Veidai

2020.10.31 07:00

Aukso vidurio ieškantis Edgaras Lubys: laimingas visą laiką gali būti tik kvailys ir šventasis

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.31 07:00

„Gal mano savimeilė nuskriausta ir liūdna, nes mažai ją glostau“, – juokiasi atlikėjas Edgaras Lubys, nesureikšminantis peržiūrų po savo įrašais socialiniuose tinkluose ir labiau vertinantis tikrą pokalbį ar popierinę knygą. Portalui LRT.lt jis sako, kad gyvenime nuolat ieško pusiausvyros, o šeimoje ją išlaiko remdamasis šmaikščiu posakiu „Laiminga žmona – laimingas gyvenimas“.

– Rugsėjį su Vakare Jarmalavičiūte laimėjote LRT TELEVIZIJOS projektą „Dainuok su manim“, kuris pavasarį buvo laikinai sustabdytas dėl karantino. Atrodo, pandemija vėl kvėpuoja į nugarą, todėl koncertus, tikėtina, turėsime kuriam laikui pamiršti. Atlikėjų laukia sunkokas metas?

– Sunku ką nors planuoti, bet galima kurti muziką. Kol nekoncertuoju, kuriu sau ir kitiems atlikėjams, turiu progą baigti darbus, kurių nespėjau padaryti dalyvaudamas projekte. Ir nors stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, pastaruoju metu esu labiau kūrybos žmogus nei atlikėjas. Taigi veiklos artimiausiu metu turėsiu bet kuriuo atveju.

Dainuok su manim. Finalas. Vakarė Jarmalavičiūtė ir Edgaras Lubys – „A Million Dreams“

Tikiu, kad posakis „Happy wife, happy life“ yra teisingas.

– Sakote, kad ieškote pusiausvyros tarp dviejų savo veiklų. Atrodo, šiandien visi ieškome pusiausvyros, ypač vidinės, bandome suderinti savo stygas ir išgauti harmoniją. Jūs, regis, tam tikrą formulę turite: laikotės dienos režimo, pasirinkote tinkamą mitybą, atsisakėte žalingų įpročių, keliaujate, domitės dvasiniais dalykais. Ši formulė veikia, ar ji niekada nebus baigta?

– Žinoma, tai nuolatinis procesas. Šiuolaikiniai žmonės, ypač gyvenantys mieste, esame įsisukę į labai greitą ir įtemptą gyvenimą. Atrodo, nėra kada net sustoti ir pakvėpuoti, todėl dažniausiai atsiranda pervargimas ir didelių duobių, iš kurių kapstytis gali būti labai sunku. Tačiau sveikesnė gyvensena susijusi ne tik su sportu ar tuo, ką dedame į burną.

Tai labai plati tema. Juk sveikesnė gyvensena susideda ir iš daugybės kitų dalykų: poilsio, požiūrio, pagarbos laikui. Pavyzdžiui, pastebiu, kad žmonės visur lekia, skuba, viską daro impulsyviai, visur vėluoja ir niekur nespėja, neturi laiko pamąstymams. Svarbus ir dienos režimas, į kurį dažnas numoja ranka. Kartais kolegos į elektroninius laiškus man atrašo apie trečią valandą nakties. Jei žmogus eina miegoti kone su pirmaisiais gaidžiais, sunku tikėtis, kad atsikels žvalus ir laimingas. Tikėtina, kad net ir iš lovos išlipti turės prisiversti.

Dar vienas neapčiuopiamas dalykas, kuriuo turime pasirūpinti, – psichologinė būsena. Retas ją tinkamai prižiūri. Beje, būna, su šeima savaitgalį išvykstame kur nors į gamtą, atsitraukiame nuo miesto šurmulio, judesio. Galbūt tai vienas būdų stabtelėti tame bėgime.

Turbūt daugelio psichologinių problemų priežastis – tai, kad nepavyko numatytas planas.

– Vis dėlto atrodo, kad vieni be kitų negalime: jei norime sveikiau maitintis, ieškome mitybos specialistų, sportui ieškome trenerių, norėdami palaikyti psichologinę būseną, kreipiamės į psichologus. Atrodo, kad savarankiškai sau padėti nelabai galime.

– Medalis turi dvi puses. Negali visko mokėti ir žinoti, tad kartais geriau susirasti trenerį, o ne pakenkti sau. Manau, žmonės ieško savotiškų instruktorių kiekvienoje gyvenimo srityje ir todėl, kad nespėja savęs pajusti ir išgirsti.

Bet ir susiradę sporto trenerį, motyvuojantį, padedantį ar prižiūrintį, negalime tikėtis, kad jis už mus pasportuos. Reikia ir pačiam pasistengti. Turbūt ir čia reikia atrasti aukso vidurį, nes svarbu įsiklausyti į save ir nepermesti visos atsakomybės kitiems. Atsakomybės permetimas sudaro įspūdį, kad žmogus nelabai nori gyventi savo gyvenimo, tik kažkodėl kitų gyvenimus puikiai moka gyventi ir be didelio instruktažo.

– Deja, atsakomybę kitam permetame dažnai: tikimės, kad antroji pusė padarys mus laimingus, vaikai džiugins gerais pažymiais ir puikiu elgesiu.

– Dažnas tikisi, kad arba kas nors kitas, arba tinkamai sukritusios aplinkybės atneš laimę, o jei taip neįvyksta, puola į neviltį. Turbūt daugelio psichologinių problemų priežastis – tai, kad nepavyko numatytas planas. Ganėtinai sunku tai priimti ir suvirškinti.

Be to, patiriame nemažai spaudimo iš išorės. Manau, šiuolaikiniam žmogui gyventi nelengva. Mūsų proseneliai ir seneliai pergyveno karus ir kitokias negandas, jie matė kitokią kasdienybę.

Dabar mūsų gyvenime – daugybė įvairių technologijų. Net ir šį interviu duodu telefonu, o tai, ką sakau, įrašoma į diktofoną. O kažkada dar esu davęs interviu žurnalistui, kuris viską užsirašinėjo ranka. Atrodo neįtikėtinai, bet taip buvo. Viskas vyko lėčiau. Tiesa, nesakau, kad technologijos yra blogis, tačiau jos neretai įtraukia ir pavagia mūsų laiką.

Išoriškai tarsi turime viską, tačiau viduje dažnas jaučia tuštumą.

– Vis didesne mūsų gyvenimo dalimi tampa socialiniai tinklai. Psichologai kalba apie tai, kad mėgstame, kai draugai spaudžia „patinka“, komentuoja mūsų nuotraukas, skaičiuojame įkeltų vaizdo įrašų peržiūras, nes taip paglostoma savimeilė. Ne kartą sakėte, kad jums tai nėra svarbu. Kaip savimeilę paglostote jūs?

– Nežinau, gal mano savimeilė nuskriausta ir liūdna, nes labai mažai ją glostau. (Juokiasi.) Žinoma, malonu, kai surenki daug peržiūrų, tačiau to nesureikšminu. Galbūt tai labiausiai sureikšmina kiti – yra žmonių, kuriems svarbu, kiek peržiūrų yra po mano dainos įrašu jutube.

Kaip ir sakiau, socialiniai tinklai nėra blogi savaime, galime ten puikiai bendrauti, keistis pozityvu ir panašiai. Viskas priklauso nuo to, kaip juos naudojame. Tačiau kalbant apie tai, kad daugelis nebeįsivaizduoja dienos be socialinių tinklų, kyla klausimas, ar tai gyvenimas visa koja. Sunku atsakyti.

KLIPVID 2019. Edgaras Lubys – „Lietus“

Galbūt nuskambės senamadiškai, bet aš mieliau renkuosi knygą vietoj skaityklės, susitikimą ar bent jau skambutį vietoj susirašinėjimo (nors ne visada pavyksta). Turbūt esu atlikėjas kartos, kuri patenka ant tos ribos tarp jaunų atlikėjų, kuriems dar nėra 30-ies, ir gerokai vyresnių dainininkų.

Pirmiesiems peržiūros ir reakcijos po įrašais yra labai svarbu, antrieji į tai išvis nekreipia dėmesio. Aš, nors ir dalijuosi turiniu socialiniuose tinkluose, juose tikrai negyvenu, nededu papildomų pastangų, kad surinkčiau daugiau sekėjų reakcijų.

Tiesiog stengiuosi daryti tai, kas atrodo prasminga. O socialiniuose tinkluose viskas tarsi įkrinta į kažkokią bedugnę – vyksta greitai ir yra labai trumpam.

Be to, noriu savo gyvenimą palikti sau ir labai pasveriu, kiek informacijos apie asmeninį gyvenimą pateikiu. Vertinu privatumą ir iš tiesų gyvenu labai paprastą, niekuo neypatingą gyvenimą. Kartais netgi reikia pasukti galvą, kai noriu pasirodyti labai ypatingas. (Juokiasi.)

Tiesa, šiais laikais toks dalykas kaip paslaptis, kalbant apie atlikėjus, mažai veikia. Anksčiau buvo kuriami mitai apie vieną ar kitą žvaigždę, viskas buvo labai privatu. Šiais laikais atrodo, kad visi stengiasi kuo daugiau parodyti.

Dainuok su manim. Pusfinalis. Vakarė Jarmalavičiūtė ir Edgaras Lubys – „Chandelier“

Manau, šiuolaikiniam žmogui gyventi nelengva.

– Nemažai keliaujate, dažnai ir po tuos kraštus, kur technologijos dar nevisiškai įsisukusios į kasdienybę, galima pamatyti vaikų, dar mokančių žaisti paprasčiausia lazda.

– Lazda, akmeniu ar bet kuo. Taip ir aš žaisdavau vaikystėje, buvo labai smagu. Gerą pusmetį nekeliavau, pastaroji mano kelionė buvo pavasarį – į Balį, o prieš tai kelis kartus lankiausi Indijoje.

Ten žmonės gyvena ties skurdo riba, bet turi kažką, ką mes jau esame praradę. Tarsi išoriškai turime viską, tačiau viduje dažnas jaučia tuštumą. Turbūt ryškiausias dalykas, kurį praradome, – tarpusavio santykiai.

Rytuose daug žmonių dar negyvena visiškame materialiniame komforte ir išpopintoje kasdienybėje, akivaizdu, kad jie labiau vertina santykius su aplinkiniais, tai jiems yra vertybė. Mes patys turbūt jaučiame tą susvetimėjimą, kai dešimtmetį gyvename tame pačiame daugiabutyje, bet nepažįstame kaimynų.

Mano paauglystėje visi vieni kitus pažinojo ir žinojo vieni apie kitus galbūt net daugiau, nei reikėjo. Vis dėlto paradoksalu – nors atrodo, kad turėtume turėti daugiau privatumo, taip nėra. Dėl socialinių tinklų viskas pasidarė labiau vieša. Per pastaruosius 20 metų viskas gerokai pasikeitė, telieka priimti tuos pokyčius ir tarp jų laviruoti.

Gal mano savimeilė nuskriausta ir liūdna, nes labai mažai ją glostau.

– Jūsų dukra eina į pirmą klasę, sūnus lanko darželį. Turbūt jau greitai išgirsite prašymą nupirkti išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Juk daugelio vaikų kasdienybė šiandien – ekranai.

– Turbūt kartais reikia pabūti griežtesniam ir nustatyti tam tikras ribas. Vaikai, kaip asmenybės, turėtų augti lavindami skirtingus gebėjimus, ne tik mokėjimą elgtis su įvairiomis technologijomis.

Jie turi išmokti, kad mes turime kontroliuoti ir kryptingai panaudoti technologijas, o ne jos mus. Bet negalime jų uždaryti į savo įsivaizduojamą burbulą ir visko drausti. Turbūt geriausias būdas auklėti – rodyti savo pavyzdžiu.

Žmonės ieško savotiškų instruktorių kiekvienoje gyvenimo srityje ir todėl, kad nespėja savęs pajusti ir išgirsti.

– Jeigu kalbame apie šeimą ir žmoną žurnalistę Živilę Vaškytę, kartą su sekėjais pasidalijote tokiu pamąstymu: „Kai žmona yra nepatenkinta, tai ne jai kažkas negerai, kažkas negerai man, vadinasi, aš neturiu tokių išaukštintų savybių, kad sugebėčiau ją nuraminti.“ Dažniau norime kaltę suversti kitam ar bent jau sakome, kad santykiuose kalti du žmonės.

– Esu už tai, kad šeimoje atsakomybę prisiimtų vyras. Jei kas nors negerai, tvyro nekokia atmosfera, galbūt reikia ieškoti priežasčių. Tikiu, kad posakis „Happy wife, happy life“ (liet. „Laiminga žmona – laimingas gyvenimas“) yra teisingas.

Mama galbūt atsakingesnė už vaikų emocinį intelektą, o vyras – už visus. Mačiau tai gerai iliustruojantį juokelį: vyras myli žmoną, ši myli vaikus, o vaikai myli žiurkėną. Taigi viskas prasideda nuo vyro, jis atsakingas ir taip turėtų būti.

– Žinomų žmonių per interviu dažnai klausiama, ar jie laimingi. Jūsų manymu, laimė ir jos paieškos – nesibaigiantis procesas?

– Sutinku, kad tai procesas, ir nemanau, kad įmanoma visada būti laimingam. Turbūt visada laimingas gali būti tik kvailys ir šventasis. Nesu nei kvailys (tikiuosi), nei šventasis, tad priimu savo jausmus, jų nevengiu ir stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą.

Turbūt bėgimas nuo neigiamų emocijų ir noras visuomet išgyventi euforiją gali nuvesti iki priklausomybių. Jų atsisakius, laimės pojūtis būna ir tvirtesnis, ir stabilesnis, nesproginėjantis it fejerverkai. Ir tikrai nesu iš tų, kurie nuolat visus ragina išlaikyti pozityvumą. Žmogus gali būti ir nusiminęs, ir piktas. Išgyvename platų spektrą jausmų. Turbūt čia ir visas grožis.

Edgaras Lubys rekomenduoja: dėmesio verta knyga, jausminga daina ir susimąstyti verčiantis filmas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt