nenukentėdavo, dėl ko žmonės stebėdavosi.

Gyventi nebijantis A. Pogrebnojus buvo greitas – dar tais pačiais metais vedė savo mūzą, modelį Moniką. 2012 m. jiems gimė sūnus Mykolas. Buvimas tėčiu išmokė dizainerį naujų dalykų: „Kantrybės – pagrindinis dalykas. Mažiau lėkimo ir įsigilinimo į detales. Tu turi būti kantrus, nes negali rėkti ar rodyti susierzinimo. Visas savo problemas ir tai, kas negerai atsitiko, kažkur turi palikti. Šitas gerai veikia.“

Kai gulėjau 12 valandų sulaikytas, supratau, kad gali taip atsitikti ir tu nebūtinai turi būti kaltas. Daliai žmonių ir dabar esu blogietis, bet dalis žmonių supranta, kad kartais būna nesusipratimų.

Pašnekovas nebijo prisiminti ir viešai aptarinėto konflikto su vaiko mama Monika. Visa žiniasklaida mirgėjo apie garsaus dizainerio buitinį konfliktą namuose, policiją ir antrankius, bet jis į visa tai žiūri filosofiškai.

„Kai gulėjau 12 valandų sulaikytas, supratau, kad gali taip atsitikti ir tu nebūtinai turi būti kaltas. Daliai žmonių ir dabar esu blogietis, bet dalis žmonių supranta, kad kartais būna nesusipratimų“, – svarsto jis.

Šiandien A. Pogrebnojus visa galva pasinėręs į sportinės aprangos kūrimą – visa tai ateina iš vaikystės.

„Kai man buvo 15 ar 13 metų, piešiau sporto aprangas ir paskui viską ilgam užmiršau. <...> Supratau vieną dalyką: mes kūrėme ekskliuzyvinius daiktus, jie kainavo labai daug, bet turi pardavinėti tai, ką galėtų nusipirkti bet kas. Geras, kokybiškas dalykas, bet jį gali nusipirkti bet kas“, – įsitikinęs menininkas.

A. Pogrebnojus, tikėtina, ir tolesniame gyvenime nenurims: ieškos iššūkių tiek kūryboje, tiek gyvenime, tiek meilėje. Beje, jis prasitaria, kad dabar svarbiausias tikslas – iš Paryžiaus parsivežti naujai jo širdį užkariavusią moterį.

„Aš manau, kad prieš visą šitą nelaimę su koronavirusu Lietuva niekada taip gerai negyveno. Blogai gyvenančių žmonių yra ir Prancūzijoje, ir Anglijoje, bet apskritai paėmus ir kultūrine prasme, ir kaip žmonės gatvėje atrodo, ir ką jie valgo... Visi tai turi pripažinti – geriau niekada nebuvo. Ir ne man – aš pripratęs prie krizių. Man kiekviena diena gali būti krizė, aš nežinau, kas bus.

Dabar man bus labai sunku, nes mergina Paryžiuje. Man reikia ją iš ten išsivilioti. Jei ji gyventų Breste arba Lydoje, būtų lengva, o iš Paryžiaus – sunku, bet aš pasistengsiu, kiek galėsiu. Viskas gerai, aš iš nieko nieko nesitikiu ir nieko nenoriu, neturiu nerealių svajonių. Dabar mano svajonė iš Paryžiaus ją išsitraukti, bet gali ir nepavykti. Bet aš pabandysiu“, – ryžto neslepia dizaineris.

Plačiau – spalio 21 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Pogrebnojus apie vis iširdavusią šeimą: visi būtume gudrūs grįžti 20 metų atgal ir viską susitvarkyti