Veidai

2020.10.18 07:00

Spaudimą patyrusi ir anksti suaugusi balerina Beata Molytė: žmogus neįsivaizduoja, kiek turi jėgos

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2020.10.18 07:00

Už ryškių scenos prožektorių, blizgesio, apdovanojimų, gerbėjų ovacijų ir glėbių gėlių visuomet slepiasi tikri gyvenimai, likimai ir išbandymai, kurie ne visuomet gali būti lengvai pakeliami, tačiau net ir talžant ypač atšiauriems gyvenimo vėjams galima rasti savo užuovėją, kur pražysta šildanti žmogiška laimė. Tokia gyvenimiška tiesa ir asmenybės stiprybe tiki ir ją spinduliuoja baleto scenos primadona Beata Molytė.

Profesines aukštumas pasiekusi ir nuo pat mažumės gyvenimo grūdinta elegantiška moteris šiandien nesudvejojusi taria: „Esu laiminga.“

Baletas visada buvo šalia

– Pati esate ne klaipėdietė, tačiau jau ne vienus metus čia gyvenate. Kas atvedė į uostamiestį?

– Manau, jau esu klaipėdietė, – čia gyvenu daugiau metų nei Vilniuje. Gimiau ir augau Vilniuje, bet būdama 19 metų atvykau į Klaipėdą. Kai mokiausi, kultūriniame lauke viskas nebuvo taip paprasta kaip dabar.

Dabar viskas yra laisvai: ateini, pereini atranką arba turi rekomendacijų po mokyklos ir tave priima. Tuo metu tokie buvo įstatymai – pensinio amžiaus artistai labai norėjo eiti į pensiją, bet jų neišleisdavo. Vėliau su valdžia keitėsi ir įstatymai. Važiavau čia, nes mano dvi kolegės važiavo į Klaipėdą ir man buvo įdomu. Atvykau metams, tikėdamasi galbūt įgyti stažo ir tuomet gal grįžti į Vilnių, bet taip ir likau.

– Baleto paprastai pradedama mokytis nuo mažų dienų – dar iki mokyklos. Ar visada išlaikėte norą tapti balerina, ar buvo ir duobių, kai norėjosi viską mesti ir sukti kita linkme?

– Aš gyvenau savarankišką gyvenimą. Mano gyvenimo istorija susiklostė ne taip, kaip norėčiau ar svajočiau, – aš anksti netekau tėčio, mama tuo metu nepajėgė manęs prižiūrėti iki galo. Todėl aš labai anksti suaugau ir suvokiau nūdienos problemas.

Mes nieko neapgausime. Scenoje viskas kaip ant delno.

Visą laiką norėjau šokti. Lūžis įvyko maždaug 9–10 klasėje, kai sakiau, kad nebenoriu šokti. Lūžis ir vyksta paauglystėje. Tą ir dabar matau savo mokykloje. Tačiau yra labai svarbu, kas dalyvauja šalia ir kas padeda.

Tie žmonės, kurie yra arčiausiai vaikų, turi didelę įtaką. Mano atveju – aš tiesiog išgyvenau, prabuvau. Buvo nuogąstavimų, kodėl tai darau, bet apie tai susimąstome kiekvienas. Tiesiog laikas viską užgydo. Kažkuriuo momentu pajutau, kad nieko kito daryti daugiau nemoku, o dabar ir nenoriu.

Noriu koncentruotis tik į tai, kas man patinka, į ką norėčiau gilintis ir gilintis. Baletą pradėjau lankyti nuo 5 metų. Mano gyvenime visada buvo baletas. Šalia jo dar daug ką lankiau – žirgyną, rankinį, baseiną, gimnastiką, dainavimą, piešimą. Ir tai yra gerai – vaikas turi suprasti, ko nori.

Kai atrodo, kad jau viskas, taip nėra

– Gyvenimas nešykštėjo sunkių išgyvenimų… Kaip atsitiesti?

– Tai yra tam tikra likimo istorija. Dabar apie tuos dalykus nebenoriu kalbėti. Esu tokia, kokią mane suformavo likimas. Yra gyvenimo išbandymai, kuriais einu. Visada sakau, kad žmogus neįsivaizduoja, kiek gyvenime turi jėgos. Jeigu atrodo, kad jau viskas, taip nėra. Tu stojiesi ir eini toliau.

– Dažnai baleto šokėjų kasdienybė, profesinis kelias, be scenos prožektorių šviesų ir žiūrovų plojimų, turi, bent kaip neretai vaizduojama, ir tikrai neromantišką pusę: despotiški pedagogai, sunkiai pakeliamas darbo krūvis, jaunų merginų engimas dėl išvaizdos ir nekvestionuojamas reikalavimas atitikti tam tikrus standartus, valgymo sutrikimai ar net prasta psichologinė sveikata. Ar yra tekę visa tai patirti?

– Mano laikų mokymo tendencijos buvo atėjusios iš rusų mokyklų: griežtumas, despotiškumas, mokytojų reiklumas, kuris reiškėsi kartais per neadekvatų elgesį. Dabar viskas labai pasikeitę. Pats santykis su vaikais yra labai pasikeitęs.

Mums visada buvo pasakoma, kad tai yra mokykla, kurioje mokosi tik „tokie“ vaikai, kad kiekvienas norintysis čia nepatenka. Žinoma, buvo ir patyčių. Mes tiesiog neturėjome didelės žodžio laisvės. Mes negalėjome nė pasvajoti, kad galėtume paprieštarauti mokytojui. Tai būtų buvusi didžiausia nepagarba.

Visa tai perėjusi, aš suprantu tą pokytį ir su savo mokyklos vaikais elgiuosi visai kitaip, nei buvo elgiamasi su manimi. Žinoma, ši profesija reikalauja beprotiškai didelio darbo. Dabar jaunimo požiūris yra smarkiai pasikeitęs. Kartais ateina jauni žmonės ir diskutuodami arba klausdami gali viską parodyti, tada supranti, iš kur jie gauna tų žinių, – jie pasižiūri „YouTube“ ir jiems atrodo, kad viską moka.

Klasikinis šokis yra kaip įrėmintas paveikslas – tu negali išeiti už rėmo.

O mes, kaip medikai, mokėmės 9 metus. Aš pati perėjau visus tuos etapus, tačiau mane tai suformavo. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tu suvoki, kaip tai tave užgrūdino. Šokis yra tam tikra laisvė, bet klasikinis šokis, baletas yra tam tikros tradicijos, pamatas, kurį dabar visi savaip interpretuoja, bet pagrindas turi būti labai aiškus. Klasikinis šokis yra kaip įrėmintas paveikslas – tu negali išeiti už rėmo. Mes turime laikytis tų taisyklių. Baletas apskritai yra labai nepatogus, jis nėra prigimtinis.

Tiesiog žmogus

– Ar šiais laikais, pasikeitus pačiai pedagogikos sistemai, vertybėms, rezultatas keičiasi? Galbūt be anuomečio sukaustančio muštro rezultatai pasiekiami greičiau arba atvirkščiai – reikia dirbti ilgiau?

– Nesinori įžeisti nė vieno pedagogo, nes tai nėra pats paprasčiausias darbas. Gebėjimas įžvelgti vaike potencialą, pamatyti klaidas, gerus dalykus ir perduoti žinias – didelis darbas. Dabar yra pedagogų, kurie dėsto, nors net nėra šokę. Bet tai dviprasmiškas dalykas – geras šokėjas nebūtinai yra geras pedagogas.

Iš žmogaus lipdai lyg iš molio. Ir tą darai labai labai ilgai. Jeigu pedagogas, turintis daug mokinių, nulipdo nors vieną ar du, tai yra didelis pasiekimas. Visada tėvams sakau, kad nėra taip, jog jie atveda vaiką ir aš jį mokau. Turi būti tęstinumas to, ko mes vaiką mokome, kokias vertybes diegiame. Rusijos mokyklose muštras egzistuoja iki pat šiol. Ten vaikai neturi tokios laisvės prieš pedagogą.

– Šiuolaikiniai tėvai dažnai turi daug lūkesčių dėl savo vaikų, dauguma jaučiasi auginantys mažuosius genijus ir panašiai. Ar netenka susidurti su nerealiomis viltimis ar lūkesčiais vaiko ir jūsų, kaip jo mokytojos, atžvilgiu?

– Visko būna. Kai atveda mažus vaikus, jie nesuvokia, kur atveda. Daugeliui atrodo, kad baletas – gražus sijonėlis, puantai, muzika, ir aš esu balerina. Tai yra juvelyrika. Tam, kad padarytume gerai, reikia labai daug darbo, kantrybės. Ne visi vaikai turi tiek daug kantrybės.

Pirmaisiais metais vaikų aš neleidžiu į sceną. Aiškinu, kad tam, jog išeitum į sceną, turi būti jos vertas. Sakau, kad scena ir yra didžiausia jūsų šventė. Ir tėvams sakau, kad jeigu norite tiesiog šokti, turite laisvę eiti tiesiog į šokius. Nors, žinoma, kažkam galbūt svarbu, kad ši mokykla – Beatos Molytės.

– Koks pačiai jausmas būti ta baleto primadona – apdovanota, žinoma Beata Molyte? Ar jaučiatės įvertinta už daug sunkaus darbo?

– Savęs primadona nelaikau. Aš tiesiog esu žmogus. Toks pat, kaip ir visi kiti. Man galbūt pasisekė, kad sutikau talentingą, genialų režisierių ir su juo teko dirbti, jis ištraukė mane į dienos šviesą. Iki to laiko aš dirbau čia, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, su nuostabiu pedagogu Vaclovu Sasnausku.

Buvo laikas, kai jaučiau, kad man svarbiausia yra technika, bet neturėjau vidaus.

Bet man labai pasisekė su Anželika Cholina, kuri dirbo su manimi, kaip juvelyras dėliojo mane. Man tai patiko. Sutampa mūsų auros. Tas laikas iki mūsų susitikimo buvo ilgas, bet iki šiol viena kitos nepaleidžiame. Mane, kaip artistę, atlikėją, scenos žmogų, suformavo Anželika.

Buvo laikas, kai jaučiau, kad man svarbiausia yra technika, bet neturėjau vidaus. Po vieno spektaklio, pamenu, grįžau visa šlapia, atsisėdau prie savo grimo stalo ir supratau, kad šiandien kažkas įvyko. Negalėjau suprasti, koks tai buvo jausmas. Man tai patiko, nes tai labai jaudino ir mane pačią, tai buvo naujas pojūtis.

Taip aš supratau, kad pradėjau gilintis, ką noriu pasakyti vaidmeniu. Nesakau, kad technika yra nesvarbu, bet vidus man pasirodė truputėlį aukščiau nei technikos atlikimas. Didžiausias mokytojas yra Anželika, kuriai esu beprotiškai dėkinga ir lenkiu galvą prieš ją.

Bet apdovanojimų niekada nesitikiu. Tą darau dėl savęs. Kodėl paukščiai čiulba? Visada tą darau todėl, kad man tai patinka, bet jeigu tai patinka ir kitiems – esu laiminga. Žinoma, esu dėkinga kultūrinei bendruomenei, kuri vertina ir įvertina. Negaliu sakyti, kad tai nėra malonu.

Vertybė – žmogus

– Ar yra tekę ką nors paaukoti dėl baleto?

– Kiekvienas artistas dėl baleto aukoja savo sveikatą. Mes neturėjome tokių galimybių, mūsų niekas nemokė rūpintis kūnu. Mes buvome pripratę, kad nesvarbu, skauda ar ne, reikia rodyti rezultatą. Bet dėl to tas darbo laikas scenoje ir nėra toks ilgas.

Aš – jau pensininkė. Valstybiniame muzikiniame teatre karjerą aš jau baigiau. Ten dirbau 20 metų, dabar dirbu kaip nepriklausoma artistė, bet valstybiniame darbe esu pensininkė. Aš esu laiminga. Galbūt nemoku to išreikšti. Kai kurie žmonės galbūt netgi bijo prie manęs prieiti dėl mano santūrumo, bet aš moku ir pajuokauti.

Man vertybė nėra joks daiktas. Man vertybė – žmogus. Esu beprotiškai dėkinga, kad sutikau daug nuostabių žmonių savo kelyje.

– Taigi, baleto šokėjos karjera dar nebaigta?

– Nesu išliejusi nė vienos ašaros dėl karjeros pabaigos. Nejaučiu, kad ji baigėsi. Kol judu, kol galiu ir jeigu man dar suteiks galimybę tą daryti, būsiu dėkinga. Negalime nieko planuoti. Gyvenimas dabar ypač tai parodė.

– Buvote vos perkopusi 20 metų, kai sukūrėte šeimą. Ar dėl karjeros, darbo, scenos neteko ko nors paaukoti šeimos, motinystės prasme? Ar tai įmanoma suderinti?

– Man buvo 23 metai. Man labai pasisekė su antrąja puse. Galiu drąsiai sakyti, kad jie labiau aukojosi nei aš. Ar esu karjeristė? Taip savęs nevadinčiau. Viskas, matyt, atėjo savaime – savu laiku ir savo vietoje.

Nesakau, kad man buvo labai sunku. Antrajai pusei sunkiau. Visus tuos 20 metų man buvo sunku, kad nėra savaitgalių kartu. Dabar aš tuos savaitgalius turiu ir esu beprotiškai laiminga, kad galiu juos skirti šeimai.

Dabar pagrindinė veikla yra mokykla, dar dirbu su Valentino Masalskio aktorių kursu, muzikiniame teatre, dar yra keli spektakliai.

– Sukantis tokiu tempu, netikėtai užklupęs karantinas neprislėgė?

– Tos būsenos negaliu apibūdinti. Kai nuolatos eini, važiuoji, skambini, grįžti ir panašiai. Ir staiga ryte nubundi, o tau niekur nereikia skubėti. Ir ne tik tau, visiems niekur nereikia skubėti. Dvi savaites buvau apimta euforijos, man buvo taip gerai. Tas dvi savaites aš skaičiau, tapiau, piešiau, gaminau valgyti, kepiau pyragus. Tai buvo neįtikėtina. Tada po dviejų savaičių grįžti į realybę ir supranti – oi. Bet noriu tikėti, kad visa tai kada nors baigsis ir mes judėsime pirmyn.

Viena storiausių klasėje

– Ar baleto šokėjų kiekviena diena yra labai griežtai disciplinuota, ar ir jie gali sau leisti patinginiavimo akimirkų?

– Daug lemia genetika. Aš savo faktūrą esu paveldėjusi iš amžinąjį atilsį tėčio. Kai buvau vaikas, buvau tiesiog maža, kreivomis kojomis. Tiesiog ateina laikas, kai pradedi kalbėti apie tai. Svarbiausia, ką mes darome, – kalbame. Scena turi savo taisykles.

Tuo klasikinis baletas ir skiriasi, kad turi savo rėmą, savas taisykles. Jeigu nori eiti į sceną, privalai dėl to stengtis. Turi įdėti pastangų, jeigu nori tos šventės. Klasikinis baletas reikalauja lengvumo iliuzijos. Kai matai apkūnų žmogų, net jeigu jis ir lengvas, aš vis tiek matau apkūnų lengvą žmogų.

Mes nieko neapgausime. Scenoje viskas kaip ant delno. Nesakau, kad visi vaikai turi šokti baletą ir mes iš visų reikalaujame, kad jie badautų ir nevalgytų. Ateina laikas, kai mes pradedame kalbėti apie tai su vaikais, su tėvais. Kalbame apie ambicijas, lūkesčius. Ir jeigu vaikas nori, jis žino, ko nori, ir tai padarys.

Vaikų atžvilgiu nėra jokio spaudimo – visi privalo valgyti, tiesiog reikia aiškinti. Kartais praeinu ir sakau, kad vakare gal jau pyragėlių nevalgytų. Ir nieko čia blogo. Ir suaugusiam žmogui gali lygiai tą patį pasakyti. Nors aš saldumynus galiu sau leisti – valgau viską. O savo laiku buvau stora. Mokykloje buvau viena storiausių klasėje. Mokykloje dėl to kentėjau labai smarkiai. Buvo labai sunku.

Šiuo atveju vėl labai svarbu, kas yra šalia tavęs. Ir mokytojai turi sakyti ne tiesiog „neėsk“, o kalbėti, aiškinti, prisibelsti. Žinoma, kartais nebenori jokio raumenuko tempti. Nori atsisėsti, suvalgyti cepeliną. Bet tai praeina, tu supranti, kad taip daryti negali, nes fizinis ritmas tau diktuoja. Kūnas duoda tai žinoti. Būna, kad žmogus kasa bulves ir kitą rytą atsikelia su skausmu. Mes su tuo atsikeliame kiekvieną dieną. Ir tai mums atrodo normalu.

Taip pat skaitykite