Veidai

2020.10.17 09:23

Aktorius Arnoldas Eisimantas – apie pajūryje paliktą amžiną meilę, galimybes Holivude ir šokių iššūkį

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.17 09:23

„Jūra yra užburianti magija, tačiau vien ja sotus nebūsi, ji maisto neatneš, nebent esi žvejys“, – portalui LRT.lt sako aktorius Arnoldas Eisimantas, vasarą iš pajūrio persikėlęs į sostinę, kur jo laukia darbai ir projektai. Čia jis nėrė ir į naują avantiūrą – projektą „Šok su žvaigžde“, kuriame tikisi įgyti naujų įgūdžių. Juk, anot Arnoldo, šiandien aktorius turi būti universalus karys.

– Po pirmos „Šok su žvaigžde“ laidos atsidūrėte paskutinėje komisijos balų lentelės vietoje, kai kam tokia situacija galėtų visiškai numušti motyvaciją, tačiau jūs su partnere Ieva Konopliovaite jau kitą laidą buvote viena iš dviejų porų, surinkusių daugiausia teisėjų balų. Iš kur motyvacija ir toks susikaupimas?

– Motyvacijos mums su Ieva netrūksta, nes projekte dalyvaujame ne dėl skaičiukų, o dėl savęs. Ir komisijos kompetencijos tikrai nekvestionuojame, suprantame, kad teisėjų darbas yra vertinti, o mūsų – šokti. Tai mes ir darome, siekiame išpildyti savo sumanymus ir abiem savo pasirodymais esame patenkinti.

„Šok su žvaigžde“. Arnoldas Eisimantas ir Ieva Konopliovaitė. II laida

Stengiuosi skleisti pozityvumą – žmonės turi savų problemų, kam jiems reikalingos manosios?

– Dabar populiaru kalbėti apie komforto zoną, iš kurios reikia išeiti, apie iššūkius sau, nes tai kelias į tobulėjimą. Kas jums yra šis projektas?

– Mielai sužinočiau, kur yra ta komforto zona, ir nueičiau į ją pabūti. (Juokiasi.) Nežinau, ar tai komfortas, ar ne, tačiau šokis man yra nauja sritis, su savais iššūkiais. Be abejo, man, kaip aktoriui, dalyvauti tokiuose projektuose naudinga, nes šiuolaikinis aktorius turi būti universalus karys, kuris nėra vien tik kino ar teatro artistas. Juolab kad tarptautinės rinkos yra atsidariusios, vyksta daug tarptautinių atrankų serialams, filmams, kuriama nemažai tarptautinės produkcijos ir svajonės apie Holivudą tampa realios.

Tačiau, kaip ir minėjau, apie tai svajojant, svarbu nepamiršti, kad šiandienos aktorius turi gebėti daug daugiau, nei kurti vaidmenis, o gebėjimas šokti yra dar vienas pliusas. Iš esmės geriausia, kad aktorius būtų išbandęs daugybę skirtingų dalykų. Taigi viena iš priežasčių, kodėl dalyvauju šiame projekte, yra ta, kad kaip aktorius įgyčiau naujų įgūdžių. Nežinau, ar kada nors būčiau prisivertęs tiesiog nueiti pasimokyti šokti, o „Šok su žvaigžde“ man nepalieka pasirinkimo.

Geriau tegul žmonės vertina ne mano sėkmes ar nesėkmes, o darbus.

– Turbūt, be visų jūsų išvardytų dalykų, šiandien aktorius turi būti ir šioks toks vadybininkas. Vis dėlto tokioje nedidelėje rinkoje kaip Lietuva, kur aktorių ne tiek ir mažai, svarbu apie save priminti kūrėjams, režisieriams...

– Žinoma, maivyčiausi ir meluočiau, jei sakyčiau, kad man nereikia matomumo ar galimybės priminti apie save. Tačiau gavus eterį svarbu nepamiršti, kad tik nuo manęs priklauso, ką pamatys žiūrovas, – negaliu pasirodyti bet kaip ir pateikti bet ko.

Džiaugiuosi, kad sutampa mūsų su partnere skonis ir požiūris į kūrybinį procesą, todėl mums svarbiausia paruošti pasirodymą, kuris mums ir žiūrovams būtų įdomus, kuriame būtų maksimaliai atskleistos temos ir idėjos, būtų tam tikras kokybiškas turinys. Vis dėlto ruošiamės ne sportinių šokių varžyboms, o televizijos projektui.

„Šok su žvaigžde“. Arnoldas Eisimantas ir Ieva Konopliovaitė. I laida

– Pirmoje laidoje jūsų pasirodymas prasidėjo vaidybine scena ir priminė nedidelį spektaklį, turbūt prasiveržė aktoriaus prigimtis. Tiesa, esate pasakojęs, kad tapti aktoriumi nebuvo vaikystės svajonė. Kada supratote, kad aktorystė yra jūsų kelias?

– Pirmoje klasėje mokytoja paprašė nupiešti, kuo norėtume būti užaugę. Tai buvome pamiršę iki tol, kol 12 klasėje pasveikinti atėjusi pradinių klasių mokytoja įteikė mums senus piešinius. Vieni bendraklasiai svajojo būti lakūnais, kiti – prezidentais, o mano piešinyje – policijos automobilis su būdele ir grotuotu langeliu, į kurį vedė rodyklė su prierašu: „Užaugęs noriu būti banditas.“ (Juokiasi.) Atrodo, kad nuo pirmos klasės mąsčiau kitaip nei visi ir kūrybiškai žiūrėjau į įvairias temas, situacijas.

O kaip atėjau iki aktorystės, nė nežinau – turbūt nuojauta atveda mus ten, kur reikia. Žinoma, būna svyravimų, abejonių, ar esu teisingame kelyje, tačiau esu laimingas dėl pasirinkimo – niekada nesigailėjau, kad pasirinkau šią profesiją, stengiuosi ją gerbti ir atiduoti jai daugiausia, ką galiu.

Nuojauta atveda mus ten, kur reikia.

– Dažnas aktorius pasakoja istorijas, kaip šeima, aplinkiniai stengėsi atkalbėti nuo aktorystės, siūlė pasirinkti žemiškesnę profesiją, pavyzdžiui, gydytojo ar teisininko.

– Mano mama yra mokytoja, ji visą gyvenimą mane palaikė, tačiau kai besimokydamas 12 klasėje pasakiau, kad noriu stoti į vaidybą, ragino gerai pagalvoti. Juolab kad mokiausi gerai ir galėjau studijuoti ir ką nors kito.

Tėtis visuomet buvo griežtesnis ir iš manęs reikalavo daugiau, bet sužinojęs apie mano pasirinkimą labai palaikė – sakė, kad jei tai yra kelias, kuriuo tikiu ir kuriuo noriu eiti, tai ir turiu eiti. Taigi tėtis nuramino ir mamą. Manau, net ir tie, kurie kažkada turėjo kokių nors abejonių dėl mano noro tapti aktoriumi, šiandien jų nebeturi.

Tačiau suprantu, kad ne visi suvokia šios profesijos specifiką, yra tokių, kurie mano, jog aktorius tiesiog vaikštinėja po sceną, kažką pakalba, ir tiek. Iš tiesų žmonės nesusimąsto, kad aktorius dirba ne tik filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje.

Net ir grįžęs namo, atsigulęs į lovą, nuolat galvoji, esi nuolatiniame kūrybos procese, patiri tam tikrą stresą. Aktoriaus nervinė sistema turi būti labai stipri, kad tas kūrybinis darbas nepradėtų žaloti. Ir su tuo reikia tvarkytis.

Taigi tai nėra lengva profesija, tačiau taip pat nėra kuo nors išskirtinė ar Dievo patepta specialybė. Nuo to, kiek darbo ir pastangų įdėsi, priklauso, ar būsi geras savo profesijos atstovas. Esu tikras, kad jei viską darai tinkamai, su visa energija, meile bei atsidavimu, iš paskos ateis visa kita: žinomumas, įvertinimas, pinigai. Ir tai, beje, turėtų būti pasekmė to, ką įdedi į savo profesiją, o ne siekis. Jei tai supranti, visos profesijos yra geros.

Labai daug savęs atiduodu kino aikštelėje ar teatro scenoje, taigi turiu ką nors pasilikti ir sau.

– Vaidybą studijavote Klaipėdoje. Kai kurie jūsų kolegos, mokslus krimtę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) sostinėje, prieš keletą metų pasakojo, kad akademijoje jautėsi gniuždomi ar net žeminami, kalbėjo apie alinamą krūvį ir pablogėjusią psichologinę būseną. Ar studijuodamas išgyvenote ką nors panašaus?

– Niekad nieko panašaus nepatyriau – studijos įsiminė kaip vienas gražiausių gyvenimo laikotarpių, apie kurį galėčiau surasti tik gerų žodžių. Mano kurso vadovai buvo režisierius Povilas Gaidys ir Elena Savukynaitė. Kai stojau, buvo surinktas nemažas 17 žmonių kursas – paprastai nemaža dalis įstojusiųjų studijų taip ir nebaigdavo, tad tiek žmonių buvo priimta su mintimi, kad studijas baigs gal tik dešimt. Baigėme visi. Ir labai džiaugiuosi, kad beveik visi bendramoksliai šiandien dirba tai, ką ir studijavo.

Vis dėlto, kaip ir minėjau, ši specialybė – ne silpniems. Studijos skirtos tam, kad paruoštų aktorių tolesniam keliui, kuriame būna visokių situacijų, krizių, tenka sutikti įvairių režisierių, kiekvienas jų turi savo darbo metodus ir charakterį. Niekas pagalvėlėmis scenos neiškloja, taigi turi prisitaikyti.

Tačiau manau, kad svarbu suprasti, kad teatre nieko nereikia priimti asmeniškai. Net jei režisierius šaukia ar pasako riebesnį žodį, tai ne todėl, kad jis šaukia ant tavęs kaip ant Arnoldo Eisimanto, o todėl, kad jis nori, jog Arnoldas, kaip aktorius, parodytų tam tikrą savo spalvą ar emociją. Tikrai ne todėl, kad nori pažeminti ar pasityčioti. Juk viskas sukasi apie bendrą darbą, bendrą kūrinį. Šioje specialybėje asmeniškumų nėra, tačiau kritika yra nuolatinis pakeleivis ir reikia išmokti su tuo gyventi.

– Tiesa, nors vis dar dirbate Klaipėdos dramos teatre, birželį iš pajūrio persikraustėte gyventi į sostinę. Kas jus čia atvedė? Norėjosi permainų?

– Permainos visada yra gerai, o apie persikraustymą galvojau jau kurį laiką. Kadangi Lietuva nėra labai didelė, neverta sureikšminti gyvenamosios vietos – viskas čia sąlyginai arti. Kol kas apsistojau Vilniuje, nes čia atsirado daugiau darbų ir projektų, daugiau veiksmo, tad šiuo metu patogiau būti čia.

Šioje specialybėje asmeniškumų nėra, tačiau kritika yra nuolatinis pakeleivis ir reikia išmokti su tuo gyventi.

– Vis dėlto gera turėti jūrą pašonėje, nepasiilgstate jos bangavimo?

– Jūra yra meilė visam gyvenimui. Kai tik turiu laiko, stengiuosi prie jos nuvažiuoti, juk kelionė automobiliu trunka vos keletą valandų. Tačiau vien jūra sotus nebūsi, ji maisto neatneš. Nebent esi žvejys. Tačiau mano žuvelės plaukioja kitur, tad ten ir žvejoju.

– Kas padeda atitrūkti nuo darbų, atsikvėpti ir susidėlioti mintis?

– Įvairiai, kartais tos mintys susidėlioja lengvai, kartais sunkiau, o kartais jų būna tiek, kad spragsi galvoje kaip spragėsiai. Bet žinau viena: ir mintys, ir darbai tvarkomi po vieną. Taip ir stengiuosi daryti. O mano laisvalaikis priklauso nuo to, kiek esu pavargęs ir kiek poilsio reikalauja kūnas.

Labiausiai mėgstu gamtą, aktyvią veiklą (dviratį, krepšinį ir panašiai), bet būna ir tokių dienų kaip, tarkime, praėjęs sekmadienis, kai įjungiau mygtuką „Off“, kvarcavausi lovoje priešais televizoriaus ekraną, žiūrėjau krepšinį, sekiau naujienas apie rinkimus. Kūnui reikėjo pailsėti.

Tarptautinės rinkos yra atsidariusios, vyksta daug tarptautinių atrankų serialams, filmams ir svajonės apie Holivudą tampa realios.

– Serialai šiandien – viena populiariausių laisvalaikio pramogų. Kai kurie jūsų kolegos pasakoja, kad žiūrėdami filmus ar serialus stengiasi analizuoti kitų aktorių vaidybą, ko nors išmokti. Ar mokate būti paprastu žiūrovu?

– Gerai daro tie, kurie žiūri serialus, net ir prastus, – reikia žinoti, kas vyksta aplink, pasimokyti, ką galima padaryti ar ko geriau nedaryti. Tačiau iš tiesų esu sugadintas žiūrovas, kuriam nepavyksta paprastai žiūrėti kino, serialų ar teatro, – nuolat apžiūrinėju kostiumus, dekoracijas, prožektorius, efektus. Mano vertinimu, geras filmas, spektaklis ar serialas yra tas, į kurį pasineri ir jo nebeanalizuoji. O tokių tikrai yra.

– Nors pats esate pažįstamas ir teatro, ir serialų gerbėjams, kuriems smalsu sužinoti, kuo gyvenate išėjęs iš darbo, asmeninį gyvenimą labai saugote ir apie jį beveik nepasakojate.

– Žmonių prigimtis yra domėtis, kalbėti, aptarinėti, pamokyti. Visi žino, kaip geriau kitam, bet nežino, kas geriausia jiems patiems. Smalsumas yra natūralus dalykas, tačiau manau, kad labai daug savęs atiduodu kino aikštelėje ar teatro scenoje, taigi turiu ką nors pasilikti ir sau. Jei viską išdalysiu, nebeturėsiu ko duoti.

Be to, stengiuosi skleisti pozityvumą – žmonės turi savų problemų, kam jiems reikalingos manosios? Patirties, kaip ir visi, turiu visokios, tačiau ji yra tik mano. Geriau tegul žmonės vertina ne mano sėkmes ar nesėkmes, o darbus.

Taip pat skaitykite