Veidai

2020.10.20 07:40

Į pajūrį persikėlusiam Renaldui Vaičiūnui ir darbas primena atostogas: atėjo laikas mėgautis gyvenimu

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.10.20 07:40

Per pandemiją visiškai sustojus įprastai veiklai sanitaro darbo ėmęsis plastikos chirurgas Renaldas Vaičiūnas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ patikina – dėl to kepurė nenukrito ir į tai jis žiūri tik pozityviai. Ateityje gyventi Palangoje vyras svajojo seniai, tačiau ateitis nutiko šiandien. Šiuos pokyčius medikas priima su džiaugsmu – nes ko tada plėšomės, jeigu nė negalime kaip reikiant pagyventi?

„Gyvenu kaip pasakoje“, – sako žinomas plastikos chirurgas, šiemet išmainęs gyvenimą sostinėje į pajūrį. Klaipėda žiemą miršta, tikina ne vienas ten gyvenantis, tačiau ramybė ir tyla R. Vaičiūno nebaugina. „Atsikeliu antrą nakties ir varau dviračiu prie jūros“, – kalba jis, pripažįstantis, kad atėjo laikas gyventi sau.

Kas jį paskatino pasielgti būtent taip? Sostinėje gimęs, prestižinę mokyklą ir studijas baigęs chirurgas teigia, kad sprendimas nebuvo lengvas, bet susijęs su svajone.

Juk svajoti reikia atsargiai – mat svajonės ima ir išsipildo, žino plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas, šį pavasarį pagaliau įgyvendinęs seniai kirbėjusį norą apsigyventi prie jūros.

„Gyvenu išties fantastiškame krašte. Šiandien grįždamas iš darbo prisiminiau, kaip labai seniai, kai stojau į tuometinį Kauno medicinos institutą, gyvenau savo sesers namuose Kauno pakraštyje. Tie stojamieji egzaminai sunkūs, aš nuo jos namo terasos matydavau autostradą, kuri veda į Palangą. Tais laikais buvo populiari tokia daina „Land of Fantasy“. Visą laiką klausydavausi tos dainos ir galvodavau: jeigu kada nors įstosiu į tą institutą, tai jau kaip važiuosiu į Palangą... Kas galėjo pagalvoti – po tiek metų dabar išties esu čia“, – mintimis dalijasi vyras.

Žinomo chirurgo gyvenimo posūkiai: išsipildžiusi svajonė gyventi prie jūros ir karantininiai karjeros vingiai

Vilniuje gimęs, mokęsis ir dirbęs gydytojas visai nesijaučia atvažiavęs į svetimą kraštą, nes iš tėvų paveldėtame vasarnamyje, kuriame šiemet ir apsigyveno, prabėgo ne viena vaikystės vasara. Todėl jis jaučiasi tarsi grįžęs namo, kur auga jo su tėvu prieš keturiasdešimt penkerius metus pasodintos eglės ir viskas aplink sava.

„Čia leisdavau vasaras. Paskutines vasaras čia atvažiuodavau rečiau, nes nebuvo atostogų, gal dažniau atvažiuodavau savaitgaliais, o atostogas leisdavau nardydamas ir važinėdamas po pasaulį. Bet čia – mano rankomis sodintos eglės, čia viskas sava. Tiesiog grįžau kaip į namus. Kai manęs klausia: na, kaip prisijaukinai Palangą ar Klaipėdą? Man nereikėjo nieko čia jaukintis. Aš čia grįžau kaip namo“, – teigia R. Vaičiūnas.

Pavasarį pasibaigus karantinui įgyvendinti seną svajonę padėjo palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Karantinas gydytoją, kaip ir daugelį staiga tempą ir darbus sustabdžiusių žmonių, privertė į savo gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Netikėtai gautas pasiūlymas vadovauti naujam Klaipėdos chirurgijos centrui atrodė puiki galimybė ir netikėta idėja.

„Paskutinius tuos keliolika metų buvo tik darbas, darbas, darbas. Toks kaip robotas: atsikeli, nusiprausi, nusiskuti, kava, pusryčiai ir į darbą. Darbe dirbi, dirbi, dirbi, vakare grįžti, pasikalbi, pažiūri gal teliką, „Žinias“, kažką paskaitai, pliumpt į lovą – miegi. Savaitgalį susitinki su draugais ar į tą pačią Palangą važiuoji.

Kai prasidėjo pandemija, mūsų veiklą gi visiškai sustabdė. Staiga turėjau labai daug atostogų, niekad gyvenime tiek nesu turėjęs. Pasijutau kaip studentas, kuris mokosi sesijai, per naktis zubrija, egzaminai baigėsi – ir ką daryti? Niekur eiti nereikia. Tai man irgi taip buvo. Tada lieka laiko pagalvoti, ką tu veiki, pamąstyti, ką tu iš viso darai.

Dar sutapo tai, kad Klaipėdoje nauja klinika ieškojo chirurgijos vadovo, norėjo, kad vystytųsi plastinė chirurgija. Na ir surado mane, pradėjome kalbėtis. Taip viskas sutapo. Jų pasiūlymas atitiko mano lūkesčius, mano pasiūlymas jiems irgi tiko ir mes susitarėme, kad aš kraustysiuosi čia“, – pasakoja medikas.

Mano kartos ypač chirurgams buvo įmušta į galvą: tikras chirurgas turi vos ne numirti prie stalo. Ne, aš nenoriu mirti prie stalo. Aš noriu pagyventi, nes kokio velnio mes čia plėšomės ir dirbame?

O kada, jei ne dabar? Atsakymą į tokį klausimą R. Vaičiūnas prisipažįsta pats radęs tada, kai sutapo jo lūkesčiai, interesai ir aplinkybės. Galutinį tašką padėjo galimybė palankioje vietoje ir toliau dirbti mėgstamą darbą.

„Aš darbingas, noriu dirbti. Visą laiką mano mintis buvo tokia: jeigu jau išeisiu į pensiją, nieko nedirbsiu, tada jau norėsiu čia gyventi. O čia pasitaikė truputėlį anksčiau ir dar turi kur dirbti, nes darbas man vis dėlto labai svarbus, galų gale – tai ir mano pajamų šaltinis. Taip viskas sutapo, tai kada, jei ne dabar?

Aš esu vilnietis iki kaulų čiulpų ir beveik visas mano gyvenimas prabėgo Vilniuje. Visi draugai, darbas, pacientai, klientai – viskas yra ten. Sėdėjau aš ir galvojau, su draugais kalbėjau. Bet aš profesionalas, parduodu savo paslaugas. Man pasiūlė kontraktą ir važiuoju – visas pasaulis paskui darbą važiuoja“, – įsitikinęs pašnekovas.

Chirurgas prie operacinio stalo numirti nenori

Persikraustęs gyventi į pajūrį R. Vaičiūnas čia atranda vis daugiau malonių skirtumų tarp naujųjų namų ir intensyvaus didmiesčio gyvenimo. Jūra, ramybė, naujas darbo kolektyvas ir didelį malonumą teikiančios kasdienės keliasdešimties kilometrų kelionės į Klaipėdą be sostinėje įprastų transporto spūsčių.

„Žmonių požiūris yra toks truputėlį: o kur jūs gyvenate, daktare? „Palangoje.“ – „Ojei, tai jūs ką – kasdien važinėjate?“ O tai kaip iš Lazdynų į Valakampius nuvažiuoji? Taigi čia tas pats. Yra vienas skirtumas – čia važiuoji trumpiau, nes nėra jokių kamščių. Viskas reliatyvu. Kai sėdu važiuoti į darbą, ypač dabar, kai oras geresnis, specialiai pasirenku ilgesnį kelią, važiuoju pro Karklę, Girulius, muzika groja... Atvažiuoji į darbą – viskas gerai, linksma, kolektyvas nuostabus“, – džiaugsmo neslepia chirurgas.

Vieni juokai dabar atrodo ir atstumas iki Vilniaus, patikina R. Vaičiūnas susidariusiems įspūdį, kad išsikraustė jis vos ne į pasaulio kraštą. Ir juokauja, kad laiką iki susitikimo su draugais dabar skaičiuosiantis pagal operacijų trukmę, o ne pagal skiriančius kilometrus.

„Mano draugai taip sakė: o tai ar mes viduryje savaitės matomės? Juk vis tiek nesimatome. Pasimatome savaitgaliais, tai savaitgaliais ir pasimatysime. Jie atvažiuos, mes atvažiuosime. Tiesą sakant, aš tiek Vilniuje nebendraudavau, kiek Palangoje bendrauju, ypač vasarą. Bet, manau, ir rudenį tie 300 kilometrų nėra didelis atstumas.

Aš kaip skaičiuoju: kai darau veido patempimą, tai maždaug trunka 2,5–3 val., tai galvoju – na, kaip veido patempimą padaryti. Tai čia lygiai taip pat: sėdai į mašiną – žiūrėk, jau Vilniuje. Iš tiesų aš čia dirbu dar gana nedaug, tai dar esu tokiame atostoginiame režime. Draugai klausia: kaip tau ten? Palaukite, o tai kaip tu jautiesi, kai atvažiuoji į Palangą? Kaip atostogose. Tai ir aš kaip atostogose. Ir dar dirbu. Skirtumas tas, kad per atostogas pinigus išleidi, o man pinigus moka“, – kalba laidos herojus.

Kurortinio gyvenimo nuotaikomis chirurgas neabejoja gyvensiantis ir vasarai pasibaigus. Didžiąją dalį gyvenimo sostinės ritmu gyvenusio ir dirbusio chirurgo negąsdina nei rudenį apmirštanti Palanga, nei atšiauri pajūrio žiema. Nors, juokiasi, dažnam gyvenimas pajūryje siejasi tik su šiltais orais, pramogomis ir linksmybėmis, o ištuštėjus paplūdimiams ir gatvėms neva apninka nuobodulys ir vienatvė.

„Tą argumentą girdėjau iš skeptikų, kurie sakė: pažiūrėsime, ką tu ten žiemą veiksi. Žinote, aš kai atvažiavau gegužės mėnesį, tada tikrai nebuvo tie gerieji orai, ta Palanga buvo pustuštė. Aš tokį malonumą jaučiau, man taip buvo gera. Kai Vilniuje buvo karantinas, taip gerai jaučiausi – gal tada supratau, kad man jau gal reikia truputėlį tempą mažinti. Po to, kai jau pradėjo rinktis žmonės – man dabar jau per daug tų žmonių, laukiu, kada pradės jų mažėti.

Aš gyvenime tiek prisišurmuliavau, kad už jus visus kartu sudėjus daugiau. Man jau norisi ramiai. Aišku, neužsidarau į vienuolyną, bet jau atėjo tas laikas, kai reikia mėgautis gyvenimu. Dirbau, dirbau, dirbau, dabar jau užsidirbau, reikia pagyventi, nes o kada tai daryti? Mano kartos ypač chirurgams buvo įmušta į galvą: tikras chirurgas turi vos ne numirti prie stalo. Ne, aš nenoriu mirti prie stalo. Aš noriu pagyventi, nes kokio velnio mes čia plėšomės ir dirbame?“ – svarsto pašnekovas.

Per pandemiją dirbant sanitaru kepurė nenukrito

Kita vertus, būtent chirurgiją R. Vaičiūnas vadina viena didžiausių savo aistrų greta nardymo ir džiazo, kurio klausosi net operuodamas. Tiesa, pastaraisiais metais chirurgo darbas pasuko į estetinės chirurgijos sritį, tačiau kiekvienam gydytojui šventą Hipokrato priesaiką – gelbėti žmonių gyvybes – per daugelį profesinės karjeros metų jam teko prisiminti ne kartą.

Per pandemiją, kai vis tiek neturėjau ką dirbti, man tiesiog pasiūlė padirbti sanitaru tokiuose slaugos namuose. Žiūri į tuos dalykus pozityviai. Man kepurė nuo galvos nenukrenta – viską moku ir viskas gerai.

„Gelbėjau gyvybes, budėjau kas antrą naktį, susiuvinėjau rankas, kojas atstatinėjau. Dabar aš dirbu kitokį darbą, kur galbūt negelbėju žmonių gyvybių, aš jiems padedu kitaip, bet manau, kad tą užsitarnavau. Man kai sako: o, laimės vaikas – man niekas iš dangaus nenukrito. Viską šitomis rankomis užsidirbau, pradėjau nuo sanitaro.

Beje, įdomus faktas, kad per pandemiją, kai vis tiek neturėjau ką dirbti, kaip ir daugelis mano kolegų, kurie dirba plastinės chirurgijos srityje, man tiesiog pasiūlė padirbti sanitaru tokiuose slaugos namuose. Aš pasirašiau ir tada pagalvojau: ta gyvenimo spiralė sukasi – pradėjau nuo sanitaro, po to buvau gydytojas, karo gydytojas, skyriaus vedėjas, klinikos vadovas ir vėl grįžti prie sanitaro. Viskas va taip susisuko. Tai žiūri į tuos dalykus pozityviai. Man kepurė nuo galvos nenukrenta – viską moku ir viskas gerai“, – mintimis dalijasi žinomas vyras.

Vis dėlto patyrusio, daugiau nei trisdešimt metų praktikos turinčio chirurgo sprendimas viską mesti ir išvažiuoti – drąsus sprendimas. To neslepia ir R. Vaičiūnas. Bet, pasak jo, spontaniško noro pabėgti paskui naujai gimusią idėją nebuvo.

„Man ne 18 metų, kad tuos sprendimus spragt ir padaryčiau. Aišku, kad buvo pasverti visi už ir prieš, ir tie už nugalėjo. Tai nebuvo momentinis sprendimas, nebuvo taip, kad tfiu į viską ir išvažiuoju. Aš tikrai dėliojau, kokia mano patirtis, ką aš turiu, ką aš žinau. Žinojau maždaug tą savo darbą, aplinką, kas čia dedasi.

Juk ne paslaptis – kai aš išvažiavau iš Vilniaus, kažkam palengvėjo. Klaipėdoje mano kolegoms galbūt ir nebuvo labai lengva, nes dar vienas atvažiavo. Bet, kaip sakoma, sveika konkurencija visą laiką skatina pasitempti. Aš netgi negalvoju, kad tai yra konkurentai. Kai nuolat verdi savo sultyse, nėra gerai“, – teigia plastikos chirurgas.

Jeigu savimi pasitiki, nereikia bijoti permainų, kartoja medikas, po keliasdešimties metų išdrįsęs įgyvendinti fantazijas ir jau įsijautęs į savo svajonę. Ar kitus skatintų elgtis radikaliai – klausimas.

„Aš neskatinu visų taip daryti. Aš tiesiog galiu sau leisti tai daryti. Kita vertus, todėl mane ir kvietė, kad kažką galiu. Viskas susideda: jeigu būtum jaunesnis, neturėtum užsiauginęs kažkokių lašinių ir taip va nuvažiuotum, pradėtum visiškai nuo nulio, manau, kad būtų sunku. Bet kažkada kažkas irgi taip pradėjo. Mano kolegos, kurie Klaipėdoje dirba – kažkada atvažiavo jauni žmonės, įsikūrė, dabar puikiai gyvena, dirba. Taip kad permainų nereikia labai bijoti, jeigu savimi pasitiki“, – pažymi jis.

Ar ilgam žinomam chirurgui pakaks emocinio fono gyventi pajūryje, kol kas atsakyti negali. Juokauja – tol, kol pasaka tęsis. Tiesa, pripažįsta, kad po vos keleto naujo gyvenimo mėnesių daryti išvadas dar ankstoka, tačiau pasakiško gyvenimo idilė, regis, R. Vaičiūną svaigina kasdien.

„Aš gal fatališkų išvadų nedarau, tiesiog žiūrėsime. Kol kas viskas klostosi taip, kaip turėtų klostytis. Kai buvo mano gimtadienis, švenčiau su draugais. Suorganizavo fantastiškai, tokioje palapinėje pajūryje, buvo labai geras oras ir aš gavau laivo varpą. Ten užrašyta: jūs atsiduriate ten, kur esate laukiamas. Tai čia taip ir atsitiko, kad aš atsidūriau ten, kur buvau laukiamas“, – įsitikinęs laidos herojus.

Plačiau – spalio 3 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Žinomo chirurgo gyvenimo posūkiai: išsipildžiusi svajonė gyventi prie jūros ir karantininiai karjeros vingiai
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt