Veidai

2020.09.29 07:38

Andrius Užkalnis apie depresiją – atvirai: nebegalėjau funkcionuoti kaip dirbantis žmogus

LRT RADIJO laida „Gyvenimo citrinos“, LRT.lt2020.09.29 07:38

Tikriausiai geriausia pagalba, kurią gali suteikti draugas, tai pasiūlyti kreiptis į specialistą, LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ sako depresiją iš arti pažinęs žurnalistas Andrius Užkalnis. Jis savo kailiu patyrė: depresyviam žmogui ateitis neegzistuoja, tad jis neturi ir jokių vilčių, dėl to liaudiški patarimai pralinksmėti ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi.

Nematoma žinomo vyro pusė – gyvenimas su depresija, kai už aštraus liežuvio slepiasi sužeista siela. Kaip išeiti iš juodumos ir vėl pradėti matyti spalvas? A. Užkalnį kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.


– Išgirdęs laidos pavadinimą „Gyvenimo citrinos“ sakei: o, aš turiu savo versiją, kaip būtų galima tai interpretuoti.

– Aš šią versiją perskaičiau internete. Angliškai tai skamba taip: „If life gives you lemons, hey – free lemons!“ Jeigu tau gyvenimas duoda citrinų, tai reiškia, jog gavai nemokamų citrinų. Kaip sako rusiška patarlė, net nemokamas actas yra saldus.

Iš tikrųjų tai juokas, bet jame yra gili prasmė. Jeigu nori, kad gyvenimo citrinos, arba gyvenimo skausmai, tavęs labai nežalotų arba bent kažką iš tavęs paliktų, reikia jas priimti išskėstomis rankomis, džiaugiantis. To dalyko moko specialiųjų pajėgų karius, žmones, kuriems gali gyvenime tekti kęsti skausmą, kankinimus ar operaciją lauko sąlygomis be narkozės. Vienintelis būdas – eiti pas tą skausmą ir prašyti jo dar.

– Fizinį skausmą ištverti nelengva, bet jis greitai užsimiršta. Visai kitas dalykas, kai prieiname prie psichologinių, emocinių dalykų. Kaip su tuo tvarkytis? Viena iš tavo citrinų – depresija.

– Nesu nuolatos depresyvus. Jeigu dabar kalbėtume su mano psichiatre, tikriausiai ji sakytų, kad tai artimas depresijai stovis. Kalbu apie dabartinį save – yra buvę blogiau, yra buvę geriau. Tie dalykai visiškai neužsimiršta. Didžiausia klaida, kai žmonėms, kurie patyrė labai nemalonių emocijų, kurių sielos sužalotos, kai kada geranoriai neapdairiai patarinėja: tiesiog užmiršk. Tos virkštelės nenukirpsi, žirklių nėra.

Artimas žmogus labai retai, greičiausiai – beveik niekada negali padėti. Ne todėl, kad linkėtų blogo, o todėl, kad tai specifinė situacija ir reikia elgtis ne pagal intuiciją. Intuicija šiuo atveju mus klaidina, sako atvirkščiai, negu reikėtų elgtis.

Tą traumą reikia priimti, žinoti, kad ji yra su tavimi, ją pažinti. Kuo geriau ją pažįsti, <...> pasidaro nebe taip įdomu, nebėra paslapties.

– Kaip supratai, kad kažkas yra ne taip?

– Tikriausiai, kai pradėjau suprasti, kad pats nebesusitvarkau, liūdnos bejėgiškumo mintys pradeda užimti visą laiką – daugiau nieko nėra, esi tik su savo liūdesiu, ateities nėra. Vienas iš depresijos paaiškinimų – tai negalėjimas konstruoti ateities.

Depresyviam žmogui ateities nėra. Jis negalvoja apie ateitį, nieko iš ateities nenori, nieko iš jos nesitiki, vadinasi, nėra ir vilčių. Jis gyvena tik dabartyje, o priešais jį – juodas tunelis be jokios šviesos. Tada, be abejo, daugelis iš mūsų kreipiamės į draugus. Artimas žmogus labai retai, greičiausiai – beveik niekada negali padėti. Ne todėl, kad linkėtų blogo, o todėl, kad tai specifinė situacija ir reikia elgtis ne pagal intuiciją.

Intuicija šiuo atveju mus klaidina, sako atvirkščiai, negu reikėtų elgtis. Paprastas pavyzdys, kurį daviau: žmonės sako „pamiršk“, „nekreipk dėmesio“, „pralinksmėk“... Yra kitas susirgimas – nerimas. Tai nėra charakterio yda, tai labai rimtas dalykas, gana sunkiai, bet sėkmingai gydomas, o tiems žmonėms sako: ko tu nerimauji, neimk į galvą.

Tokios liaudiškos priemonės yra ne tik neveiksmingos – jos kenksmingos. Kartais draugai gali šiek tiek padėti, bet tikriausiai geriausia pagalba, kurią gali suteikti draugas, tai pasiūlyti kreiptis į specialistą.

Man psichiatrę rekomendavo viena kolegė iš pramogų ir verslo pasaulio. Beveik visi žmonės, kuriuos matote televizorių ekranuose, gauna vienokią ar kitokią pagalbą, tik nelabai apie tai šneka arba tiksliau – visai apie tai nekalba.

– Bet kaip tu priėjai prie to etapo, kai supratai, kad tau reikia pagalbos, kad nėra tiesiog bloga nuotaikytė? Kas su tavimi vyko?

– Tokių sunkių stadijų, kad atsikeli ryte ir negali keltis iš lovos, yra buvę labai labai nedaug. Tai jau sunki stadija, kai žmogus guli ir žiūri į lubas, negali nieko daryti, neranda savyje absoliučiai jokio stimulo atsikelti ir pradėti dienos. Bet liūdesys ir ateities nematymas labai kankina ir vargina.

Esu žmogus, kurio veikla yra kūrybinė ir priklauso nuo emocinio stovio. Dauguma veiklų priklauso nuo emocinio stovio, bet, su visa pagarba, prisukinėti veržles gali ir būdamas blogos nuotaikos, o scenarijaus ar knygos tikrai nerašysi, jei esi traumuotas. Tikriausiai lūžis buvo tai, kad tai man pradėjo trukdyti darbui. Aš nebegalėjau funkcionuoti kaip dirbantis žmogus – tai trukdė per daug. Epizodų, kai negali dirbti, nes taip blogai, buvo tiesiog per daug.

Man psichiatrę rekomendavo viena kolegė iš pramogų ir verslo pasaulio. Beveik visi žmonės, kuriuos matote televizorių ekranuose, gauna vienokią ar kitokią pagalbą, tik nelabai apie tai šneka arba tiksliau – visai apie tai nekalba. Tai didžiulė problema, nes yra didžiulė stigma. Žmonės, išgirdę, kad kažkas lankosi pas psichoterapeutą, vis dar dažnai į tai reaguoja kaip į prisipažinimą, kad esi durnas, greičiausiai – dar ir pavojingas.

Kas su žmogumi vyksta psichoterapeuto kabinete A. Užkalnio akimis? Visas pokalbis – rugsėjo 25 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.