Veidai

2020.10.25 07:00

Žurnalistas Orijus Gasanovas – apie vienatvę, namus ir nuo vaikystės lydinčią ligą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.25 07:00

Žurnalistas Orijus Gasanovas atviras – nors iš kelionių parsiveža daug įspūdžių, neretu palydovu tampa vienatvė. „Kartais apima ir nemalonus jausmas, lyg esi blogas draugas, nes praleidi kam nors svarbią progą, neaplankai“, – portalui LRT.lt pasakoja jis. Tačiau nei karantinas, nei visą gyvenimą lydinti astma žurnalisto nestabdo. Nuleisti rankas – ne jam.

– Sakoma, neduok pavalgyti, duok pakalbėti. Atrodo, apie jus galima sakyti, kad neduok pavalgyti, duok pakeliauti. Tai ne tik jūsų aistra, bet ir darbas. Tiesa, vasarą ilgapirščiai nušvilpė kuprinę su filmavimo įranga ir keliolika jau nufilmuotų LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ istorijų, galima tik įsivaizduoti, koks iššūkis buvo visus reportažus nufilmuoti iš naujo.

– Iššūkis tikrai nemenkas – teko su visais pašnekovais tartis iš naujo, derinti susitikimų laiką, keliauti po skirtingus miestus Anglijoje, kuri ne tokia ir maža. Galiausiai turbūt ir pašnekovams atrodė keista, kad klausiu to, ką jie jau buvo papasakoję. Su kai kuriais pašnekovais dar kartą susitikti nepavyko, tad teko ieškoti kitų.

Tačiau žurnalisto darbe iššūkių yra visada – dėl norimos temos tenka pasistengti. Esu kalbinęs visokių žmonių, tarp jų – ir šeimą, gyvenančią urve po žeme, ir asmenis, besislapstančius nuo teisėsaugos. Kiekviena „(Ne)emigrantų“ laida yra savotiškas iššūkis, nes viskas paremta tik žodiniu susitarimu, tad net ir keliaudamas į kitą pasaulio kraštą negali būti tikras, jog pašnekovas nesusirgs, nepersigalvos ar panašiai. O grįžti tuščiomis negali – laidai reikia istorijų.

– Po karantino keliaujančių žmonių gerokai sumažėjo, tačiau jūsų pandemija nesustabdė – vieną savaitę vaikštinėjate Suomijoje ar Norvegijoje, kitą – Kipre ar Graikijoje.

– Taip, tik keliones dabar lydi daugiau streso – niekada nežinau, kaip viskas klostysis, ar kur nors neužstrigsiu. Psichologiškai vargina tai, kad nieko negaliu planuoti. Pavyzdžiui, mane kviečia į kokį nors renginį ar susitikimą su studentais, kad pasidalyčiau patirtimi, o aš nieko negaliu pažadėti, nes niekada nežinau, ar grįžęs galėsiu laisvai keliauti.

Kartais apima beviltiškumo jausmas, tačiau visada yra du pasirinkimai – arba nuleisti rankas ir sakyti, kad nieko nesugebi, arba ieškoti išeičių. Renkuosi pastarąjį variantą.

Galėčiau pragyventi su keliolika drabužių ir pora puodelių, bet taip nenorėčiau.

– Kiekvienas iš mūsų namus supranta savaip: vieniems namai yra ten, kur jie patys, kitiems – artimi žmonės, tretiems – stogas virš galvos. Kas jums yra namai?

– Man namai yra Lietuva. Žinau, kad čia sulauksiu reikiamos pagalbos, čia yra draugai, giminės ir šeima, kurie padės ar palaikys. Čia yra įvairios įstaigos, su kuriomis esu susietas, – nuo gydytojo iki mėgstamos kirpėjos. Visa tai man yra namai.

Tikrai nebūna taip, kad nakvoju viešbutyje Kipre ir ten jaučiuosi kaip namuose. Žinau, kad svečioje šalyje niekas pagalbos rankos man neištiestų. Rodos, nedidelėje mūsų šalyje visi vieni kitus pažįsta, o sugrįžus viskas bus gerai, taigi psichologiškai geriausiai jaučiuosi Lietuvoje, čia man ramiausia.

– Atrodo, kad Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, o jei ir ne visus, tai jus tikrai atpažįsta daugelis. Kadangi esate žinomas, žmonėms įdomu, kaip gyvenate, ką veikiate, galbūt tai įpareigoja nuolat galvoti, ką darote, ir negalite leisti sau per daug atsipalaiduoti, pavyzdžiui, kaip reikiant pasilinksminti vakarėlyje?

– Esu ganėtinai ramus žmogus, taip pat ir vakarėlių klausimu. Galbūt protingai elgtis įpareigoja ne tai, kad esu žinomas, o tai, kaip buvau auklėjamas. Tarkime, stengiuosi nešaukti ant žmonių, išlikti ramus ir visuomet būti kuo malonesnis.

Sakau, kad man labai padėjo lankstinukų dalytojo darbas prekybos centruose. Ten pamačiau, kokie žmonės gali būti pikti. Nebrukdavau – pasiūlydavau paimti lankstinuką su nuolaida, o mane pasiųsdavo ar kaip nors išvadindavo. Supratau, kad tokiu žmogumi būti nenorėčiau. Galbūt tai labiausiai padėjo tapti draugiškam.

– Kad ir koks draugiškas būtumėte, nuolat keliaujant vienatvė turbūt tampa vienu iš palydovų?

– Žinoma, labiausiai tai pajuntu, kai būnu toli, o Lietuvoje draugai mini gimtadienius ar kitokias šventes. Pamenu, kaip filmavome emigrantų Kalėdas ir jas šventėme dviese su operatoriumi kažkur Londono centre, kur niekas nedirbo. Šiaip ne taip radome užkandinę ir joje pavakarieniavome. Iš ten vaizdo skambučiu paskambinau mamai. Tai buvo gana liūdna akimirka.

Kartais apima tas nemalonus jausmas, lyg esi blogas draugas, kai praleidi kam nors svarbią progą ar tiesiog negali aplankyti, ypač dabar, kai dėl pandemijos vengiu susibūrimo vietų, – nors kiekvieną savaitę man atliekami koronaviruso testai, rizikuoti kitų sveikata nenoriu.

Daugelis sako, kad kaip tik esu per daug lengvai pradžiuginamas ir moku džiaugtis labai mažais dalykais.

– Pas mus įprasta, kad artimieji ir draugai mėgsta pasidomėti, kada jau bus nuosavas būstas, šeima, vaikai. Ar jūsų neklausia, kada tapsite sėslesnis, šeimą sukursite?

– Ne, mano aplinkoje daug veiklių, nemažai keliaujančių žmonių, tad jiems panašių klausimų nekyla.

– Į keliones dažnai žvelgiama filosofiškai ir sakoma, kad kiekviena kelionė žmones keičia. Buvo tokių kelionių, kur pamatyti vaizdai sukrėtė taip, kad vertybės ir prioritetai persidėliojo?

– Žinoma, kelionės po kraštus, kur žmonės gyvena skurdžiai ir sunkiai, priverčia apgalvoti savo vertybes, tačiau iš tiesų visos kelionės ką nors duoda. Pavyzdžiui, neseniai lankiausi Suomijoje. Ten koronavirusas plinta mažiau, nes žmonės gyvena ganėtinai uždarai – daugiau bendrauja su savo šeima, artimaisiais, o su aplinkiniais per daug bendrauti nelinkę. Geriausia pramoga jiems – vaikščiojimas miške. Natūralu, kad susidomi, kodėl jie taip mėgsta mišką, ką ten randa ir panašiai.

Taip pat Helsinkio centre buvau užsukęs į tylos koplyčią. Kadangi Helsinkis yra didmiestis, kuriame tarsi sunku rasti tylą ir ramybę, nes visi bėga, lekia, skuba, nuolat supa triukšmas, o ir namuose pasitinka įvairios technologijos, kažkoks garsinis fonas, užėjęs čia gali tiesiog ramiai pabūti tyloje, su savo mintimis. Taigi nebūtina vykti į Afriką ar Pietų Ameriką, kur gyvenimas kardinaliai kitoks nei mums įprastas, kad ką nors atrastum.

Žurnalisto darbe iššūkių yra visada – dėl norimos temos tenka pasistengti.

– Minėjote tylos koplyčią. Iš tiesų kartais ne tik nerandame vietos, kur galėtume pabūti su savo mintimis, bet ir neieškome – yra žmonių, kurie vengia išgirsti savo mintis ir net miegoti neina be įjungto televizoriaus.

– Ir aš esu iš tų, kurie užmiega su televizoriumi, toks fonas mane migdo. Su savo mintimis paprastai pabūnu skrydžio metu, kai ką nors skaitau ar tiesiog klausausi muzikos. Paprastai mano grotuve skamba rami, ganėtinai nekomercinė muzika. Tai dažniausiai padeda atsijungti nuo aplinkos, ką nors galvoju, medituoju, apgalvoju idėjas, o vaizdai ir plaukiantys debesys pro lėktuvo langą mane hipnotizuoja.

Beje, kai buvau Graikijoje, nemažai naudojausi orkaite. Pastebėjau, kad kepamo patiekalo vaizdas, kylanti šiluma, iš lėto besilydantis sūris taip pat savotiškai ramina, įtraukia. Kaip židinys.

Kartais apima nemalonus jausmas, lyg esi blogas draugas, kai praleidi kam nors svarbią progą ar tiesiog negali aplankyti.

– Galima pamanyti, kad tiek mačiusį ir keliavusį žmogų pradžiuginti ar nustebinti sunku, juo labiau įvairiomis smulkmenomis. O kaip yra iš tikrųjų?

– Daugelis sako, kad kaip tik esu per daug lengvai pradžiuginamas ir moku džiaugtis labai mažais dalykais: gražiu interjeru, knygos viršeliu, daina... Man patinka. Turbūt maži kasdienybės džiaugsmeliai mane labiau džiugina nei dideli dalykai.

– Šiandien kalbama, kad socialiniuose tinkluose kuriamas tobulo gyvenimo vaizdas. Peržiūrėjus jūsų socialinių tinklų paskyras atrodo, kad ir jūs dalijatės tik smagiomis kelionių akimirkomis, istorijomis. Nė trupučio liūdesio...

– Nesakau, kad man blogai sekasi, tačiau, žinoma, būna visko, tik savo išgyvenimais, pamąstymais ar įžvalgomis dažniau dalijuosi su draugais. Instagramas nėra mano dienoraštis, kuriame išlieju širdį. Tai vieta, kurioje dalijuosi mažomis istorijomis, nepatenkančiomis į kuriamas laidas, žurnalus, – tai mano saviraiška.

Tarkime, nesu profesionalus fotografas ir mano nuotraukos nėra publikuojamos, tad džiaugiuosi radęs nišą, kurioje galiu jas paviešinti. Tiesa, pastebėjau, kad meniškesnės nuotraukos, kurios man patinka labiau, publikai patinka mažiau. Sekėjams reikia kažko popsiškesnio – nuotraukų prabangoje, prie brangių automobilių. O aš geriau įdėsiu nuotrauką, kurioje – močiutė, stebinti saulėlydį prie jūros.

Tikrai nebūna taip, kad nakvoju viešbutyje Kipre ir ten jaučiuosi kaip namuose. Žinau, kad svečioje šalyje niekas pagalbos rankos man neištiestų.

– Ar, be įspūdžių ir istorijų, iš kelionių ko nors parsivežate? Socialiniuose tinkluose populiarėja vaizdo įrašai, kuriuose užkietėję keliautojai demonstruoja turintys vos keliolika būtiniausių daiktų ir net menkiausių suvenyrų neperkantys.

– Galėčiau ir aš pragyventi su keliolika drabužių ir pora puodelių, bet taip nenorėčiau. Aš visuomet išvykstu su pustuščiu lagaminu, o grįžtu su perpildytu. Parvežu daug lauktuvių, daug maisto ir kokį nors drabužį. Tiesa, iš Graikijos parsivežiau ne rūbą, o apyrankę.

Esu netaupus ir mėgstu viską perkalioti, išbandyti ką nors naujo. Jei vitrinoje pamatau nematytas sultis, būtinai nusiperku, nes noriu paragauti. Tai mane džiugina. Net ir per karantiną nemažai pirkau, užsakinėjau iš restoranų. Ir ne todėl, kad man labai reikėjo, o todėl, kad supratau, jog visiems sunkus metas ir verslui reikia išsilaikyti. Taigi sakau, kad esu vartotojiškas.

– O kas visuomet turi būti jūsų lagamine, kai ruošiatės į kelionę?

– Pasas, kompiuteris, telefonas ir daug vaistų. Sergu bronchine astma, tad negalėčiau keliauti be paskirtų vaistų. Be to, esu daug kam alergiškas, tad visuomet pasiimu medikamentų, taip pat įsimetu ką nors nuo apsinuodijimo ir pan. Man tai labai svarbu, kitaip lydėtų psichologinis nesaugumo jausmas. Taip pat keliaudamas visada turiu guminukų – renkuosi tarp saldžių ir rūgščių, man labai skanu. Kaip išprotėjęs galiu suvalgyti didžiausią maišą. Mėgstu skrisdamas užkandžiauti ir klausytis muzikos.

Visada yra du pasirinkimai – arba nuleisti rankas ir sakyti, kad nieko nesugebi, arba ieškoti išeičių. Renkuosi pastarąjį variantą.

– Paminėjote astmą. Turbūt daugelis iš mokyklos prisimena, kad vaikus, sergančius astma, gydytojai atleisdavo nuo kūno kultūros pamokų. Ankstesniuose interviu pasakojote, kad tokį atleidimą turėjote ir jūs, tačiau dabar lankotės sporto salėje, nors pripažinote, kad tai nėra mėgstamiausias užsiėmimas.

– Vasarą kaip tik buvau pakviestas prisidėti prie vienos socialinės reklamos. Joje pasakojau, kad astma yra viena iš lėtinių ligų, kurias galima kontroliuoti tinkamu gydymu. Mano atvejis buvo vienas iš pavyzdžių, kuriuo remiantis ŽIV infekuoti asmenys buvo raginami gydytis ir suvaldyti savo ligą.

Dėl tinkamo gydymo galiu gyventi normalų gyvenimą, galiu sportuoti. Ir nors man tai nelabai patinka, triskart per savaitę einu į sporto salę, nes noriu palaikyti formą. Pats savarankiškai to daryti nesugebėčiau, bet prisiverčiu, nes esu sutaręs su treneriu, kuris skiria man savo laiką. Taigi negaliu jo nuvilti.

Taip pat skaitykite