Veidai

2020.10.27 07:15

Broliai Gataveckai: piešimas buvo įrankis savivertei kelti patiriant patyčias

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.10.27 07:15

Iš pradžių mene norisi kuo ryškesnių spalvų, bet su branda – kuo mažiau saldumo. Taip LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ kalba menininkai Remigijus ir Algirdas Gataveckai. Vaikystėje broliai save matė kaip futbolininkus, norėjo atsidurti ir ant scenos, tačiau piešimas patyčias išgyvenančių berniukų gyvenime tapo kertiniu dalyku – leido pasijusti svarbiems ir reikalingiems.

Brolius Gataveckus kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Kai susidūrėte su menu, kaip pradžioje patys matėte meno kūrinius?

Algirdas: Man atrodo, taip, kaip vaikai: limonadas – kuo ryškesnės spalvos, kuo saldžiau – tuo geriau. Paskui žiūri, kad saldumas nebedžiugina, eini į brandą. Tada ieškai prasmės. Aš įsivaizduoju, kad su menu panašiai: branda priveda prie kuo mažiau saldumo, kuo daugiau tikrumo. Ryškias rožines spalvas kartais panaudoji kaip įrankį, bet tikrovei išreikši: kaip jautiesi, kas tau skauda, kas tau yra svarbu.

– Ar iš tikrųjų tai, kas paveikesnis, turi būti gilesnis?

Remigijus: Kartais gali labai gerai apgalvoti kūrinį, bet jis tiesiog neveikia. Daryk, ką nori – jis gali būti logiškai padarytas, bet neima. O kartais per emociją sukurtas kūrinys gali nešti daugiau negu sausa mintis.

Visi vaikai patiria patyčių, bet vaikai iš vaikų namų, ko gero, jų patiria dažniau. Skirtumas tas, kad vieni sugeba pasikelti savivertę per veiklą, o kiti nesugeba. Ji yra skandinama ir psichologiškai vaikams būna labai sunku.

– Lietuvoje esate tikrai žinomi menininkai, padarę nuostabių darbų, kurių yra įsigiję ir muziejai. Ar vaikystėje matėte save kaip menininkus? Jau tada suvokėte, kad esate kažkuo kitokie, ar menas į jūsų gyvenimą atėjo kaip netikėtumas?

Algirdas: Mes save, visų pirma, matėme kaip futbolininkus. Žiūrėdavome pasaulio čempionatus, kaip muša baudinius po visų lygiųjų ir pratęsimų, išeidavome į stadioną, kur nėra tinklo, tik metalinis objektas, ir bandydavome pataikyti į kampą. Remigijus, tarkime, stovi vartuose, o tu įsivaizduoji areną – jos nėra, bet tu ją matai, girdi žmonių ošimą...

Remigijus: Daug kartų kamuolį eidavai pasiimti, kad pataikytum į tą kampą. Būdavo, autobusų stotelėje lauki autobuso, kad savaitgalį pabuvęs pas tėvus parvažiuotum į globos namus, tai faktiškai ta būdelė – kaip scena. Save įsivaizduoji kaip scenos žmogų, bet kaip menininko, tapytojo savęs kažkodėl neįsivaizdavau.

Piešimas buvo labai geras įrankis savivertei kelti. Labai daug žmonių reaguodavo į tai, ką mes darėme. Ir jausdavai, kas esi svarbus, kažkam reikalingas, kažkas tave vertina. Tas ir vedė. O scenos dalykas nukeliavo į breiką. Visi taškai ant „i“ susidėliojo tik dvyliktoje klasėje – tada pagrindinis tikslas tapo įstoti į Dailės akademiją ir tapti menininkais.

Vienas pažįstamas irgi stojo į Dailės akademiją, mums paskambino ir pasakė, kad įstojome antru, trečiu numeriais į nemokamas vietas. Sakė, aukšti balai – tik vienu balu mažesni už pirmą vietą. Negalėjome patikėti. Bėgau pas buhalterę, kad patikrintų, nes gal jis juodai pajuokavo. Buhalterė nepatikėjo, pasijuokė, bet paskambino ir sako: tikrai įstojote. Grįžęs į grupę nusipiešiau Salvadoro Dali ūsiukus ir vaikščiojau pasikėlęs.

Labai dažnai suformuojama, kad jei žmogus gerai piešia, jis yra talentingas, o jeigu jis piešti nemoka, jam neduota. Tai pats klaidingiausias būdas spręsti apie žmogaus kūrybingumą.

– Labai gražiai paminėjote – savivertei kelti.

Algirdas: Mums labai padėjo. Kaip daugelis vaikų, nesame išskirtiniai, patyrėme patyčių. Aišku, prisidėjo, kad gyvenome globos namuose. Patirdavome patyčių, kad esame kitokie net protiniais sugebėjimais, tiksliau, jų nebuvimu.

Remigijus: Visi vaikai patiria patyčių, bet vaikai iš vaikų namų, ko gero, jų patiria dažniau. Skirtumas tas, kad vieni sugeba pasikelti savivertę per veiklą – kūrybinę, sportinę, o kiti nesugeba. Ji yra skandinama ir psichologiškai vaikams būna labai sunku.

Algirdas: Paskui žmonės turi skaudulių, nors gal net įvykio neprisimena, bet turi nepasitikėjimo žmonėmis, veikla, kurią daro. O mums dailė buvo įrankis. Neturėdavau gražių rūbų, duodavo, ką duodavo, o aprengia – kelnės per trumpos, rankovės per ilgos. Į mokyklą eidavo ne tik vaikai ši globos namų, būdavo ir turtingų tėvų vaikų.

Aš įsižiūrėjau mergaitę, atrodydavo fantastiškai, matydavosi, kad iš pasiturinčios šeimos. Man buvo gėda prieiti, bet buvo labai geras įrankis – nupiešiau piešinuką ir nunešiau ne jai, o jos geriausiai draugei, kad ji paprašytų. Ir ji iš tikrųjų atėjo ir paprašė – tada jaučiausi svarbus.

– Meną vis dar lydi nesusipratimai. Vieni galvoja, kad menininkai – tik tie, kurie tapo arba daro skulptūras, kiti įsitikinę, kad tam, jog būtum menininkas, turi turėti prigimtinį talentą, dar vieni sako, kad užsiimti kūryba ir menu neverta, jei tame nesi geras.

Remigijus: Talentą ir prigimtį visada palikite už durų. Išvarykite šitą mąstymą, nes kitu atveju prarasime daug kūrėjų. Labai dažnai suformuojama, kad jei žmogus gerai piešia, jis yra talentingas, o jeigu jis piešti nemoka, jam neduota. Tai pats klaidingiausias būdas spręsti apie žmogaus kūrybingumą.

Kūryba – labai įvairi, nebūtinai meninė. To labai trūksta mokyklose – integruoti daugiau kūrybos. Nes ji lydi visur: galima gerai mokytis matematiką, bet verslui irgi reikia kūrybingumo. Jei atsiranda nestandartinis matymas, tu tampi pranašesnis už kitą, vadinasi, galvoji apie naują produktą plačiąja žodžio prasme. Išeina kažkas unikalesnio, nei buvo prieš tai.

Kai sako – piešti nemoka, bet gal puikiai moka organizuoti, kas jam nupieš? Kodėl žmogus turi piešti pats? Sakykime, turi gerą idėją, bet nesugeba piešti. Jis piešdamas gali sugadinti kūrinį atlikimo prasme, o jeigu jis moka įtraukti žmones, moka įtikinti, kad už jį padarytų, ką mokykloje draudžia daryti, kūrinys tik laimi. Išeina geras ir kūrinys, ir idėja. Tą daro labai daug menininkų. Paprastas pavyzdys – architektas ir statybininkas.

Algirdas: Jeigu jau mokykloje pradedama formuoti, kad tu kitaip atrodai ir iš tavęs reikia tyčiotis, iš esmės bandoma paversti vienodu, standartiniu. Mokykloje sako: klaida – blogai. Bet klaida yra patirtis, kurią reikia panaudoti. Sakykime, tapyboje spalva gal netinka šiuo atveju, bet kitame paveiksle būtent toks potėpis būtinas.

Būti kaip visi – klaidingas dalykas. Būti unikaliam, kūrybingam, eksperimentuoti, klysti yra gerai. Aišku, nereiškia, kad turi nuolatos daryti klaidas – turi iš jų mokytis.

Visas pokalbis – rugsėjo 17 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite