Veidai

2020.09.23 08:04

„Šok su žvaigžde“ išvysime ir kunigystę į floristiką iškeitusį Edgarą Vegį

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.09.23 08:04

„Ir kunigai yra žmonės, tad jų pasirinktas gyvenimo kelias gali pasikeisti“, – portalui LRT.lt sako Edgaras Vegys, prieš metus išėjęs iš kunigystės, kad galėtų atsiduoti floristikai bei tapybai. Paklaustas, ar reikėjo iš naujo atrasti savo veiklos prasmę, vyras šypsosi: „Ir tie paprasti dalykai man atrodo prasmingi, tad aš jais noriu dalytis.“

– Kiek daugiau nei prieš metus atsisveikinote su kunigyste ir kariuomenės kapeliono pareigomis, tapote floristu, tapote paveikslus. Kaip gyvenimas nuvingiavo tokia kryptimi?

– Gyvenimas toks jau yra. Kai kurie žmonės susigyvena su savo pasirinkimais ir nemato reikalo, ką nors keisti, nors nėra visiškai patenkinti savo veikla, kiti galbūt bijo permainų, o aš pasiryžau. Vis dėlto žmogus bręsta, su laiku keičiasi jo mąstymas, pomėgiai, bendravimo ratas, veiklos, poreikiai, tad kartais natūraliai ateina metas pokyčiams.

Paauglystėje buvau aktyvus jaunuolis – mokykloje visur reiškiausi, be to, priklausiau parapijos jaunimo bendruomenei ir pasaulinei krikščionių organizacijai – Lietuvos Kolpingo draugijai. Taigi, turėjau daug veiklos ir daug laiko leidau su krikščionišku jaunimu.

Manau, kad tai ir lėmė sprendimą iškart po mokyklos stoti į kunigų seminariją, ten praleidau septynerius metus. Dar metus atlikau diakono tarnystę ir septynerius metus buvau kunigu. Vis dėlto supratau, kad neatradau savęs šioje veikloje, tad nebegaliu toliau taip gyventi, ir teko priimti sprendimą išeiti.

Tačiau taip pasielgiau ne todėl, kad nusivyliau bažnyčia ar nebeliko tikėjimo. Tiesiog mano vieta bažnyčioje dabar pasikeitė: anksčiau stovėjau vienoje – altoriaus – pusėje, dabar – kitoje, tarp žmonių. Iki šiol nemažai laiko leidžiu su bičiuliais, kuriuos sutikau krikščioniškoje bendruomenėje, kartu meldžiamės. Taigi negalėčiau sakyti, kad mano gyvenimas visiškai apsivertė aukštyn kojomis, labiausiai pasikeitė mano veiklos kryptis.

Tikintiesiems turbūt keistai atrodytų, jei kunigas, vieną dieną aukojantis mišias, kitą dieną jau kurtų šventės dekorą ar puokštes.

– Dažnas žmogus keičia profesiją ir tai nė kiek nestebina, tačiau tai negalioja kalbant apie kunigus – juk jų profesijos dažnai net nevadiname profesija, veikiau pašaukimu, darbą vadiname tarnyste.

– Žinoma, kunigystė yra gyvenimo būdas, pašaukimas, tačiau nereikėtų visko taip sureikšminti. Iš pašaukimo dirba labai daug žmonių – medikų, menininkų, žurnalistų, šokėjų ir t. t. Daugybei žmonių jų darbas yra pašaukimas. Galbūt tiesiog esame įpratę manyti, kad tai, kas susiję su dvasiniu pasauliu, yra šventa ir neliečiama. Vis dėlto ir kunigai yra žmonės, o žmonių pasirinktas gyvenimo kelias gali pasikeisti.

– Nori nenori prisimeni Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir ten aprašyto kunigo vidines dvejones ir pamąstymus, sudėtingą kelią iki sprendimo išeiti iš kunigystės. Buvo panašių pasvarstymų?

– Buvo, tačiau mano atveju jie buvo labiau susiję su tuo, kas bus po to, kai paliksiu kunigystę, ką aš galėsiu veikti ir kaip susikursiu sau gerovę. Priimant tokį sprendimą atsiranda tam tikras nesaugumo, nestabilumo jausmas, nes tenka galvoti, iš ko reikės pragyventi.

Tačiau kai praėjusių metų birželio mėnesį buvau oficialiai atleistas iš kunigo pareigų, pavyko apsieiti be didelio streso ar įtampos – dar iki tol kurį laiką važiuodavau padirbėti ir pagelbėti kolegoms floristams, mokiausi, tad pirmųjų užsakymų ilgai laukti nereikėjo.

Daugiau streso patyriau sausį, kai po žiemos švenčių sumažėjo renginių, o kovo mėnesį buvo įvestas karantinas ir viskas sustojo. Taigi, iššūkių tikrai netrūko ir pati pradžia pasukus į floristiką lengva nebuvo. Tačiau pasibaigus karantinui vėl atsirado daugybė renginių, dabar vos spėju suktis. Visi savaitgaliai iki spalio, kai prasidės projektas „Šok su žvaigžde“, kuriame dalyvauju, jau suplanuoti.

Be to, kol kas dirbu vienas, tad viskas nuo studijos buhalterijos iki bendravimo su klientais ar socialinių tinklų yra mano atsakomybė.

– Atrodo, kad tapyba ir floristika galėtų užsiimti ir kunigas, argi ne?

– Yra kunigų, kurie užsiima ne tik pastoracine veikla. Jie tapo, rengia parodas, kolekcionuoja meno kūrinius, dėsto universitete, yra psichologai ir pan. Užsienyje netgi yra kunigų medikų. Manau, kad tapyti tikrai galėtų ir kunigas, tačiau tikintiesiems turbūt keistai atrodytų, jei kunigas, vieną dieną aukojantis mišias, kitą dieną jau kurtų šventės dekorą ar puokštes.

Nors iš tiesų šios veiklos lengvai suderinamos, visuomenėje dar egzistuoja įsitikinimas, kad kunigas neturėtų turėti kitų veiklų, ypač savo verslo.

Iš kitos pusės, jei mano pagrindinė veikla būtų darbas su žmonėmis ir pastoracinė veikla, floristika ir tapyba būtų likusios tik mano pomėgiu, o aš norėjau, kad mano gyvenimas būtų susijęs su kūrybos procesu, nesiblaškant ir nekeliant žmonėms klausimų, kodėl kunigas taip entuziastingai užsiima papildomomis veiklomis.

Būdamas kunigu tikrai nebūčiau galėjęs atidaryti savo studijos, o štai dabar prieš kelias savaites duris atvėrė erdvė, kur žmonės gali pamatyti, kaip aš dirbu, nusipirkti puokštę ar gyvai apžiūrėti mano paveikslus.

– Kartais dar atsiranda manančiųjų, kad žmogus, turintis daugiau veiklų, blaškosi ir negali apsispręsti, kuriuo keliu nori eiti. Ar jums niekas nesakė, kad ir jūs galbūt dar blaškotės ieškodamas savo vietos?

– Manau, kad jauni žmonės į tai žiūri ganėtinai lanksčiai, juk iš tiesų grįžę iš darbo taip pat kažką veikiame, kažkuo užsiimame, turime ne vieną veiklą. Žinoma, buvo klausiančiųjų, kodėl tiek visko veikiu, kodėl sutikau dalyvauti televizijos projekte ir pan. O kodėl gi ne? Man įdomu gyventi ir aš noriu, kad mano gyvenime būtų skirtingų patirčių, skirtingų išbandymų.

Jei kažkas nori mane matyti eteryje šokantį, kodėl neturėčiau pasinaudoti tokia galimybe? Nors iš repeticijų dažnai grįžtu vos vilkdamas kojas, emociškai būnu pailsėjęs nuo kitų savo veiklų, pasipildęs vidinės energijos, kupinas gerų emocijų. Tokias galimybes reikia tik gaudyti ar žvejoti.

Be to, manęs neretai klausia, kodėl aš taip atvirai kalbu ir apie tai, jog pasitraukiau iš kunigystės. O kodėl turėčiau tai slėpti? Juk jai atidaviau 15 metų, tai dalis mano gyvenimo. Jei kažkam tai yra įdomu, tikrai nesibodžiu apie tai kalbėti. Galbūt mano pasakojimas ką nors įkvėps permainoms, apie kurias jau labai seniai galvojama, tačiau stokojama ryžto.

Man įdomu gyventi ir aš noriu, kad mano gyvenime būtų skirtingų patirčių, skirtingų išbandymų.

– Tiesa, jūsų pirmadieniai paprastai skirti ne šokiams, ne tapybai ir ne floristikai...

– Kai buvo paskelbtas karantinas ir vaikai pradėjo mokytis nuotoliniu būdu, bičiulis, žinodamas, kad mano veiklos sustojo, pakvietė į bendruomeninius vaikų globos namus „Šv. Jono vaikai“, kad padėčiau jiems mokytis. Po karantino ten ir pasilikau, pagalvojau, kad tikrai galėčiau vieną dieną per savaitę, pirmadienį, skirti vaikams ir jiems padėti.

– Paprastai dvasininkai sako, kad šį kelią pasirinko ieškodami prasmingos veiklos, vedini noro padėti kitiems. Ar pasirinkus kitą specialybę nereikėjo iš naujo surasti prasmės naujame savo kelyje?

– Kalbant apie dekorą ir floristiką, kurdamas kompozicijas noriu padovanoti žmonėms įspūdį, išliekantį jų atmintyje. Kurdamas puokštę noriu, kad ji ką nors nudžiugintų. Juk tokie, rodos, paprasti dalykai kaip gėlės neretai pakelia nuotaiką, tampa būdu parodyti dėmesį ar dėkingumą. Tokie maži dalykai įneša nuotaikos ir šilumos į pilką, rudenišką kasdienybę.

Tapydamas taip pat siekiu sukurti emociją – tik nebūtinai pozityvią ar šviesią. Tapyba turi sukelti emociją ir išjudinti vidinį pasaulį. Taigi ir tie paprasti dalykai man atrodo prasmingi, tad aš jais noriu dalytis.

Tiesiog mano vieta bažnyčioje dabar pasikeitė: anksčiau stovėjau vienoje – altoriaus – pusėje, dabar – kitoje, tarp žmonių.

– Ar dovanojate gėlių ir savo „Šok su žvaigžde“ partnerei Katerinai Voropaj?

– Žinoma! Stengiuosi ją pradžiuginti kiek galima dažniau. Ji su manimi dalijasi savo talentu, žiniomis ir laiku, tad noriu jai kaip nors atsidėkoti. Gėlės ją visada pradžiugina ir pakelia nuotaiką. O ir pamokose ji nebūna labai griežta. (Juokiasi.)

Iš tiesų su jauduliu laukiame projekto pradžios – juk šokti televizijos studijoje yra visai kas kita nei repeticijų salėje. Tačiau žinau, kad Katerina visada moka padrąsinti ir nuteikti, tad tikiuosi, kad prieš kameras jaudulys nesurakins ir neatrodysiu kaip negalintis pajudėti.

Taip pat skaitykite