Veidai

2020.10.01 08:03

Scenos primadona Nijolė Tallat-Kelpšaitė – apie gyvenimo lūžius ir svajonę išleisti knygą

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.01 08:03

„Staiga pamatai, kad laikas tiesiog skrieja, ir nė nepastebi, kaip dienos prabėga“, – portalui LRT.lt sako scenos primadona Nijolė Tallat-Kelpšaitė, savo gyvenimą poetiškai vis pavadinanti ėjimu link saulėlydžio. Ir nors kartais apninka liūdesys, ji dar svajoja: „Norėčiau, kad dienos šviesą pamatytų mano parašyta knyga.“

„Bėga metai, veide vagą brėžia, pamiršau juos skaičiuot, o antai jie sustingo, jie jau įsirėžė mano lūpų kampučiuos tvirtai“, – dainavo scenos primadona N. Tallat-Kelpšaitė, daina poetiškai pasakojusi apie tai, kaip be scenos ir nuoširdžių aplodismentų artistas gali greičiau pasenti. Šie žodžiai itin simboliškai skamba spalio 1-ąją, kai minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena.

Vienos ryškiausių scenos primadonų susirinkdavo pasiklausyti sausakimšos salės, o prie ekranų jos koncertai sutraukdavo būrius gerbėjų. Tiesa, anksčiau jos karjera rūpinosi šviesios atminties vyras Antanas. Pastaruoju metu atlikėją rečiau kur beišvysite, nors artisto jau tokia prigimtis – scena visada traukia. „Kvietimų padainuoti sulaukiu retai, o pati nesisiūlau, neprimenu apie save. Toks jau mano būdas, – portalui LRT.lt sako N. Tallat-Kelpšaitė. – Tačiau dainuoti man visada laimė, kaip džiaugiausi praėjusiais metais, kai buvau pakviesta pasirodyti pajūryje, festivalyje „Benai, plaukiam į Nidą“.

Pasirodžiau su jaunesniu scenos kolega Igoriu Jarmolenka, su juo kartu įrašėme mano dainą „Alyvos“. Ten pat Nidos Bardų skvere šalia Vytauto Kernagio-Beno skulptūros buvau pagerbta – buvo pristatytas mano rankos įspaudas.“

Dar ir šiandien gerbėjai atlikėją atpažįsta gatvėje, užkalbina, pasiteirauja, kaip ji dabar leidžia dienas, kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvena. „Rodos, iš kur tie džiaugsmai, kai jau eini link saulėlydžio?“ – atsidūsta N. Tallat-Kelpšaitė, gegužę minėjusi 81-ąjį gimtadienį.

Labiau vertinu prasmingus pokalbius, pilstyti iš tuščio į kiaurą – ne man.

Save uždaro būdo žmogumi vadinanti dainininkė pasakoja dienas mėgstanti leisti namuose. „Nesu tas žmogus, kuriam reikia didelių susibūrimų, tad daugiausia būnu namuose, ką nors rašau ar klausausi radijo. Beje, viena iš dviejų mano klausomų radijo stočių – LRT RADIJAS. Taigi ir naujienas sužinau, ir įdomių laidų ar muzikos pasiklausau. Tik gaila, kad dabar ne visuomet per radiją prieš kūrinį pristato atlikėjus. Kartais klausausi, žaviuosi, o nežinau, kas čia mane taip žavi.

Laida "Ne vien tik retro". N. Tallat - Kelpšaitė.

Mane be galo žavi aktorius ir bardas Kostas Smoriginas, labai imponuoja Viktoras Malinauskas, jis yra ir šiltas žmogus, ir puikus atlikėjas, visai įdomi pasirodė Justė Arlauskaitė-Jazzu, o tikru atradimu man tapo dieviškoji Inga Jankauskaitė, ji tikrai supranta ir jaučia tai, ką dainuoja. Tai tikra meistrė, tik jos koncerte niekada nebuvau. Tenka pataupyti“, – prisipažįsta N. Tallat-Kelpšaitė, daugiau nei penkis dešimtmečius džiuginanti savo dainomis.

Anot jos, ne paslaptis, kad pensijos nėra labai didelės, tad senjorams tenka gyventi susijuosus diržus. „Tenka pagalvoti, kaip nuo vienos pensijos pragyventi iki kitos“, – apgailestauja legendinių šlagerių „Alyvos žydės“, „Ne, nereikia ašarų“, „Lituanica“ skrenda“ ir kt. atlikėja.

Ir nors teigia mėgstanti laiką leisti namuose, dainininkė patikina, kad vieniša tikrai nesijaučia. „Nepasakyčiau, kad turiu labai daug draugų, tačiau tikrai turiu, kam paskambinti, su kuo pasidalyti naujienomis, pasikalbėti apie teatrą ar literatūrą. Labiau vertinu prasmingus pokalbius, pilstyti iš tuščio į kiaurą – ne man.

Rodos, iš kur tie džiaugsmai, kai jau eini link saulėlydžio?

Nebuvo populiaru mano jaunystėje atlikėjų vadinti žvaigždėmis, dažniau pristatydavo žinomais ar mylimais artistais. Aš taip pat sulaukdavau daugybės dėmesio, gėlių, laiškų, man žarstydavo komplimentus, teiraudavosi, kaip tapti dainininku. Tačiau niekada neatrašydavau... Toks jau tas mano būdas“, – prisimena ji.

Legendos. N.Tallat Kelpšaitė

Tiesa, solistė ir dabar sulaukia daugybės gerbėjų žinučių ir laiškų, tik skrieja jie ne į pašto dėžutę, o į feisbuką. Atlikėja nelaiko savęs aktyvia socialinių tinklų vartotoja, tačiau turi paskyrą, joje kartais pasidalija naujienomis, savo įrašais ar sudominusiomis nuorodomis: „Iki šiol sulaukiu daugybės žinučių, pagyrimų iki dangaus, visada padėkoju, tačiau niekada nesileidžiu ir ilgus pokalbius.“

Beje, N. Tallat-Kelpšaitė studijavo teatrologiją Valstybinio teatro, muzikos ir kinematografijos institute Sankt Peterburge, tuomet dar vadintame Leningradu, tad ir viena didžiųjų savo meilių, be muzikos, vadina teatrą.

„Labai mėgau vaikščioti į spektaklius, rašydavau recenzijas. Ir nors teatrą visada labai mylėjau, dabar kiek nuo jo atitrūkau. O ir pats teatras kiek pasikeitė – tad ne viskas man atrodo artima ar priimtina. Be to, mano amžius jau toks, kad ne visada po spektaklio vėlų vakarą namo paprasta sugrįžti“, – pripažįsta ji.

Artistės gyvenimas ypač apsunko po to, kai prieš keletą metų ji patyrė traumą. „Buvo žiema, slidu, tad nugriuvau ir susilaužiau žastikaulį, stuburą. Man buvo atlikta operacija, ilgai gydžiausi, su vaikštyne teko kone iš naujo mokytis vaikščioti“, – prisiminė scenos primadona. Nors balsas ir toliau skambėjo puikiai, iš pradžių net ir stovėti ant scenos ar užlipti laipteliais buvo milžiniškas iššūkis.

Taigi, trauma buvo savotiškas lūžis solistės gyvenime. „Turbūt visi širdyje jaučiamės jauni. Tad ir besigydydama ligoninėje vis galvojau – grąžinkite mane į realybę, juk aš dar jauna! O ir aplinkiniai vis pagirdavo, kad atrodau jauniau, nei pase parašyta. Tačiau po to lūžio, išgyventų skausmų, operacijų, nerimo, finansinių sunkumų (vis tik pensijos tikrai nėra didelės) pažvelgiau į veidrodį ir atrodo – dešimtmečiu pasenau“, – pasakoja N. Tallat-Kelpšaitė.

Sveikstant po traumos, net ir paprasčiausi kasdieniai darbai tapo sunkiau įveikiami.
Vis tik atlikėja veiklos stygiumi nesiskundžia, randa kuo užsiimti, juolab kad sako, jog ir laikas ėmė skrieti nepastebimai: „Rodos, jaunystėje lauki, kada tapsi brandesniu žmogumi, kurio žodžiai bus svaresni... O staiga pamatai, kad laikas tiesiog skriete skrieja, nė nepastebi, kaip dienos prabėga.“

Ir nors sakosi visuomet turinti veiklos, žymi artistė atvira – kartais ji neišvengia ir tamsesnių nuotaikų. „Net nežinau, kodėl, tačiau kartais apima kažkoks liūdesys ir atrodo, kad net rankos nekyla. Galbūt tai dėl mano jautrumo...

Kadangi esu pokario vaikas, ne paslaptis, kad turėjau sunkią vaikystę, teko ir vargo, ir bado patirti. Pamenu, kai mamytę išvežė į lagerį, apsigyvenau pas dėdienę Šančiuose. Atmintin įsirėžė, kaip grįžtu iš mokyklos, o ji kieme skalbia. Mane pamačiusi nusišluosto rankas ir duoda man duonos, apteptos plonu, vos matomu sluoksniu sviesto ir apibarstytos druska. Man tai buvo taip skanu, kaip koks tortas. Dabartinis jaunimas tokių dalykų negali nė įsivaizduoti. Kiek jie turi laisvės, kiek visko pasakyti gali. Mums daug kas buvo ribojama“, – atsidūsta N. Tallat-Kelpšaitė.

Vakaras su Edita. Scenos primadona, elegancijos ikona – Nijolė Tallat-Kelpšaitė

Čia pat ji prisiminė linksmą istoriją apie tai, kaip kažkada su drauge apie tada dar ganėtinai naują dalyką – televizorių kalbėjosi. „Bičiulė atėjo ir su džiaugsmu pasakoja, kad tėtis nupirks televizorių – tokią dėžutę, kurioje – judantys žmogeliukai. Ji sakė bandysianti vieną tokį sau išsitraukti. Toks tada buvo mūsų suvokimas apie televiziją“, – su šypsena prisimena ji. Tada mergaitė dar nežinojo, kad vieną dieną ir pati šmėžuos iš ekranų, – televizijos archyvuose nugulę daugybė koncertų ir įrašų, kuriuose skamba N. Tallat-Kelpšaitės dainos.

Prisiminimuose išliko koncertų įrašai Lietuvos televizijoje, darbas su režisieriais, kartais ilgos ir varginančios gastrolės.

Kokių šiandien svajonių turi scenos primadona? „Parašiau knygą apie 1918–1990-ųjų atlikėjus, kūrusius ir muzikavusius Lietuvoje. Nemažai darbo sudėjau, kol visus archyvus perverčiau, kol viską surašiau, suradau, kas kokiame ansamblyje dainavo, kokiam chorui dirigavo ir pan. Taigi norėčiau, kad atsirastų rėmėjas ir mano knyga išvystų dienos šviesą“, – apie savo svajones prabyla atlikėja.

Ji apgailestauja, kad ir jaunoji karta, ir dauguma jos kartos žmonių jau nebežino daugelio talentingų atlikėjų. „Juk paklauskite prancūzų, kas yra Yves Montand`as ar Juliette Greco, atsakys nė nemirktelėję, o jei paklaustume tautiečių? Galbūt paminėtų Antaną Šabaniauską ar Danielių Dolskį, o ar kas dar pamena tarpukario muzikantus – Julių Juškevičių, Vidą Vaitkutę ar kurį kitą? Nenorėjau, kad talentingų žmonių vardai taip ir nueitų praeitin, užmarštin... Tikiu, kad dažnas nustebtų, kiek daug talentingų žmonių būta“, – patikina ji.

N. Tallat-Kelpšaitė atsargiai pasvajoja ir apie atsisveikinimo su scena koncertą. „Būtų smagu padainuoti su bičiuliais ir dar kartą pasirodyti publikai“, – atskleidžia ji.

Alyvos žydės. Nijolė 50 metų scenoje! 1dalis
Alyvos žydės. Nijolė 50 metų scenoje! 2 dalis

Taip pat skaitykite