Veidai

2020.10.03 10:19

Po likimo smūgių atsitiesusi Katerina Voropaj: noriu tikėti pasakomis, nors ne visada pavyksta

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.10.03 10:19

Profesionali šokėja, projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvė Katerina Voropaj portalui LRT.lt sako su rožiniais akiniais tikrai negyvenanti, tačiau išliekanti optimistiška. Po skyrybų su sūnaus tėvu atsitiesusi moteris pasvajoja apie naują šeimą ir daugiau vaikų, o nuotaikų, sako, būna visokių: „Juokauju, kad aš kaip saulė: kartais šviečiu, kartais – ne.“

– Jus galima vadinti televizijos šokių projektų veterane: antras pagal originalų BBC formatą kuriamo „Šok su žvaigžde“ sezonas jūsų karjeroje – jau septintas kartas, kai su neprofesionaliu partneriu siekiate užkariauti parketą. Kaip pavyksta neišsisemti ir neperdegti?

– Kiekvienas partneris atneša naujo vėjo, todėl kiekvieną kartą viską – nuo muzikos iki choreografijos ar stilistikos – tenka taikyti prie konkretaus žmogaus. Pavyzdžiui, tai, kas tiko mano praėjusių metų projekto partneriui Pauliui (Šinkūnui – LRT.lt), visiškai netinka Edgarui (Vegiui – LRT.lt). Partneris padiktuoja, koks bus poros kelias projekte.

– Pasibaigus projektams su visais buvusiais partneriais išliko bičiuliški santykiai?

– Žinoma! Galbūt nesame draugai, kurie susiskambina kasdien, tačiau šiltas ryšys niekur nedingo. Juk besiruošdami projektui tampame komanda, kuri labai daug laiko praleidžia kartu repeticijų salėje. O ir pasibaigus projektui tas laikas atmintyje išlieka kaip kupina geriausių emocijų begalinė šventė, paliekanti tik gerų prisiminimų ir puikių emocijų.

Nesakau, kad gyvenu su rožiniais akiniais, – emocijų būna visokių, tačiau gerumu vis tiek reikia tikėti.

– Kartais šokių aikštelėje užsimezga ir romantiški jausmai. Būtent projektas kažkada jus suvedė su aktoriumi Ramūnu Rudoku, su juo susilaukėte sūnaus. Vis dėlto prieš porą metų žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie jūsų skyrybas. Ar laikas gydo ir per gyvenimą žengiate atsitiesusi?

– Manau, laikas tikrai gydo, o gyvenimas nesustoja. Turiu nuostabų sūnų, dėl kurio kasdien keliuosi su šypsena ir judu toliau kupina energijos. Be to, jei aš būčiau nelaiminga, tai paveiktų ir mano vaiką. Noriu, kad jis turėtų gražią vaikystę, gražius prisiminimus ir matytų, kad, nepaisant to, jog tėvai gyvena atskirai, jie vis tiek gerai sutaria. Nenoriu, kad jam liktų nuoskaudų dėl to, jog negalėjome susitarti.

Buvo visokių akimirkų, tačiau sūnus ir be galo didelis šeimos, bičiulių, mokinių palaikymas neleido pasiduoti. Mane supę žmonės suteikė stiprybės ir pasitikėjimo savimi, padėjo suvokti, kad galiu gyventi kitaip, o mano likimas neturi priklausyti nuo šalia esančio žmogaus – pati esu savo gyvenimo kūrėja ir galiu pasirūpinti savimi bei savo šeima.

– Kartais moterys su nusivylimu pasakoja, kad po skyrybų tėčiai ne visuomet noriai leidžia laiką su vaikais. Kaip yra jūsų atveju?

– Ramūno raginti tikrai nereikia, jis sūnui skiria pakankamai dėmesio, daug bendrauja.

Juokauju, kad aš kaip saulė: kartais šviečiu, kartais – ne.

– Esate pasakojusi, kad visuomet buvote ganėtinai savarankiška ir nepriklausoma.

– Mano mama visada buvo užimta ir aktyvi, mačiau tokį pavyzdį nuo vaikystės. Be to, manau, nemažai davė ir patirtis einant šokėjos keliu. Juk tai sportas, todėl, net jei ir nesiseka, negali nuleisti rankų. Nors emociškai būdavo sunku, apnikdavo liūdesys ar skruostais riedėdavo ašaros, norint pasiekti norimą rezultatą reikėdavo susiimti ir judėti toliau. Manau, visa tai padarė įtaką.

– Į šokių aikštelę grįžote, kai sūnui buvo vos keturi mėnesiai. Tai susiję su noru būti nepriklausomai ar ilgos motinystės atostogos šokėjai yra prabanga?

– Mano darbas tam buvo ganėtinai patogus – nuo ryto iki maždaug 17 val. galėjau būti su vaiku, o vakarais porai ar trims valandoms važiuodavau į darbą. Pirmus mėnesius mano darbo grafikas buvo toks, bet netrukus grįžau į visiškai normalų ritmą.

Iš vienos pusės, negali sau leisti ilgai būti motinystės atostogose dėl darbo, kita vertus, nuo ilgo buvimo namuose man tiesiog rovė stogą. Kol nėjau į darbą, kiekvieną dieną pradėdavau tvarkymusi namuose, plaudavau grindis, su vaikeliu eidavau į parduotuvę, pasivaikščioti... Ieškojau, kuo galėčiau užsiimti, nes būti namuose man darėsi pernelyg sudėtinga.

Tam, kad emociškai neišsiliečiau ant šeimos, su vaiku visuomet būčiau geros nuotaikos, nusprendžiau, kad mano sūnus geriau dalį laiko pabus su močiute ar aukle, dalį – su laiminga mama, galinčia skirti kokybiško dėmesio.

Pažįstu daug moterų, kurios turi ne po vieną vaikelį ir yra laimingos būdamos tik mamos. Nesakau, kad man negera būti su vaiku, nes tikrai labai patinka, tačiau esu iš tų moterų, kurioms reikia laiko sau. Bent pusvalandžio – kartais ir tiek pakanka, kad pravėdinčiau galvą ir pabūčiau su savo mintimis. Tiesiog, kai būnu su sūnumi, esu su juo šimtu procentų, todėl man reikia pabūti ir atskirai.

Pasvajoju sukurti šeimą, turėti daugiau vaikų.

– Kaip atlaikėte karantiną, kai visi buvome priversti būti namuose?

– Paprastai, kai nedalyvauju šokių projektuose, turiu kitokios veiklos – kaip atlikėja pasirodau koncertuose, miuzikluose. Taigi, net ir nebūdama televizijos eteryje, be šokio pamokų, dar pasirodau ant scenos. Karantinas man buvo sunkus visomis prasmėmis, tačiau, kai jis baigėsi, manau, visi galėjome iš naujo įvertinti, kiek daug turime. Tad galbūt iš tiesų nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

– Turbūt ir darbas gali padėti kovoti su slogiomis mintimis, pailsėti nuo kasdienių rūpesčių?

– Žinoma. Keičiantis mokiniams, keičiasi nuotaikos ir emocijos. Dažniausiai būdamas salėje nė nepastebi, kaip greit atsiriboji nuo rūpesčių. Manau, man pasisekė, kad pasirinkau tokią profesiją. Tiesa, nors šoku nuo 8-erių, prieš pirmą LRT TELEVIZIJOS projektą „Lietuvos šokių dešimtukas“ nė neketinau būti šokių mokytoja ir dėstytoja.

Iš tiesų į šokio pedagogiką įstojau tik todėl, kad baigusi mokyklą dar troškau šokti, bet apie pedagogo kelią tikrai negalvojau. Tačiau dalyvavimas projekte paskatino apsispręsti ir taip pasukau dabartiniu keliu.

– Ar kada susimąstėte, kas būtumėte, jei nebūtumėte šokių mokytoja?

– Vaikystėje norėjau stoti į Karo akademiją, nors dabar nesu tikra, kad norėčiau būti pareigūne. Taip pat manau, kad galėčiau būti stiuardese, keliauti – man tai atrodo labai romantiška profesija. Jei ne šokių mokytojos karjera, manau, man patiktų viena iš šių labai skirtingų veiklų. (Juokiasi.)

Mane supę žmonės suteikė stiprybės ir pasitikėjimo savimi, padėjo suvokti, kad galiu gyventi kitaip, o mano likimas neturi priklausyti nuo šalia esančio žmogaus.

– Ar sūnus taip pat jau mokosi šokių žingsnelių? Galbūt ir jį ruošiate šokėjo karjerai?

– Kartais pašokame namuose, tačiau šokiai, skirti sūnaus amžiaus grupei, jo nesudomino. Ką gali žinoti, galbūt dar persigalvos, tačiau kol kas jam mielesnis futbolas. Paliekame laisvę rinktis, juk svarbiausia, kad jis turi mėgstamos veiklos.

Be to, su mama juokavome, kad aktyvus sūnaus būdas – atpildas man už tai, kaip pati elgiausi vaikystėje. Aš taip pat buvau nenustygstanti: tai ant spintos užsilipanti, tai dar ko nors prisigalvojanti. (Juokiasi.)

Džiaugiuosi, kad sūnus aktyvus, tačiau šokėjo karjeros jam nelinkėčiau – žinau, kiek darbo ir laiko tai reikalauja. Kaip ir kiekvienas sportas. Galiausiai jis pats pasirinks, nors pastebiu, kad turi polinkį į meną.

– Turbūt jo kūrybiškumą parodo ir tai, kad rugsėjo 24-ąją minėdamas 5-ąjį gimtadienį panoro papuošti Kalėdų eglutę...

– Galima sakyti, tai pirmas jubiliejus! Kitąmet laukia paruošiamoji grupė ir mokykla. Dar vienas naujas etapas, naujas iššūkis. Kai pirmą kartą jį nuvedžiau į darželį ir palikau kelioms valandoms, iškart nuėjau į sporto klubą ant bėgimo takelio. Taip norėjau prablaškyti mintis ir nebegalvoti, kaip ten jam be manęs sekasi.

Kai pirmą kartą nuvesiu į mokyklą, turbūt bus panašiai. Nesu iš mamyčių, kurios stovi po langais, – suprantu, kad reikia pasitikėti auklėtojais ir mokytojais, nors jaudulys ir savotiškas nerimas, kaip ir kiekvieną mamą, lydi.

Kada gyvensi, jei švaistysi savo energiją blogoms emocijoms, pykčiui?

– Paminėjote, kad sūnus linkęs į meną, tačiau mielai lanko futbolą. Jūs ir pati turite hobį, kuris su menu nesusijęs, – tailandietiškasis boksas, atrodo, sunkiai suderinamas su grakščios, valso žingsniu besisukančios šokėjos amplua...

– Kartais atrodo, kad tie valso žingsneliai kiek trukdo: klubai juda sau, rankos sau, o tailandietiškajame bokse taip būti neturėtų. Tačiau ši veikla mane labai įtraukė. Iš tiesų daug ką išbandžiau – nuo jogos iki svarmenų, bet supratau, kad meditacija, kvėpavimo pratimai šiame gyvenimo etape man yra per rami veikla.

Pastebėjau, kad vos ištverdavau iki treniruotės pabaigos, nes man reikia veiksmo. Boksas – ganėtinai aktyvi sporto šaka, reikalaujanti kitokios koordinacijos nei šokių aikštelėje. Be to, pratimai padeda išlieti įtampą ir prastas emocijas. Taigi po sunkios darbo savaitės boksas man yra puiki iškrova. Seniai svajojau apie tailandietiškąjį boksą ir džiaugiuosi, kad po karantino pagaliau šią svajonę įgyvendinau. Kol kas tikrai neketinu mesti.

Turiu nuostabų sūnų, dėl kurio kasdien keliuosi su šypsena ir judu toliau kupina energijos.

– Apie žmones, kuriuos matome televizijos eteryje, neretai susidarome tam tikrą įspūdį. Teko girdėti, kad jus neretai pavadina karšto būdo. Kaip manote, jūsų būdas tikrai toks karštas?

– Kadangi mano Zodiako ženklas yra Dvyniai, aš manau, kad galiu būti ir vienokia, ir kitokia. Tie, kurie mane gerai pažįsta, yra matę visokią, o su mažiau pažįstamais esu gerokai ramesnė, nei iš tiesų esu gyvenime. Pati juokauju, kad aš kaip saulė – kartais šviečiu, kartais ne.

– Vis dėlto mūsų pokalbio metu tikrai spinduliavote optimizmą...

– Žinoma! Pasvajoju sukurti šeimą, turėti daugiau vaikų. Ir apskritai tikiu, kad pasaulis yra gražus, tikiu, kad jei ir būna piktų žmonių, tai ne todėl, kad jie blogi, o todėl, kad galbūt juos kankina liūdesys ar skausmas.

Noriu tikėti pasakomis, nors ne visada pavyksta. Noriu tikėti, kad gyvename gražiame pasaulyje, kur aplinkiniai nesiekia įskaudinti. Tikiu, kad jei atiduodi žmonėms gerą emociją, jie tau atsako taip pat. Kada gyvensi, jei švaistysi savo energiją blogoms emocijoms, pykčiui?

Nesakau, kad gyvenu su rožiniais akiniais, – emocijų būna visokių, tačiau gerumu vis tiek reikia tikėti. Jei taip bus, gerumas tave apsups.

Taip pat skaitykite