Veidai

2020.10.15 08:43

Selemono Paltanavičiaus gamtininko gyslelė ryškėjo nuo mažumės – dar vaikas parašė laišką Tadui Ivanauskui

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2020.10.15 08:43

Lyg netekus artimojo – taip jautėsi būsimas gamtininkas Selemonas Paltanavičius mirus Tadui Ivanauskui. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ jis pamena, kaip trokšdamas sužinoti daugiau parašė žinomam Lietuvos gamtininkui laišką ir koks buvo sujaudintas sulaukęs atsakymo. Žinių troškimas jį nuskraidino į Žuvintą, kur kartu su sparnuočiais širdyje lizdą susuko ir meilės paukštė.

„Būna kiekviename kaime koks nors žmogus, kuriam Dievulis davė mažiau protelio. Ir jis gyvena kartu su visais. Niekas mūsų kaime jo nei kvaileliu, nei kokiu žiopleliu nevadino. Visi sakydavo: įdomus žmogus. Aš mažas supratau, kad įdomus žmogus yra toks. Iki šių laikų, kai išgirstu: o, įdomus klausimas, vis pagalvoju, kad tai tikriausiai kvailas klausimas“, – vaikystę Užbalių vienkiemyje netoli Kazlų Rūdos pamena vienu garsiausių Lietuvos gamtininkų ir rašytojų pripažintas S. Paltanavičius.

Mama Anelė jam augant plušėdavo daržuose, o tėvas Petras prižiūrėdavo melioracijos griovius. Trys vyresnieji būsimo gamtininko broliai tada jau kūrė ateities planus, o pagrandukui teliko klausytis suaugusiųjų ir viskuo stebėtis.

„Mes visi gimę kas 5 metus. Aš buvau mažiukas – man buvo labai gerai, visko labai daug iš jų išmokau. Tėvams nereikėjo daug aiškinti, kaip elgtis, kaip kalbėtis. Broliai man tikrai nepiktai paaiškindavo, kad taip sakyti negalima. Aš žinodavau: jeigu broliai sako, vadinasi, taip nereikia sakyti.

Gimę tą pačią dieną. Vaikystėje siuntinį nuo Tado Ivanausko gavęs Selemonas skaudžiai išgyveno jo mirtį: atrodė, lyg netekau artimojo

Pamenu, virtuvėje prie lango ant suolo klūpiu ir žiūriu – prie kluono mėnulis kyla. Bet mėnulio – tik pusė. Aš gal 5–6 metų: kodėl pusė mėnulio? Sako: žiūrėk, katinas, didelis, rainas, kai kilo, nukando pusę. Žiūriu, labai tas katinas didelis. Tokie juokai labai padėjo augti“, – pasakoja S. Paltanavičius.

Visgi augti padėjo ne tik juokai. Sovietai kolūkiečiams draudė plėsti asmeninius ūkius. Viskas buvo valstybės, viskas bendra, o jei kas įskųsdavo, kad tvarte daugiau gyvulių, valdžia iškart atimdavo. Tad net maži vaikai jausdavo, ką galima sakyti, o ko – ne.

Aš jau aktyviai stebėjau paukščius ir parašiau profesoriui Ivanauskui laišką. Po 2 savaičių profesorius mirė. Tai aš apsiverkiau. Ir dabar sakau – truputį liūdna, atrodo, kad netekau kažko labai artimo.

„Viskas uždrausta, žmogus negali turėti dviejų karvių, nors keturi vaikai, dvi kiaulės, nors šeimai dvi kiaulės per mažai... Aišku, laiko penkias, tos dvi karvės, arklio negalima laikyti, bet turi arklį. Mes prie pat miško gyvenome, mano tėtė buvo visų žmonių draugas. Tai jis iš anksto sužinodavo, kada atvažiuos surašinėtojai. Atvažiuodavo komisija, eidavo per kiemus, tikrindavo. Žinoma, labai anksti rytą į mišką išvedama viena karvė, arklys ir viskas – lieka tiek, kiek reikia. Tikrintojai ateina ir klausia ne tėvų, o to mažiuko 5–6 metų vaiko: kiek karvučių pas jus gyvena? Ir tas mažiukas sako: vieną. Įsivaizduojate? Šiandien vaikas palyginti yra žiopliukas“, – svarsto laidos herojus.

Pradinėse klasėse jam labiausiai įstrigo žaismingas mokytojas Kazys Banionis. Į klasę jis ateidavo su galifė kelnėmis, blizgančiais auliniais batais. Jei mokinys gaudavo penketą, jį mokytojas užrašydavo net ir per du puslapius, jei dvejetą – vos įžiūrimą mažulytį lapo kampe. Visgi linksmybės ilgai nesitęsė: neilgai trukus S. Paltanavičius buvo priverstas prisidėti prie šeimos gerovės kūrimo, padėjo tėvui šienauti melioracijos griovius, augino dekoratyvinius balandžius ir triušius.

„Toks darbas, jeigu tu ketvirtokas. Pamenu, anksti rytą dviračiu ir su tuščiais maišais mini į pamiškę. Ten buvo toks griovys, kurio nešienaudavo. Kabo dalgis, tu, ketvirtokas, prišienauji žolės, prikiši į maišus, užriti juos ant dviračio pūkšdamas, parsistumi namo, išdaliji – po 20 minučių nėra. Dalis tų triušių būdavo lyg mano. Tada būdavo supirkimai, užsidirbi pinigų, už tuos pinigus kokį rūbelį nuperka“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Tarp darbų mažasis S. Paltanavičius rasdavo laiko ir gamtai, ir mokslams. Tėvai neprieštaraudavo, kad jau šeštokas berniukas visą laisvalaikį leisdavo gamtoje, o stojus vakarui palinkdavo virš rašomojo stalo.

„Aš jau nuo kokios šeštos klasės pradėjau vakarais rašyti. Kadangi broliai buvo jau išsiskirstę, turėjau savo kambarį. Rašydavau, parašiau pluoštą pasakojimų. „Žalio miško istorijos“ – išėjo pirmoji mano knygutė. Nuo septintos klasės važinėdavau į Kauną, į zoologijos muziejų. Ten buvo ornitologų. Buvo toks Leonas Izerskas, kuris mokė mus vykdyti stebėjimus. Paukščių žiedavimai, paukščių lizdų, kiaušinių matavimai... Stebėjimo sąsiuviniai ir dabar yra išlikę“, – tikina jis.

Tačiau gaunamų žinių buvo per maža – 14-metis ryžosi parašyti laišką žmogui, kurio pavardę žino visa Lietuva, – gamtininkui Tadui Ivanauskui.

„Aš jau aktyviai stebėjau paukščius ir parašiau profesoriui Ivanauskui laišką. Papasakojau, ką veikiu, ką radau. Parašiau, kad norėčiau jo knygų, bet nerandu. Pamenu, gegužės vidury ateina paštininkas ir atneša profesoriaus laišką bei siuntinuką – porą knygų. Man iki šiol įstrigo tas siuntinukas, išsiųstas paties profesoriaus. Jis ėjo 88-us metus, buvo paties profesoriaus ranka rašytas adresas. Aš buvau taip sujaudintas, bet po 2 savaičių, birželio 1 dieną, profesorius mirė. Tai aš apsiverkiau. Ir dabar sakau – truputį liūdna, atrodo, kad netekau kažko labai artimo“, – neslepia S. Paltanavičius.

Kad galėtų vykti į Žuvintą stebėti paukščių, teko pakovoti

1972 m. gegužės 14 d. protestuodamas prieš TSRS valdžią Kaune susidegino Romas Kalanta. Per 3 tūkst. jaunuolių išėjo į Laisvės alėją protestuoti. Protesto dalyvius gaudė milicija, tardė, mušė, plikai skuto galvas, dar kitus – įkalino. Įvykių epicentre netikėtai atsidūrė ir S. Paltanavičius.

„Nemažai mano pažįstamų nukentėjo: buvo sudaužyti, suspardyti. Grynai vien dėl to, kad buvo ilgaplaukiai – visi tada tokie buvo. Aš, žinoma, parvažiavau galvodamas, kaip čia daryti. O jau kitą dieną vidurinėje direktorius įeina: tu, tu, tu, tu... – einame su manimi. Galvoju, mes, vyrukai, stiprūs, gal kokią spintą reikia pernešti. Nueiname į jo kabinetą, o ten – miestelio kirpėjas. Sako: vyrai, jūs mane suprasite, aš dėl jūsų saugumo. Dabar suprantu, jis taip padarė, nes norėjo mus apsaugoti“, – įsitikinęs laidos herojus.

Disertacijos neparašiau, ką darysi, bet parašiau daug knygų.

Baigęs mokyklą S. Paltanavičius išvyko į sostinę. Čia nutarė studijuoti biologiją. Studijos buvo smagus laikas – ypač gyvenimas bendrabutyje, sako jis: „Kiek bulvių ir kiaušinienių iškepta, tai sunku ir įsivaizduoti. Metai buvo tikrai labai smagūs. Būdavo, jeigu šeštadienį nėra paskaitų, tai jau penktadienio vakare su kuprinėmis kažkur. Kadangi bendrabutis gamtininkų, tai koridoriuose nuolat džiūdavo baidarės, žiemą įeini – slidžių vaško kvapas. Toks nuolat būdavo vaizdas.“

Tačiau baigę studijas jaunuoliai susidūrė su dar viena sovietinės Lietuvos ypatybe – baigusieji aukštąjį mokslą patys pasirinkti norimos darbovietės negalėjo. Visgi S. Paltanavičius išdrįso paprieštarauti.

„Buvo tokia skirstymo komisija. Toks Bronius Sudavičius, prorektorius, man pasakė: jus paliekame. Sakau: ne, aš išvažiuoju į Žuvintą. „Bet ten pelkė!“ Sakau: todėl aš ten ir važiuoju. Pirmą sykį mačiau – tiesiog žado neteko: jūs atsisakote universiteto? Aš atsisakiau, išvažiavau į Žuvintą ir niekada dėl to nesigailėjau. Manau, tai buvo pats protingiausias žingsnis.

Buvau vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Buvo ir moksliniai straipsniai, galvojau apie disertaciją apie aukštapelkės paukščius. Per dieną nueidavau 15 kilometrų, o per tuos metus nuėjau per 2 tūkst. kilometrų. Disertacijos neparašiau, ką darysi, bet parašiau daug knygų“, – pažymi gamtininkas.

Bet ne tik knygomis ar nueitais kilometrais įsiminė Žuvintas. Kartu su sparnuočiais S. Paltanavičiaus širdyje lizdą susuko meilės paukštė.

„Atvažiavau dirbti į Žuvintą ir ten buvo organizuota Baltijos jaunųjų ornitologų konferencija. Ir atvažiavo tokia į pirmą biologijos kursą įstojusi mergaitė. Po 5 metų ta mergaitė iš Žuvinto mane atsivežė į Vilnių. Ir mes sau labai laimingai gyvename. Sakau, mano atvejis idealiausias: aš pats su gamta visą laiką, mano žmona biologė, mano dukra biologė, visi fotografuojame. Sūnus ne biologas, bet gerai visa tai išmano“, – kalba jis.

Šalies nepriklausomybės pradžia jaunoms šeimoms lengva nebuvo. Maistas – pagal talonus, drabužiai vaikams – deficitas. Rūpesčių nestigo ir S. Paltanavičiui su žmona Audra, jau auginantiems sūnų ir dukrą.

„Bet kažkaip su vaikais už rankų ir keliaudavome. Vienas – už vienos rankos, kitas – už kitos. Per Karoliniškių draustinį ne takeliais – mes šlaitais kabarojomės. <...> Nebuvo lengva, bet aš galvoju, kad tai buvo patys geriausi metai“, – teigia vyras.

Kol žmona namie prižiūrėjo vaikus, pats S. Paltanavičius didžiąją dienos dalį praleisdavo darbe – Aplinkos apsaugos departamente, kur vadovavo Biologinės įvairovės skyriui. Įstatymų, taisyklių ir kitų teisės aktų kūrimas reikalauja daug kantrybės, tačiau darbinius rūpesčius jis gebėdavo palikti prie namų durų.

Jaučiu, kad veltui laiko nepraleidau. Beldžiausi, šnekėjau be pykčio, bandydamas paaiškinti. Tiek galėjau, tiek sugebėjau. Jeigu kas nors iš to išėjo, tai būsiu laimingas.

„O kaip visa tai derinti? Aš juokais visiems sakydavau: matote, aš turiu jungiklį, išeidamas triaukšt, nes be šito negalėtum nieko padaryti. Yra vaikai, yra šeima, kai vaikai jau sumigdyti, kai namuose ramu, tada 1–2 val. dar gali kažką... Savęs niekada nekankinau, žinau tik tiek – rašai kasdien“, – sako S. Paltanavičius.

Prieš 5 metus LRT TELEVIZIJA pradėjo dokumentinių laidų ciklą „Nacionalinė ekspedicija“. Gamtininkui tai tapo tramplynu į jo dar nepažinojusių lietuvių širdis.

„Dabar jau, po šešių ekspedicijų, mes radę baltą akmenuką visi sustoję galime ilgai kalbėti apie tą baltą akmenuką, vienas kitą papildydami. Tada reikėjo to mokytis, tai išmokome dirbdami. Labai geras laikotarpis. Manau, įvykdėme neblogą misiją. Pirmiausia, labai daug žmonėms pasakėme ir parodėme apie Lietuvą, pasaulį. Antra vertus, patys daug gavome. Ir bendravimo su žmonėmis“, – pasakoja S. Paltanavičius.

Po kelių mėnesių jis pasitiks 65-ąjį gimtadienį. Niekas, net paprastas skruzdėliukas niekada nesielgia kitaip, nei jam duota, įsitikinęs gamtininkas.

„Jaučiu, kad veltui laiko nepraleidau. Beldžiausi, šnekėjau be pykčio, bandydamas paaiškinti. Tiek galėjau, tiek sugebėjau. Jeigu kas nors iš to išėjo, tai būsiu laimingas“, – pažymi S. Paltanavičius.

Plačiau – spalio 7 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Vaikystėje siuntinį nuo Tado Ivanausko gavęs Selemonas skaudžiai išgyveno jo mirtį: atrodė, lyg netekau artimojo