Veidai

2020.10.21 07:14

Po jaunystėje iširusios santuokos šeimos taip ir nesukūrusi Laima Lapkauskaitė: tai buvo klaida

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.10.21 07:14

„Labai gražiai skamba: pas mane anūkai suvažiavę, nelabai galiu kalbėti. Žinokite, būna labai per širdį. Aš viso to neturiu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ atvirauja prodiuserė Laima Lapkauskaitė. Tačiau išrinktojo taip ir neradusi žinoma moteris nežada verkti į pagalvę ir tiki – vis tiek viskas kažkaip išsispręs.

L. Lapkauskaitės gyvenime darbas visada užėmė pirmą vietą. Nors į sceną ji jau senokai nebelipa, sako, ir į pensiją nesiruošia. Bet su amžiumi žmonės vis įkyriau klausinėja apie vyro paieškas. Taip ir nesutikusi sau skirto žmogaus atlikėja tiki, jog jos misija kita. Savo gyvenimą L. Lapkauskaitė skyrė talentams, nors pripažįsta kiek pavydinti draugėms, kurios jau džiaugiasi anūkais. Bet vienatvės jausmui moteris nepasiduoda.

„Žinote, kas man buvo baisiausia, kai neseniai švenčiau savo jubiliejų? Atvirukai su skaičiais. Man juos padovanojo labai nuostabūs žmonės, bet aš galvoju: kiek metų mes bendraujame, o jūs manęs tikrai nepažįstate.

Pirmą atviruką su skaičiais gavau, kai švenčiau 25 metus. Man jau irgi buvo baisu. Aš niekada nedovanočiau atvirukų su skaičiais. Po to baliuko labai gerai jaučiausi, viskas praėjo fainai, visi patenkinti ir pasižiūriu – ačiū, kad priminėt“, – kalba pašnekovė.

Nesmagu, kai primenama, bet juk tie skaičiai nieko nereiškia, save ramina muzikos prodiuserė, nusiteikusi per daug apie metų tėkmę ir negalvoti. Tiesą sakant, tokiems užsiėmimams ji neturi ir laiko: dirba mylimą darbą, nuolat bendrauja su jaunais žmonėmis ir jaučiasi esanti jiems reikalinga.

Išrinktojo taip ir neradusi Laima Lapkauskaitė: kartais trūksta žmogaus, ant kurio peties gali išsiverkti

„Bendrauju su jaunais žmonėmis, nors labai pasiilgstu ir bendraamžių. Bet kada pradedama kalbėti apie receptus, ligas, vaistus, man kažkaip labai nepatinka. Ateina laikas, kad reikia tų vaistų, na, kam apie tai kalbėti? Išvis man nepatinka žmonės, kurie dejuoja, silpni žmonės. Gal aš ir pati padejuoju, bet norisi, kad būtų geros nuotaikos.

Turiu tokią draugę, kuriai dabar 80 metų (mano mama jaunesnė), bet aš jai paskambinu, ji po insulto, vos kalba: Laima, kaip sunku, bet kaip buvo faina, kai buvome suradę tą kavalierių! Tai tarp tokių žmonių labai pailsi emociškai“, – įsitikinusi L. Lapkauskaitė.

Pedagogė seniai neskaičiuoja, kiek muzikalių vaikų išleido į pasaulį per keliasdešimt pedagoginės karjeros metų. Ir sustoti nežada. Ko jau ko, bet ugnies jaunatviškai moteriai nestinga. Koncertai, festivaliai, konkursai ir kasdienis ruošimasis jiems – tik spėk suktis. O kas lemia L. Lapkauskaitės darbo sėkmę? Meilė muzikai ar reiklumas?

„Labai reikli ir ne visi atlaiko tą reiklumą, nes aš žiauriai reikli. Dabar su Mariumi ir Irūna ruošiamės naujam turui, atgaivinsime legendinio Stasio Povilaičio dainas. Repetuojame ir aš jau jiems: ar jau išmokot? Na, sako, mes ne maži vaikai. Bet aš negaliu, aš taip pripratusi. Jau kartais net įkyroka būnu, kai tikrai žinau, kad jie padarys, bet aš taip pripratusi – iš anksto padaryti kažkokį numerį, labai anksti pradėti repetuoti, ne savaitę prieš ir paskui vos ne ryt eiti į sceną. Man taip nepriimtina.

Būna ir krizių, būna minusų – visko būna. Vis tiek tas šou kelias truputį banguotas. Kažkaip kiek aš turėjusi projektų, jie visi ilgalaikiai, sėkmingi: tiek „O lia lia“, tiek „Laumės juosta“, tiek „Mokinukės“, tiek Marius su Irūna. Tikrai neturėjau nė vieno projekto, kuris būtų žlugęs, jeigu jau rimtai pradedu prie jo dirbti.

Žinote, aš manau taip: sėkmė niekada neateis pas žmogų, kuris guli ant pečiaus ir jos laukia. O kai tu labai daug dirbi, – aš tikrai labai daug dirbu ir labai sąžiningai, ir labai reikliai, – tai vis tiek kažkoks rezultatas pareina“, – mano pedagogė.

Gerbėjai siūlėsi vesti, siųsdavo dovanų, pinigų

Scena, viešumas ir dėmesys muzikei jau praeitis. Šiandien girdime ir matome tuos, kuriems ji padėjo iškilti, atvėrė duris į sceną. Tačiau pati prisipažįsta, viešumos nemėgsta ir geriausiai jaučiasi užkulisiuose.

Labai daug kartų buvau Amerikoje su koncertais ir buvo pagyvenusių žmonių, kurie įsimylėjo. Kai kurios lietuvaitės susižavi tais vadinamais turtais ir vaikšto paskui tuos senukus. Bet tai ne man.

„Dabar smagiausias momentas, kai stoviu užkulisiuose ir stebiu, ką daro mano auklėtiniai, jau suaugę ar vaikai. Ir jeigu mane tenkina rezultatas, kas būna labai retai, tai mane džiugina. Bet jeigu aš stovėdama užkulisiuose nervinuosi, tai geriau išvis tuose užkulisiuose nebūti.

Aš užkulisinis žmogus – man labiau patinka dirbti tai, kas nematoma. Juos, aišku, mato žiūrovai, bet aš tikrai geriau jaučiuosi būdama pedagogė, vadybininkė, scenografė ar dar bet kas – atlieku labai daug darbų, nei pati einu į sceną. Kiekvienas turime daryti tai, kas mums sekasi geriau. Tikrai nenoriu eiti į sceną“, – neslepia ji.

Tačiau L. Lapkauskaitė prisimena, buvo laikas, kai svajojo apie sceną, norėjo dainuoti ir būti matoma. O jos solinė karjera, kaip ir daugelio to meto muzikantų, prasidėjo nuo vestuvių ir restoranų.

„Aš viską praėjusi: ir restoranuose dainavusi, ir vestuvėse, ir jas vedusi, ir scenarijus rašiusi. Dabar tai skamba taip – vestuvių planuotojai! O tada tai mes buvome vestuviniai muzikantai. Mamai, kai sužinojo, kad einu groti ir dainuoti į vestuves, pasirodė, kad aš nusivažiuosiu, gal nusigersiu, nežinau, ką aš ten padarysiu. Tada man vienas žmogus sako: tu pasakyk mamai, kad nesvarbu kur, svarbu kaip.

Aš pasirašiau pati scenarijų, savo dainas susikūriau ir tos vestuvės buvo be jokių blevyzgų – mes tikrai turėjome gražių užsakymų, dažniausiai mus kviesdavo pedagogai. Tada aš pradėjau kažkur rodytis televizijoje. Prisimenu, atvažiavau į vienas vestuves ir man neleido dainuoti, dirbti. Pasisodino prie stalo kaip viešnią: ne, ne, jūs nevarkite. Nesupratau, kas vyksta, kodėl toks dėmesys? Paskui supratau, kad gal jau ne, gal jau man nereikia [dainuoti vestuvėse]“, – prisiminimais dalijasi prodiuserė.

Jau tuo metu L. Lapkauskaitė suprato: populiarumas ir viešumas jai galvos nesusuko. Sako, jautusi, kad gal esanti ne savo vietoje. Ir juolab tikrai nemananti, kad jos solinė karjera buvusi ypač sėkminga.

„Baigiau solinį dainavimą, baigiau chorvedybą ir aš, aišku, norėjau dainuoti. Bet nepasakyčiau, kad popmuzikoje man ypač sekėsi. Nors visai neseniai radau kažkokį LRT TELEVIZIJOS raštą – populiariausia 1991–1992 metų dainininkė. O, galvoju, čia tai geras. Buvau visiškai pamiršusi, kad kažkada man įteikė.

Kažkaip tas populiarumas labai greitai atėjo, kelios dainos ir... Aišku, iš to buvo galima ir užsidirbti – tai ko nedainuoti? Bet kai aš pabandžiau kitokią veiklą, supratau, kad ji man labiau prie širdies. Ir užtai aš išėjau“, – teigia žinoma moteris.

Gražiausius savo metus L. Lapkauskaitė atidavė darbui ir savo auklėtinių karjeroms, o asmeniniam gyvenimui laiko pristigo. Sako, iki šiol dažnai sulaukianti klausimų apie antrosios pusės paieškas. Ir tada kvatoja prisiminusi, kad besiperšančiųjų jai ieškoti niekada nereikėjo.

„Buvo pasiūlymų užsienyje ištekėti. Labai daug kartų buvau Amerikoje su koncertais ir buvo pagyvenusių žmonių, kurie įsimylėjo. Kai kurios lietuvaitės susižavi tais vadinamais turtais, užsideda gintarinius karolius, apsimauna gėlėtą suknelę ir vaikšto paskui tuos senukus. Bet tai ne man.

Atsimenu, po koncerto nulipu nuo scenos, ateina kaunietė, kuri neseniai buvo apsigyvenusi Amerikoje, sako: va, žiūrėk, tu jam patinki, jis labai turtingas, jis labai gerai gyvena, aš jus suvedu. Žiauruma. Jūs ką, sakau, apsisukau ir nuėjau.

O vienas labai mielas žmogus, dabar jau šviesios atminties, matyt, buvo tiesiog įsimylėjęs. Jis man siųsdavo siuntinius, čekius, dolerius... Tarp tų gėrybių rasdavau ir batų. Vienąkart išsitraukiau – koncertiniai bateliai. Žiūriu, kaip man juos apsiauti, pasirodo, abu ant kairės kojos. Visokių buvo juokingų dalykų, spalvingas buvo laikotarpis“, – pamena L. Lapkauskaitė.

Su metais vis labiau trūksta peties išsiverkti

Pašnekovė juokiasi – pretendentų į jaunikius netrūksta ir gimtinėje. Nors scenoje moteris jau seniai nesirodo, gerbėjų nemažėja. Tiesa, ne visų dėmesys jai malonus ir laukiamas.

„Turiu įsivedusi 57 numerius „Nekelti“. Aš nežinau, kas ten skambinėja, gal iš zonos? Nežinau. Būna, paskambina ir verkia į ragelį. Bet ne tik man – visiems žmonėms, kurie šiek tiek matomi“, – kalba ji.

Gal išdidumas manyje yra mano minusas. Bet kur aš dabar ieškosiu – internete, eisiu į gatvę? Na, tikrai ne. Niekada neieškojau ir neieškosiu.

Tačiau jei kalbėti rimtai, žinoma muzikos pedagogė atvirai pripažįsta – šeimyninio gyvenimo srityje jai nelabai pasisekė. Ir net neapsimetinėja – nesvetimas vienatvės jausmas ir artimo žmogaus ilgesys.

„Dabar tą labai jaučiu, labai trūksta. Trūksta, žinote, peties išsiverkti. Ir su metais tas jausmas didėja, troškulys žmogaus, ar tai būtų vaikai, ar anūkai. Visos draugės su anūkais, su savo didelėmis šeimomis. Kartais paskambini, ypač per kokias šventes ir taip... Labai gražiai skamba, sako: pas mane anūkai suvažiavę, nelabai galiu kalbėti, dabar užsiėmusi, mes dažome kiaušinius ar kepame pyragus... Žinokite, būna labai per širdį. Aš viso to neturiu.

Bet aš suprantu, kad mano toks gyvenimas ir aš jį turiu priimti kaip dovaną. Nejaugi dabar verksiu į pagalvę. Aišku, bijau ateities, vienatvės, vis tiek norėtųsi, kad šalia kažkas būtų, bent iš tolo pakoreguotų tą mano ateitį, pas gydytoją nuvežtų... Bet yra, kaip yra. Vis tiek, manau, viskas kažkaip susidėlios į savo vėžes“, – tikėjimo nepraranda L. Lapkauskaitė.

Vyro paieškomis ji niekados pati neužsiėmė. Kartą buvo ištekėjusi, tačiau santuoka nebuvo sėkminga. O daugiau ir nebandė. Sako, esanti išdidi ir tikinti likimu. Jeigu savojo nesutiko, vadinasi, taip lemta. O ieškoti pažinčių – ne jos būdui.

„Gal išdidumas manyje yra mano minusas. Bet kur aš dabar ieškosiu – internete, eisiu į gatvę? Na, tikrai ne. Niekada neieškojau ir neieškosiu.

Aišku, buvau ištekėjusi, tai buvo jaunystės akibrokštas, buvau labai jauna. Nežinau, ar buvo didelė meilė, buvau 20-metė, mes draugavome apie 7 metus, nuo anksti, 5–6 klasės. Manau, kad buvo kažkokia klaida – mano ir to žmogaus. Tiesiog mačiau, kad mes atskirai galime būti laimingesni ir labai tvarkingai susitarėme. Apie tą žmogų galiu kalbėti tik su didžiausia pagarba. Jis sukūręs savo šeimą, laimingai gyvena.

Aš manau, kad tai buvo jaunystės klaida. Taigi tada daugiau nei 20 metų – jau senmergė. O aš norėjau kažkokio renginio, pabūti dėmesio centre. Tai man tos vestuvės... Daug žmonių, daug mašinų, o po vestuvių kažkaip galėjo viskas ir baigtis. Na, toks labai vaikiškas požiūris“, – prisiminimais dalijasi laidos herojė.

Greta asmeninių niuansų gerbiama pedagogė nėra tikra, kaip būtų susiklosčiusi jos profesinė karjera, jeigu ji būtų turėjusi šeimą. Klausimas, ar L. Lapkauskaitė būtų tiek savęs išdalijusi svetimiems vaikams, jei namuose būtų buvę savų.

„Aš vėžiuko ženklas. Vėžiukai – šeimos žmonės. Jeigu būtų susiklostę taip, kad būtų šeima, tai aš nežinau, kaip ten būtų buvę su darbu. Užtai mano požiūris į tuos mano mokinius buvo labai motiniškas. Gal kai ką netgi erzindavo. Nes aš kitaip nemoku: ir rūbelį iškalbiu, išlyginu, viską suvežu ir suglostau. Vis tiek tas instinktas manyje veikia.

Jei sakytų, ką keistum savo gyvenime, gal taip nedrabstyčiau to gerumo bet kam bet kur bet kaip. Reiktų truputį santūriau siūlyti savo pagalbą, nes aš gal per daug... Kitam gal ir visai nereikia to mano gerumo, gal per prievartą siūlau. Gal šito ir nereikia“, – svarsto L. Lapkauskaitė.

Plačiau – spalio 17 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Išrinktojo taip ir neradusi Laima Lapkauskaitė: kartais trūksta žmogaus, ant kurio peties gali išsiverkti