Veidai

2020.10.19 10:31

69-ąjį gimtadienį mininti Zita Kelmickaitė jaučiasi kaip 69 danguje, o kitąmet žada galingą diskoteką

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.10.19 10:31

„Na, kokios gali būti nuotaikos? 69 danguje. Reikia šokti“, – paklausta, kokiomis nuotaikomis pasitinka 69-ąjį gimtadienį, skaniai kvatodama portalui LRT.lt sako muzikologė, laidų vedėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Šiemet sukaktį ji pasitinka įsisukusi į darbų ratą, tačiau kitąmet žada galingą diskoteką.

Iš pirmo karto su Z. Kelmickaite susisiekti nepavyksta – telefonas rodo, kad užimta. Kiek vėliau pati sukaktuvininkė patvirtina: „Sveikinimai plaukia vienas po kito.“

Atsipūsti nėra kada, tačiau nors nuo pat žvarboko, bet saulėto spalio 19-osios ryto Z. Kelmickaitė sukasi darbų rate, net per telefoną justi, kad jos veidą puošia plati šypsena.

„Na, kokios gali būti nuotaikos? 69 danguje. Reikia šokti. Galvoju, kitais metais padarysiu galingą diskoteką, šoksime iki nukritimo ir iki ryto. Kad įrodytume, kad šoka ir dainuoja ne tik „69 danguje“, – paklausta, kokiomis nuotaikomis pasitinka gimimo dieną, šmaikštauja jubiliatė. – O šį kartą važiuoju filmuoti dokumentinės apybraižos apie Žemaitę. Apybraižą išvys ir LRT TELEVIZIJOS žiūrovai. Dar reikia kai ką patikslinti. Taigi, šiuo metu gyvenu apsikabinusi Žemaitę ir visus žmones, kurie apie ją kalba.“

Paklausta, ar gimtadienis jos gyvenime nėra liūdna šventė, Z. Kelmickaitė sako, kad liūdėti neleidžia kompanija, kurios apsuptyje ji pasitinka sukaktis. „Žinote, mane visą laiką supa arba studentai, arba ansamblio nariai – folkloro ansambliui „Ratilio“ atidaviau 30 metų. Visą laiką būdavau tarp jaunų žmonių. Ir dabar prie manęs sėdi jaunas, talentingas operatorius“, – gimtadienio rytą vykdama į biblioteką ieškoti Žemaitės nuotraukų pasakoja Z. Kelmickaitė.

Per ateinančius metus sukaktuvininkė sako turinti vieną tikslą – filmuoti gražius žmones ir parodyti juos Lietuvai. „Pati sau palinkėčiau, kad nepritrūkčiau jėgos ir žmonių, kurie man atveria savo namų duris ir širdis. Kai tokie žmonės atvirai parodo, kaip gyvena, mūsų televizijos žiūrovai pajunta tikrąjį gyvenimą, tokį, koks jis yra.

Niekada nereikia maitinti žmonių blogiu, reikia jiems rodyti gražius pavyzdžius ir žmones. Juk net pačiame baisiausiame žmogaus gyvenimo nuopuolyje, skurde ar varge jis visada turi viltį pamatyti ką nors gražaus ir tikro“, – šypsosi Z. Kelmickaitė.

Kiek anksčiau visada pasitempusi ir su bet kuo bendrą kalbą randanti Z. Kelmickaitė portalui LRT.lt pasakojo, kad prieš vykdama pas pašnekovus ilgai suka galvą, kaip pasipuošti: „Įdomu tai, kad prieš važiuodama į kaimą pas pašnekovus ilgiau suku galvą, kuo apsirengti, nei prieš kokį oficialesnį priėmimą. Juk negaliu atrodyti per daug pasipuošusi ar pasipūtusi, negaliu ir kvailai atrodyti. Trumpai tariant, turiu būti apsirengusi paprastai, bet ne prastai.

O, kalbant apie pasitempimą, kas gi nenori būti pasitempęs? Žmogus turi turėti savo veidą. Labai supykčiau, jei į mano namus būtumėte atėjusi apie tai iš anksto nepranešusi. Tikriausiai jūsų neįsileisčiau. Galbūt aš vaikštau įlindusi į seną golfą ir įsispyrusi į klumpes. Tokia galiu būti tik namuose. O jei reikės išnešti šiukšles, tikrai neisiu į lauką kaip nuskarusi ciocia. Galbūt kažkiek net pasidažysiu. Aišku, dabar jau tie geležinkeliai prie akių, barkodas virš lūpų...“

Tame pačiame interviu Z. Kelmickaitė pasakojo, kad ateitį pasitinka ramiai. „Gyvenu viena, taigi turiu pagalvoti apie tai, kas manęs laukia. Kadangi gyvenu miesto centre, o mano butas ganėtinai aukštai – tikriausiai negalėsiu užlipti laiptais ir butą teks parduoti. Kas bus, kai visai nepaeisiu? Yra hospisai, savarankiško gyvenimo namai...

Manau, kad reikia iš anksto pasirūpinti ir savo daiktais – knygas atiduoti universitetui ar bibliotekai, papuošalus, kuriuos labai mėgstu, išdalyti savo buvusioms studentėms. Kaip tik ir prisiminimas bus. Tiesiog reikia suprasti, kad reikės atsisakyti tam tikrų dalykų ir gyventi kitaip. Ir reikėtų nustoti galvoti, kad kažkas mumis turi pasirūpinti.

Stebiuosi, kad vyresni žmonės neišsako savo valios vaikams. O ir artimieji vengia paklausti apie iškeliavimą, mirtį, amžinojo poilsio vietą. Kaip galima nežinoti, kur tavo tėvas, mama ar vieniša teta nori atgulti? Toks gyvenimas ir apie jį reikia kalbėtis“, – pasakojo Z. Kelmickaitė.