Veidai

2020.10.13 18:37

Krepšinio ritmu gyvenantis Rytis Kazlauskas – apie „Egzistencinius klausimus“, ūgį ir Rokiškį

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.13 18:37

„Vos tik pagalvosi, kad esi geriausias, ar leisi sau atsipalaiduoti, atsiras, kas tave aplenks“, – panašiai kaip sportininkas mąsto ir LRT sporto žurnalistas bei komentatorius Rytis Kazlauskas. Portalui LRT.lt jis prisipažįsta, kad džiaugiasi prabanga galvoti vien tik apie krepšinį ir mėgsta daug dirbti, nors asmeninis gyvenimas dėl to ir nukenčia.

– Nors dirbate LRT sporto žurnalistu, vedate sporto žinias „Panoramoje“, kuriate radijo laidą „Čempionų pietūs“, darbuojatės portale LRT.lt, atrodo, kad jūsų gyvenimas vis dažniau sukasi apie oranžinį krepšinio kamuolį, ypač dabar, kai esate vienas iš „Eurolygos“ komentatorių.

– Esu komentavęs ir plaukimą, ir kitas sporto šakas, bet pastaruosius 3–4 metus stengiuosi susitelkti į krepšinį – geriausia komentuoti tai, ką supranti. Nors ir krepšinio iki galo suprasti neįmanoma – visuomet kažkas keičiasi, atsiranda naujų dalykų. Kartais smagu atitrūkti nuo krepšinio, bet visiškai atitrūkti nenoriu – krepšinis mano aistra, tad labai džiaugiuosi, kad jis yra ir mano darbas.

– Galbūt vaikystėje svajojote būti krepšininku ir dabar taip realizuojate senas svajones?

– Visą gyvenimą mane ribojo ūgis, tad anksti supratau, kad krepšininku nebūsiu. Tiesa, NBA yra tam tikras amžius (18–20 m.), iki kada tave dar gali pašaukti į naujokų biržą, todėl, būdamas vaikas, pagalvodavau, kad laiko dar turiu. (Juokiasi.) Tačiau iš tiesų niekada nesvajojau apie profesionalaus krepšininko karjerą ir anksti supratau mokslų svarbą. Man užteko ir to, kad į krepšį galiu pamėtyti su draugais po pamokų.

Jei kas nors mane sieja su mano kraštu ir pavadina jo ambasadoriumi – man didelė garbė.

– Prakalbote apie savo ūgį – esate 1,71 m, ar nesijaučiate keistai, kai nuolat esate apsuptas gerokai už save aukštesnių žaidėjų?

– Galbūt paauglystėje pasvarstydavau, kodėl aš toks žemas, tačiau paaugęs šią savo savybę pradėjau laikyti skiriamuoju bruožu, tikrai ne trūkumu ar kažkokiu kompleksu. Galbūt kaip tik tai mano privalumas – dėl to mane lengvai atpažįsta. Žinoma, būna, kad, pavyzdžiui, kalbini krepšininką Lauryną Birutį, kurio ūgis 2,13 m, ir kas nors atsiunčia stop kadrą – patraukia per dantį, jog turiu labai aukštai iškelti ranką. Tačiau aš pasijuokiu drauge.

– Sakoma, svarbu ne ūgis, o smūgis. Kai jums buvo per dvidešimt metų, pradėjote dirbti „Žalgirio“ krepšinio klube, kalbindavote ryškiausias krepšinio žvaigždes. Tada, galima sakyti, tik pradedančiam sporto žurnalistui turbūt reikėjo nemažai drąsos.

– Kai pradėjau komentuoti, važiuodavau į visus miestelius, kaimelius, komentuodavau krepšinį ir viską, ką tik pasiūlydavo, net kultūrizmą – norėjau patobulėti ir įsitvirtinti. Atėjęs į „Žalgirį“ buvau kuklus, o kalbindamas savo vaikystės herojus drebėdavau kaip epušės lapas, be to, tuo metu neturėjau darbo prieš kameras patirties, tačiau stengiausi viską pateikti profesionaliai. Tiesiog nėriausi iš kailio – prasidėjo bemiegės naktys, važinėjimai iš Vilniaus, kur tuo metu gyvenau, į Kauną, nors uždirbdavau tiek, kad pakakdavo kuro išlaidoms padengti ir porai puodelių kavos.

Tačiau supratau, jei aš kažko nesugebėsiu ar nepadarysiu daugiau už kitus, netrukus kažkas užims mano vietą. Kalbant apie žurnalistiką ir komentavimą, čia negali sustoti – vos tik pagalvosi, kad esi geriausias, ar leisi sau atsipalaiduoti bei patingėti, atsiras, kas tave aplenks. Rinka nėra tokia didelė, kad galėtum pasijausti per daug patogiai. Reikia labai daug dirbti, kad išsikovotum savo vardą.

Vienu metu supratau, kad nuo darbo krūvio stogas važiuoja.

– Nors sakėte, kad negalima nė akimirką pagalvoti, jog esi geriausias, turbūt sunku apie tai negalvoti, kai įvairūs apdovanojimai kalba už jus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais per Lietuvos krepšinio federacijos organizuotus „Krepšinio namų“ metinius apdovanojimus buvote išrinktas geriausiu krepšinio žurnalistu.

– Ne, tikrai taip negalvojau. Net sakydamas kalbą įvardijau pavardes kolegų, kuriuos laikau geresniais už save. Ir man nesunku tai pripažinti. Žinoma, būti minimam tarp profesionaliausių kolegų man jau yra didelis pasiekimas ir labai malonus įvertinimas. Galbūt tai kažą pasako apie mano lygį, bet dėl to nosies tikrai neužriečiau. Kaip ir sakiau, niekada negalvojau, kad esu geriausias žurnalistas ar komentatorius. Apdovanojimai ar pagyrimai padeda suprasti, kad esu savo rogėse ir man sekasi.

– Vis tik apdovanojimai iš dangaus nenukrenta, be to, kad darbuojatės LRT televizijoje, radijuje ir portale, dar komentuojate „Žalgirio“ rungtynes „Eurolygoje“ ir „Lietkabelio“ rungtynes Europos taurės varžybose. Iš šono atrodo, kad jūsų darbo tvarkaraštyje – šioks toks chaosas ir jokių laisvadienių. Kaip palaikote tvarką galvoje?

– Labiausiai dėl to nukenčia asmeninis gyvenimas – atrodo, kad nuolat dirbi, net išėjęs iš darbo vietos galvoji apie tai, ką darysi kitą dieną, ieškai ir renki informaciją. Smegenyse vyksta nuolatinis procesas. Bet man patinka daug dirbti ir darbo aš nebijau.

Tiesa, vienu metu supratau, kad nuo darbo krūvio stogas važiuoja, būdavo laikotarpių, kai su „Žalgiriu“ keliauji po Europą, o grįžęs du turimus laisvadienius praleidi komentuodamas LKL varžybas. Nespėji atsipūsti, o pirmadienį vėl į darbus. Kad ir kaip krepšinis man patiko, kūnas jau siuntė signalus, jog reikia sustoti, nes bus blogai.

Tačiau darbotvarkė susistygavo ir džiaugsmas vėl sugrįžo. Dabar pastebiu, kad karantinas ar vasara, kai sumažėja darbo krūvis, – man sunkiausi laikotarpiai, jaučiuosi taip, tarsi švaistyčiau savo laiką. Darbo trūkumas man kelia stresą, o galbūt jau ir nemoku ilsėtis. Žinoma, kartais smagu pabėgti nuo darbo, pabūti su draugais, pažiūrėti serialus, papaišyti komiksus, pažaisti krepšinį...

– Atitrūkti nuo krepšinio žaidžiant krepšinį?

– Taip, žaidžiu komandoje „Egzistenciniai klausimai“, sudarytoje iš literatūros mėgėjų, rašytojų, poetų, dėstytojų, filosofų, menininkų. Jaučiuosi kaip balta varna būdamas žurnalistas. (Juokiasi.) Tai labai smagi terpė – komanda nuolat susigalvoja kokių nors iniciatyvų, pavyzdžiui, prieš vieną dvikovą surengė poezijos skaitymus. Taigi komanda turi labai savitą dvasią ir vienybę.

Beje, pirmasis komandos šūkis – „Kokia prasmė? Olė, olė!!“ Tiesiog einame žaisti, galvoti apie gyvenimą, egzistenciją, o ne laimėti, bet jei laimime, pasiimame tą pergalę, nors ji mums ir nelabai reikalinga.

– O kada pats apgalvojate egzistencinius klausimus?

– Kartais būna, tačiau man smagiausia, jei turiu prabangą galvoti vien tik apie krepšinį.

– Rodos, esate be proto užsiėmęs, o jei atsirastų simpatija?

– Manau, kad mylimam žmogui, simpatijai laiko atrasčiau. Kad ir koks būtum užimtas, viską suderinti įmanoma – viena valanda mažiau miego, viena valanda mažiau krepšiniui. Juk svarbiems dalykams laiko visuomet atsiranda.

Kai sumažėja darbo krūvis – man sunkiausia, jaučiuosi taip, tarsi švaistyčiau savo laiką.

– Ar jaunuolis iš Rokiškio kada nors tikėjosi, kad jam pavyks patekti tarp geriausių krepšinio žurnalistų ir komentatorių, pamatyti šio sporto užkulisius ir sutikti ryškiausias žvaigždes?

– Tikrai ne. Tiesa, pamenu, kad po rungtynių, prieš užmigdamas, įsivaizduodavau, kad vedu laidą apie krepšinį, kalbinu trenerius ir žaidėjus. Kaip ir minėjau, anksti supratau mokslų svarbą ir visada gerai mokiausi. Sakiau, kad būsiu teisininkas, – norėjau, kad šeimos nariai ir giminaičiai, nuolat klausinėjantys, kuo būsiu užaugęs, atstotų. (Juokiasi.) Vėliau norėjau būti politiku, tad priklausiau įvairioms politikos organizacijoms, bet studijavau informologiją Vilniaus universitete. Būtent studijų metu pradėjau ir savo kaip sporto komentatoriaus kelią.

– Iš Rokiškio kilusi aktorė Vaiva Mainelytė, ten gimė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, operos solistė Irena Jasiūnaitė, dabar ir jūs esate vienas iš tų žmonių, kurie garsina gimtojo miesto vardą. Jaučiatės esąs savotiškas savo krašto ambasadorius?

– Jei kas nors mane sieja su mano kraštu ir pavadina jo ambasadoriumi – man didelė garbė. Beje, praėjusiais metais buvau pakviestas būti Rokiškio kultūros sostinės ambasadoriumi. Nors tos pareigos buvo labiau simbolinės, kiek galėjau, stengiausi prisidėti.

Apdovanojimai ar pagyrimai padeda suprasti, kad esu savo rogėse ir man sekasi.

Iš tiesų man labai patinka mano kraštas, aš jį labai myliu, myliu jo žmones ir labai džiaugiuosi dėl kiekvieno jauno žmogaus, kuris sugrįžta ten gyventi. Jei galėčiau, į Rokiškį grįžčiau kiek įmanoma dažniau – ten mano tėvai, močiutė. Ir jei tik galiu pagirti ar paminėti Rokiškį, visuomet stengiuosi tai padaryti. Tikrai nėra taip, kad atsikraustęs į sostinę pabėgau nuo savo šaknų.

– Kokių prisiminimų išlikę iš tų laikų, kai gyvenote Rokiškyje? Nepanašu, kad buvote maištingas paauglys, dėl kurio tėvai turėjo daug rūpesčių.

– Nebuvau didelis moksliukas, tačiau mokslai man sekėsi labai gerai, ypač istorija, nes namuose visuomet buvo daugybė knygų. Iš pamokų nebėgau – man patiko mokytis, gerai sutardavau su mokytojais, po pamokų eidavau į krepšinio treniruotes. Beje, turėjome stiprią mokinių tarybą ir teko būti mokyklos prezidentu. Taigi tie laikai man įsiminė kaip puikus laikotarpis, kupinas juoko, iniciatyvų ir mažai rūpesčių.

Kalbant apie žurnalistiką ir komentavimą, čia negali sustoti – vos tik pagalvosi, kad esi geriausias, ar leisi sau atsipalaiduoti bei patingėti, atsiras, kas tave aplenks.

– Ankstesniuose interviu paklaustas, ką norėtumėte pakalbinti, atsakydavote, jog prezidentą Valdą Adamkų. Prezidentą pakalbinti pavyko, o kas dabar?

– Kai dirbau „Žalgiryje“, turėjome rubriką, kurioje kalbindavome žymius asmenis, besilankančius arenoje. Kartą, Kovo 11-osios proga, man pavyko pakalbinti ir V. Adamkų. Dar kelis kartus skambinau jam, kai rengiau istoriją apie 1939-ųjų Europos čempioną Mykolą Ruzgį. Pamenu, tos kelios sekundės laukiant, kol prezidentas atsilieps, rodos, trukdavo valandą – labai jaudinausi. Man tai buvo nepakartojama patirtis.

V. Adamkus man – laisvos Lietuvos epochos žmogus. Jo krikštatėvis Augustinas Voldemaras prisidėjo prie laisvos šalies kūrimo tarpukariu, o V. Adamkus svarbus kuriant nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, jos integraciją į Vakarų pasaulį ir Europos Sąjungą. Be to, jo gyvenime ryškus krepšinio aspektas – V. Adamkus kurstė lietuvių sportą ir palaikė jo degimą už Atlanto. Jis – neįtikėtina asmenybė, labai džiaugiuosi jį pakalbinęs.

Žinoma, norėčiau pakalbinti ir ne vieną krepšinio pasaulio žvaigždę, išnarplioti dar vieną detektyvinę istoriją, panašią į M. Ruzgio. Tiesa, tokias istorijas narplioti paprastai imiesi netikėtai – po knygoje perskaitytos citatos, draugo žinutės ar pan. Perskaitai kažką ir susimąstai – kodėl anksčiau apie tai niekas nerašė? Čia panašiai, kai žinai, kad yra kažkur užkastas lobis ir, vedamas savo nuojautos, su detektoriumi bei kastuvėliu leidiesi jo ieškoti, nors tiksliai ir nežinai, ką surasi.

Čempionų pietūs. Iš Katedros aikštės – pasakojimas apie tragiškos Europos čempiono gyvenimo istorijos pėdsakus

Taip pat skaitykite