Veidai

2020.10.10 07:00

Psichologo kabinete apsilankantis Ignas Krupavičius: mūsų problemų šaknys dažnai slypi vaikystėje

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.10 07:00

„Atrodė, kad gyvenime prasivėrė juoda duobė, – apie sunkų metą portalui LRT.lt sako žurnalistas, laidų vedėjas Ignas Krupavičius. – Nenorėjau, kad mano problemos nugultų ant artimųjų pečių, tad nusprendžiau išsipasakoti psichologui.“ Nors sunkumai – praeityje, pas psichologą dabar jis lankosi norėdamas palaikyti gerą emocinę būseną.

– Spalio 10-ąją minime Pasaulinę psichinės sveikatos dieną, šiuo metu stengiamasi priminti, jog mūsų gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo geros savijautos ir emocinės būsenos, leidžiančios žmogui džiaugtis gyvenimu, ištverti nusivylimą, liūdesį. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių prabyla, kad siekdami palaikyti gerą emocinę būklę lanko psichoterapiją, jūs taip pat pasakojate, kad apsilankote pas psichologą.

– Kaip kas rytą rūpinamės dantų būkle ir juos valome bei prižiūrime, nes norime, kad jie kuo ilgiau būtų sveiki, taip turėtume pasirūpinti ir savo emocine būsena. Dažnam dar atrodo, kad pas psichologą reikia eiti tada, kai iškyla tam tikrų problemų, tačiau iš tiesų apsilankymai pas specialistus reikalingi tam, kad galėtume tų problemų išvengti ar jas lengviau pakeltume.

Juk neretai turime kažkokių didelių lūkesčių, statome aukso pilis, įsivaizduojame, kokia graži ateitis mūsų laukia, tačiau labai retas susimąsto, kas būtų, jei tos pilys griūtų. Psichoterapija neapsaugo nuo liūdnų minčių, tačiau suteikia tvirtesnį stuburą, kad kilus išbandymams nepultum į juodą depresiją ir gebėtum į situaciją pažvelgti blaiviomis akimis.

Be to, mūsų gyvenimas labai įtemptas. Nors atrodo, kad įvairių dirgiklių ir streso aplinkoje yra užtektinai, mes ir patys linkę daugelį dalykų sureikšminti bei išpūsti, graužiamės. Taip galima įstumti save į tokią gilią duobę, kad aplinkiniams bus sunku ištraukti.

Gerai, kad turiu šeimą, mylimą žmogų, kuris yra mano geriausias draugas. Tai man padeda išgyventi visas gyvenimo patirtis lengviau, tačiau nenoriu, kad visos mano problemos nugultų ant artimųjų pečių. Manau, kad geriausia išsipasakoti psichologo kabinete. Nesakau, kad pas psichologą lankausi nuolat, – palankau terapiją porą mėnesių, tada padarau pertrauką, o kai pajaučiu, kad turiu, ką pasakyti, vėl užsirašau.

Į gyvenimą turime žiūrėti kaip į kelionę, kuri kažkada pasibaigs, taigi, ji turi būti prasminga.

– Vis tik minėjote, kad daugelis žmonių į psichologą kreipiasi po tam tikrų sukrėtimų. Kas paskatino jus?

– Ir aš į psichologo kabinetą nuėjau ne tada, kai viskas buvo gerai. Tuo metu skyriausi su buvusia žmona. Iš tiesų, išbandėme viską, lankėmės pas psichologus, tačiau vis tiek galiausiai nusprendėme, kad skyrybos – geriausia išeitis. Sūnui tada buvo dveji. Galbūt taip geriau, nes vyresni vaikai tėvų išsiskyrimą išgyvena sunkiau, tačiau tai nereiškia, kad mano vaiko tai visiškai nepaveikė, – vis tik skyrybos yra trauma visiems. Mes, suaugusieji, galime su tuo susitvarkyti, tačiau, kai turi vaikų, viskas būna daug jautriau. Taigi, atrodė, jog gyvenime prasivėrė kažkokia juoda duobė.

Kažkada pagalvojau, kad turbūt ir devyni mėnesiai būnant savanoriu Lietuvos kariuomenėje buvo savotiškas noras susitvarkyti su savimi, nes naujos patirtys, naujos pažintys, aplinka man padėjo prasivalyti mintis.

Būtent sugrįžęs iš tarnybos pajaučiau, kad man reikia su kažkuo pasikalbėti, išsikalbėti, tačiau nenorėjau, kad tai taptų našta artimiesiems, tad nusprendžiau kreiptis į specialistus. Užteko trijų ar keturių mėnesių ir aš pats to nė nesuvokdamas ėmiau jaustis kur kas geriau. Viena vertus, keista – rodos, kalbi apie tai, ką gerai žinai, paverki, psichologas patarimų nedalija ir, kaip turėtum gyventi, nesako, tačiau ilgainiui supranti, jog to ir užtenka.

Neretai apsilankau kapinėse, ne tik per Vėlines. Ramiai prasieinu ir atrodo, kad savotiškai palengvėja. Susidūrimas su mirtimi padeda perdėlioti prioritetus ir vertybes.

– Sakėte, savo rūpesčių nenorite užkrauti ant artimųjų pečių, tačiau dažnai artimieji jaučiasi tam tikra prasme už tai atsakingi, taigi, jaučia pareigą padėti ir dažnai siūlo savo pagalbą...

– Mano artimieji labai džiaugėsi tokiu mano sprendimu, mane labai palaikė ir matė terapijos naudą man, mano santykiui su sūnumi, su artimaisiais, pastebėjo atsiradusią mano vidinę ramybę. Ir kai sakiau, kad jaučiuosi gerai ir psichoterapijos man nebereikia, jie ragino nesustoti. Nors kartais tikrai sukdavau galvą – jaučiuosi gerai, tad ką dar galėčiau psichologui papasakoti... Tačiau nueini ir kažkaip vis tiek randi apie ką kalbėtis, į vaikystę nuklysti...

– Panašu, kad vis dėlto sunkiausia specialistui atsiverti pirmą kartą. Stereotipiškai manoma, kad vyrai yra uždaresnio būdo, tad jiems atsiverti dar sunkiau.

– Pirmiausia svarbu pajausti, ar specialistas tau tinka. Pakeičiau kelis psichologus, kol atradau sau tinkamą. O tada sunku nebuvo – puikiai suvokiau, kad kalbuosi su profesionalu, jaučiau, kad galiu būti visiškai atviras, o viskas, ką pasakysiu, liks tik tarp keturių sienų. Nors visus išgyvenimus garsiai išsakau psichologui, išsiverkiu, žinau, kad jo kabinetas – saugi paslapčių skrynia.

– Atsiranda skeptikų, mėgstančių pasišaipyti, kad visi psichologai pasakys, kad visų problemų šaknys vaikystėje, nors į specialistą kreipiesi dėl problemos, kuri su vaikyste niekaip nesusijusi.

– Iš pradžių ir man buvo keista, kad psichologas manęs klausinėjo apie vaikystę. Turėjau konkrečią problemą, kurią reikia išspręsti, tikėjausi išgirsti kokių nors patarimų ar konkretų planą, kaip turėčiau elgtis, niekaip nesupratau, kam lįsti į tą vaikystę.

Taigi, pradžioje netgi buvo tam tikra atmetimo reakcija, bet su laiku pamatai, kad iš vaikystės atsinešame labai daug – tam tikrus modelius, patirtis, išgyvenimus. Ten dažniausiai slypi ir mūsų problemų šaknys.

Staiga viskas stojo į vietas – logiška, kad ir mano savijauta buvo tam tikra prasme susijusi su a. a. mano tėvu. Jis manęs beveik neaugino, anksti išėjo, taip iki galo ir nesuartėjome. Man dėl to labai skaudu. Todėl ir visi klausimai, susiję su mano sūnumi, ypač žinant, kad jis po skyrybų gyvena atskirai, atrodė labai sudėtingas dalykas.

Norėjosi suteikti jam tai, ko nepatyriau, tačiau bijojau, kad iš vaikystės atsineštos nemalonios patirtys to neužgožtų. Taigi, psichologo kabinete tie netikėti vingiai į vaikystę paaiškina tam tikrus dalykus, kuriuos išgyveni jau būdamas nebe vaikas. Tos persipinančios perspektyvos kartais labai nustebina.

– Ar jaučiate, kad psichoterapija padėjo į tam tikrus dalykus pažvelgti kitaip? Galbūt kažką netgi galėtumėte pavadinti išmokta pamoka?

– Dabar, kai mano sūnus bijo eiti pas odontologą, aš prisimenu, kad ir aš savosios labai bijojau, galbūt pasirodė griežta. Taigi, vos tik nueidavau pas ją į kabinetą, iškart įsivaizduodavau, kaip išeidamas uždarau duris. Visada vadovavausi mintimi – ir tai praeis. Tą patį šiandien sakau ir savo sūnui. Kad ir kaip būtų sunku, tai praeis. Tik, žinoma, dabar mokausi, kaip padaryti, kad visos negandos praeitų kuo greičiau, o tu išeitum kažko pasimokęs.

Dar supratau per psichoterapiją, kad negalime pakeisti kitų žmonių, tad galime juos tik priimti. Net ir į tuos, kurie skaudina, išmoksti pažvelgti su dėkingumu – galbūt toks jų elgesys davė kažką gero, galbūt kažko pamokė, skaudžios patirtys padėjo dar labiau suartėti su artimaisiais ar pan. Kai taip pažvelgi į situaciją, viskas pasidaro lengviau.

Nenoriu, kad visos mano problemos nugultų ant artimųjų pečių. Manau, kad geriausia išsipasakoti psichologo kabinete.

– Kaip tik neseniai užbaigėte savo kelionę „Apkabink Lietuvą“, kurios metu aplankėte šalies pasienyje esančius miestus bei miestelius. Paprastai gyvenimą juose esame linkę piešti tamsesnėmis spalvomis – darbo stoka, uždaromos mokyklos, mažai veiklos...

– Keliaudami sutikome daugybę žmonių – visi atviri pasauliui, šilti, draugiški, žmogiški. Su jais pabendravęs imi abejoti, ar ten egzistuoja problemos. Jie gyvena ramesnį gyvenimą, tokio aš labai pasiilgstu. Kai pabūnu Palangoje, važiuoju atgal į Vilnių ir man šiokį tokį stresą kelia mintis, jog pasitiks intensyvus eismas, daugybė žmonių ir greitas gyvenimo tempas, jis pareikalauja labai daug. Taigi, man atrodo, kad mažesniuose miesteliuose, kaimuose žmonės yra laimingesni, nes viskas pas juos vyksta daug paprasčiau. Supa pušynai, pasitinka įvairūs kvapai, žmonės sveikinasi, turbūt tarp tų kluonų – gyvenimo pilnatvė, o žmonės į viską žiūri šviesiau ir viltingiau.

Tarkime, aš nesiskundžiau karantinu – man patiko, kaip jis pristabdė mane ir mano planus. Kaip vaikystėje nuo lėkimo mane buvo sustabdęs gipsas ant kojos. Pamenu, niekur negalėjau išeiti, tad sėdėjau įsitaisęs balkone, pamačiau dangų, pamačiau savo rajoną, paėmiau knygą į rankas...

Suprantu, kad aplink nieko negaliu pakeisti, tačiau norėčiau, kad viduje tas gyvenimas būtų ramesnis. Vis tik fizinė ramybė man labai svarbi, o galimybė kuriam laikui ištrūkti iš didmiesčio man – didžiulis malonumas, todėl manau, kad kai man bus penkiasdešimt, aš gyvensiu ne didmiestyje. Beje, su žmona ir dabar neretai nuvažiuojame pas uošvį, jis savo sodyboje augina vištas ir triušius – man ten pabūti, pašerti gyvūnus taip pat didelis džiaugsmas. Galbūt dabar man tai toks atradimas, nes vaikystėje neturėjau kaimo. Bet sakau, kad, matyt, visa esmė yra paprastuose dalykuose.

Taigi, psichologo kabinete tie netikėti vingiai į vaikystę paaiškina tam tikrus dalykus, kuriuos išgyveni jau būdamas nebe vaikas.

– Tik, kaip ir sakėte, dažnai skubėdami ir lėkdami tų mažų dalykų nepastebime.

– Dažniausiai labai sureikšminame daiktus, apsikrauname įvairiais siekiais, darbais, karjera ir pamirštame, koks svarbus gali būti pokalbis, šeimos vakarienė... Atrodo, kad gyvename kažkokiais planais nusipirkti mašiną, pasistatyti namą ar pan., tačiau pamirštame, kad esame mirtingi. Neretai apsilankau kapinėse, ne tik per Vėlines. Ramiai prasieinu ir atrodo, kad savotiškai palengvėja. Susidūrimas su mirtimi padeda perdėlioti prioritetus ir vertybes.

Pavyzdžiui, dirbu tokį darbą, kai turiu skaičiuoti minutes, todėl paprastai einu miegoti apie 21 val. Ir nors miego pakanka, keltis ryte dažnai būna labai sunku. Taigi tenka su savimi padirbėti – priminti sau, kas įdomaus manęs laukia. Tada lendu po šaltu dušu, pasportuoju, išvykstu pasivažinėti dviračiu, galbūt pamatau saulę ir suprantu – tai rytas, kurio daugiau nebebus, tad imu mėgautis, viską pastebėti.

Psichoterapija neapsaugo nuo liūdnų minčių, tačiau suteikia tvirtesnį stuburą.

– Vis tik jūsų darbotvarkė atrodo labai įtempta – vedate laidą „Labas rytas, Lietuva“, vaikų konkursą „Dainų dainelė“, prodiusuojate laidą „Į sveikatą“, neseniai grįžote iš kelionės „Apkabink Lietuvą“ ir tai turbūt dar ne viskas. Ar tikrai mokate ilsėtis?

– Sakau, kad man atostogos – mažiausiai trys savaitės užsienyje. Savaitė ant sofos, prie jūros ar kur nors kitur Lietuvoje man yra puikiai praleistas laikas, tačiau ne atostogos. Tačiau iš tiesų, kai nėra darbų, jaučiuosi nesavas – negaliu gulinėti ir nusėdėti vietoje, jei neturiu darbo, būtinai turiu kažkur lėkti, važiuoti. Tas nuolatinis kelias ir judėjimas man ir yra kaip atostogos.

Beje, tą jausmą, kurį patiriu keliaudamas užsienyje, galiu pajausti ir Lietuvoje, keliaudamas vingiuotais Kalvarijos ar kurio kito krašto keliukais gali pasijausti kaip kokioje Šveicarijoje. Tose mažose mašinytėse, kuriomis važiavome „apkabinti Lietuvos“, jautėmės kaip vaikai, žiūrintys į pasaulį, tad miškas, medžiai atrodė tokie dideli. Manau, kad jei neprarasime to vaikiško žvilgsnio į pasaulį, labai gražiai nugyvensime. Apskritai, į gyvenimą turime žiūrėti kaip į kelionę, kuri kažkada pasibaigs, taigi, ji turi būti prasminga.