Veidai

2020.09.20 17:26

Marius Povilas Elijas Martynenko: skambinant tėvui iš kalėjimo dažnai atsiliepiu tik dėl sūnaus

LRT RADIJO laida „Pasimatymas su muzika“, LRT.lt2020.09.20 17:26

Kiekvienas Mariaus Povilo Elijo Martynenko vardas, pasak paties, turi už jo slypinčią istoriją, pavyzdžiui, dėl Elijo nesutarė dvi jo močiutės – močiutė žydė ir močiutė nacistė. Aktoriumi ir rašytoju pristatomas vyras LRT RADIJO laidoje „Pasimatymas su muzika“ sako neskubantis sau klijuoti etikečių: „Žmogus – kintantis procesas, tad jį tituluoti, kol gyvenimas dar nepasibaigęs, gan keblus dalykas.“

M. P. E. Martynenko kalbina LRT RADIJO laidos „Pasimatymas su muzika“ vedėja Gabrielė Martirosian.


– Galvojau, kaip klausytojams, kurie nežino, kas yra M. P. E. Martynenko, tave tiksliausiai pristatyti? Norėjau sakyti – aktorius, bet lyg maža šio žodžio...

– Esu įvardytas visaip, vienu metu buvau vertėjas, barmenas, dabar gal daugiausia aktorius ir rašytojas, nors man visi tie titulai atrodo labai svetimi. Atrodo, jeigu jau prikabini tokią etiketę, tai ir neturėtų keistis. Jeigu reikėtų save apibrėžti pagal funkcijas, dabar daugiausia laiko praleidžiu būdamas tėvu ir vyru.

Na ir, aišku, dar yra darbas. Jeigu apibrėžčiau pagal darbą, esu aktorius ir galbūt laidos vedėjas. Neseniai išėjo laida, prie kurios daug dirbome. Bet man atrodo, kad žmogus yra visą laiką kintantis procesas, tad jį įvardyti, tituluoti, kol gyvenimas dar nepasibaigęs, yra gan keblus dalykas.

Rašymas – labai prastai apmokamas. Bet aš nesiskundžiu: aš rašydavau ir rašau, nes man tai patinka, man tai savotiškas išsipildymas, bet norint iš to uždirbti pinigų, reikia kažką kardinaliai keisti.

– Rašymas tavo gyvenime irgi yra.

– Yra, bet jo kur kas mažiau, nes rašymas – labai prastai apmokamas. Turbūt yra tik keli žmonės, kurie gali gyventi iš rašymo, jie tą daro gerai. Bet aš nesiskundžiu: aš rašydavau ir rašau, nes man tai patinka, man tai savotiškas išsipildymas, bet norint iš to uždirbti pinigų, reikia kažką kardinaliai keisti. Iš to įmanoma uždirbti dirbant reklamos agentūroje, ką irgi esu daręs, bet tai lieka laisvalaikio užsiėmimu. Nors dabar atrodo, kad paskutinis laisvalaikis buvo paauglystėje...

– Ar sutiktum su fraze, kad mūsų žodžiai kuria realybę? Taip, kaip mes pasakysime, parašysime, tokia ji ir bus?

– Manau, kad taip. Man regis, kažkieno iš didelių protų mintis buvo, kad ir literatūra, ne tik aprašo tikrovę, bet ir ją kuria. Turiu omenyje, visa mūsų įstatyminė bazė iš esmės yra žodžiai. Manau, kad žodis turi ne tik juridinės galios – mūsų žodžiai gali ir prikelti, ir užmušti, esu paliudijęs stiprių žodinių atvejų. Dėl to gal ir branginu žodį.

– Turi tris vardus. Paaiškink, kas yra Marius, kas yra Povilas ir kas yra Elijas.

– Visi šitie vardai turi už jų slypintį krūvį, istorijas. Marius esu, nes mano mamai labai patiko vienas veikėjas iš Victoro Hugo romano „Vargdieniai“, dar dėl to, kad esu antras mamos vaikas, o jos antras vardas – Marija. Povilas yra iš mano tėvo giminės atėjęs vardas. Aš tik žinau, kad mano dėdė buvo Pavlikas, bet jis mirė. Gal jo garbei ar negarbei, nes jis žuvo nelabai garbingai.

O Elijas – tai vardas, kurį man davė mano močiutė žydė, bet kita mano močiutė draudė tuo vardu vadinti, nes ji buvo labai nacistinių pažiūrų. Prisimenu savo vaikystę, kad tas vardas buvo su manimi, ir tada, kai mirė mano močiutė žydė, manęs jau [tuo vardu] nebevadino. Kilo toks kognityvinis disonansas, identiteto krizė: daugelyje vaikystės atsiminimų prisimenu save su vienu vardu, o po to visa paauglystė praėjo be jo. Po to, mirus močiutei nacistei, susigrąžinau tą vardą. Tokios istorijos už visų tų vardų.

Man kartais skambina tėvas iš kalėjimo. Dažnai iškyla neapykanta. Kartais aš atsiliepiu ir dažnai tai būna vien dėl to, kad rankose laikau sūnų. Suprantu, kad jeigu jausiu neapykantą, jis mokysis tokio paties ryšio su pasauliu, tėvu.

– <...> Ar tu leidi savo jausmams pabūti? Mes neretai renkamės juos slopinti, paneigti.

– Leidžiu, tik dabar sunku, nes turiu vienų metų sūnų. Aš noriu, kad jis džiaugtųsi. Jis paprastai nesidžiaugia, kai man būna liūdna, pikta, apmaudu ar aš sielvartauju. Tada prisimenu tokius filmus, kūrinius, kaip „Gyvenimas gražus“, „Berniukas dryžuota pižama“, „Gyvenimo traukinys“. Juose pasakojama pasaka, žaidžiama.

Aš pagalvoju, kaip yra su neapykanta. Man kartais skambina tėvas iš kalėjimo ir manyje yra labai daug jausmų, susijusių su tuo žmogumi. Dažnai iškyla ir neapykanta – tada man būna labai sunku atsiliepti telefonu, nors žinau, kad jis ilgai laukė savo eilės. Kartais aš atsiliepiu ir dažnai tai būna vien dėl to, kad rankose laikau sūnų. Suprantu, kad jeigu jausiu neapykantą, jis mokysis tokio paties ryšio su pasauliu, tėvu.

Tikiuosi, kad gal nepadarysiu identiškų veiksmų, kaip mano tėvas. Ir galvoju: turbūt keblu vaiką ar apskritai kitą žmogų bandyti apsaugoti nuo kažkokių emocijų, mes patiriame jas visas. Bet ar leisti emocijai, jausmui pabūti? Leidžiu jiems pabūti, bet kartu žinau, kad aš jaučiu liūdesį, bet nesu liūdesys, jaučiu neapykantą, bet nesu neapykanta.

Tą akimirką, kai esu su sūnumi, noriu, kad jis būtų laimingas, džiaugtųsi, suvokiu, kad jaučiu liūdesį ir jis yra, bet kadangi aš nesu liūdesys, elgiuosi ne kaip liūdesys ar neapykanta – jausdamas liūdesį elgiuosi kaip džiaugsmas ar bent jau bandau taip elgtis. Tai kartais padeda save ištraukti už plaukų iš tamsesnių būsenų kaip Baronui Miunhauzenui.

Visas pokalbis – rugsėjo 11 d. laidos „Pasimatymas su muzika“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite