Veidai

2020.09.19 10:57

Atvirai apie psichoterapiją prabilusi Neringa Rekašiūtė: atėjau išgelbėti santykių, o išgelbėjau save

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.09.19 10:57

„Į psichoterapiją atėjau, kai mano pasaulis jau buvo stipriai pagriuvęs, o pati buvau vienas didelis skausmo kupinas pūlinys“, – prisipažįsta menininkė Neringa Rekašiūtė. Portalui LRT.lt ji pasakoja, kad į specialistą kreipėsi norėdama išgelbėti santykius su antrąja puse. „Santykių neišgelbėjau, bet išgelbėjau save“, – sako ji.

– Neseniai feisbuko paskyroje pasidalijote žinute, kad norite savaitei atitrūkti nuo socialinių tinklų. Kodėl taip nusprendėte?

– Pajutau, kad socialiniai tinklai valdo mane, o ne aš juos. Vasarą labai daug dirbau, kasdien fotografavau ir neturėjau laiko mentalinėms praktikoms, meditacijai. Pajutau, kaip paleidusi vadeles ir neskirdama laiko nusiraminimui bei ramiai dienos pradžiai pradėjau daugiau laiko naršyti socialiniuose tinkluose.

Nieko naudingo ten nenuveikiu, tačiau atsirado tam tikras nerimas, lyginimas savęs su kitais. Pradėjo atrodyti, kad kiti visko tiek spėja ir nuveikia, o aš nieko nespėju. Taigi pamaniau, kad reikėtų bent trumpam atsitraukti. Savaitei be socialinių tinklų einant į pabaigą pajutau, kad gal būtų smagu kuo nors pasidalyti, tačiau atsirado noras dalytis geriau apgalvotais ir išnešiotais dalykais.

Pakeliui į pirmą susitikimą su terapeute patyriau panikos priepuolį.

– Socialiniuose tinkluose dalijatės ir labai jautriais įrašais. Rugsėjo pradžioje rašėte: „Prieš 8 mėnesius aš pabaigiau psichodinaminę terapiją, kurią lankiau beveik 2 metus. Į ją atėjau, kai mano pasaulis jau buvo stipriai pagriuvęs, o pati buvau vienas didelis skausmo kupinas pūlinys, bandantis nepratrūkti ir neaptaškyti visko aplink.“ Kas paskatino kreiptis į psichoterapeutą – draugės, šeima?

– Mama diskretiškai vis paklausdavo, ar nenorėčiau pabandyti terapijos, o ir mano aplinkoje, tame nedideliame bendravimo burbulėlyje jau buvo žmonių, kurie lankėsi pas specialistus. Tačiau, kaip dar įprasta mūsų visuomenėje, iki paskutinės akimirkos man buvo gėda kreiptis į psichoterapeutą, nes atrodė, kad pati turiu susitvarkyti. Juk augdama nuolat girdėdavau, kad su problemomis žmogus turi tvarkytis pats. Taigi vengiau prašyti pagalbos.

Iš tiesų paskutinis lašas, paskatinęs užsiregistruoti į psichoterapiją, buvo nuomonės formuotojos Simonos Burbaitės atviras pasidalijimas apie savo patirtį ir kelią į terapiją. Supratau, kad nesu tokia viena. Jos žodžiai labai paveikė, buvo pasakyti laiku ir vietoje. Turbūt buvau tam pribrendusi, tiesiog reikėjo mažo postūmio, kad viskas pajudėtų.

Vienas iš nuostabių dalykų, kurių išmokau psichoterapijoje, yra tai, kad aš neprivalau visiems patikti, neturiu nieko įtikinti, galiu gyventi savo gyvenimą, sakyti savo tiesą ir tie, kuriems pakeliui, eis kartu.

– Turbūt pirmas apsilankymas specialisto kabinete ganėtinai sudėtingas. Rodos, ateini su savo problemomis pas praktiškai nepažįstamą žmogų ir kaip jam atsiverti, pasipasakoti?

– Pakeliui į pirmą susitikimą su terapeute patyriau panikos priepuolį. Tuo metu blogai jaučiausi, atrodė, kad galvoje driekiasi milžiniškas greitkelis, o juo beprotišku greičiu lekia daugybė automobilių – mano minčių, atsitrenkiančių viena į kitą. Nežinomybė, kas laukia specialisto kabinete, gąsdino, tad bandžiau galvoti, ką pasakysiu, kaip įsileisiu kitą žmogų į savo vidų. Turbūt natūralu, kad bent iš dalies priešinamės tai minčiai.

Manau, labai gerai pasirinkau terapeutę. Įdomu tai, kad mano pasirinkimą lėmė ne jos pasiekimai ir diplomai, o nuotrauka – ji pasirodė išoriškai panaši į mano mamą.

Kai atėjau, buvo nelengva ir stengiausi sabotuoti tai, ką daro žmonės atėję pas specialistą pirmą kartą. Kabinete buvo pora kėdžių, mus su terapeute skiriantis stalas ir ant jo padėtas pakelis servetėlių. Jį pamačiusi pagalvojau, kad nenoriu verkti, nenoriu elgtis kaip visi. Jaučiau, kad tuo pat metu ir norėjau, ir nenorėjau atsiverti. Tos prieštaros turbūt yra dažnas dalykas mūsų viduje.

Be to, supratau, kad ne tik mes renkamės terapeutą, bet ir jie renkasi mus. Jie taip pat žiūri, stebi, ar turima kompetencija tinkama mūsų problemoms spręsti. Iš tiesų pirmo susitikimo metu aptarėme, kaip viskas vyks, pakalbėjome apie tai, kokių tikslų ir lūkesčių turiu, ko mėginsime siekti. Taip po truputį ir įsivažiavau.

Gebėjimas darbotvarkėje numatyti laiko sau ir savo poreikiams – sveiko žmogaus požymis.

– Paminėjote, kad aptarėte tikslus. Argi ne visi ateiname siekdami padėti sau išsivaduoti iš to, kas slegia, liūdina? Kokių tikslų vedama atėjote jūs?

– Mano atveju tai buvo griūvantys santykiai su antrąja puse. Nebežinojau, ką daryti. Jaučiausi blogai ir mane gąsdino tai, kad nebesu savimi, kad nebesu tokia, kokia buvau anksčiau. Atėjau siekdama išgelbėti santykius, nes maniau, kad jei jie vėl bus geri, tai ir mano gyvenime viskas bus gerai.

Tuo metu mano gyvenimas, rodos, buvo susitraukęs iki tų santykių, tad sunkiai galėjau bendrauti su draugais, aplinkiniais, nieko negalėjau daryti, nes tikėjau, kad mano gyvenime viskas vėl sužydės ir aš jausiuosi gerai tik tada, kai tie santykiai bus pataisyti, kai jausiuosi mylima.

Susimąstau, kad jei į terapiją būčiau atėjusi anksčiau, nebūčiau pasiekusi tokios situacijos, kai nėra kelio atgal, kurioje save sugriauni iki pamatų. Galiausiai santykių neišgelbėjau, bet išgelbėjau save.

– Žmonės dažnai tikisi greito poveikio, įsivaizduoja, kad jau po pirmų susitikimų su specialistu bus jaučiamas tam tikras pagerėjimas, pokytis. Jūs psichoterapiją lankėte dvejus metus...

– Nereikia tikėtis, kad kartą apsilankę sporto salėje turėsime vadinamąjį pilvo sikspeką. Panašiai ir su psichoterapija – reikia nusiteikti, kad tai ilgas ir daug reikalaujantis darbas su savimi. Turi pasitikėti terapeutu, turi būti atviras, o tame kelyje būna ir pablogėjimų.

Iš pradžių buvo keliami klausimai, kurių ilgą laiką vengiau, kuriuos nuo savęs nustumdavau, nukišdavau kuo giliau, kad nereikėtų žiūrėti, kokie skeletai toje vidinėje spintoje suslėpti.

Pamažu tos spintos atsivėrė, skeletai buvo ištraukiami, dedami prieš mane ir aptarinėjami. Tai labai nemalonu. Ypač žmonėms, augintiems tėvų ir senelių, kurie nekalbėjo apie jausmus ir juos slėpė. Atrodo, jiems kalbėtis apie savo jausmus yra tas pats, kas pripažinti, kad esi silpnas, pažeidžiamas – nevertingas.

Kai pradėjau atvirai kalbėti apie tai, ką jaučiu, pirmą kartą gyvenime pasijutau laisva kurti tokį gyvenimą, kokio noriu. Tiesa išlaisvina – nebereikia daugumos energijos skirti tam, kad nuslėptum nuo savęs tiesą, nes melas sau kainuoja labai daug išteklių.

– Savo įraše minėjote, kad baigėte lankyti psichodinaminę terapiją, tačiau sakėte: „Šiandien esu laimingas žmogus – moku džiaugtis būtimi ir ją vertinu. Ir visgi aš negaliu išlipti iš savo kūno ir sielos ir pamatyti savęs iš šalies. Būtent dėl to nuo rugsėjo vidurio pradedu lankyti kognityvinę elgesio terapiją.“

– Stebiu save ir pastebėjau, kad save sabotuoju. Nors dabar esu laiminga, dar turiu baimių, kurios neleidžia judėti į priekį. Noriu iš gilumos ištraukti baimių šaknis, į jas pasižiūrėti ir su jomis susipažinti. Noriu gyventi drąsiai. Man labai patiko mintis: „Arba drąsus gyvenimas, arba jokio.“ Aš manau, kad gyvenimas turi būti kupinas nuotykių. O kartais tuo nuotykiu gali būti apsilankymas pas specialistą, kai tau viskas gerai, – taip nukreipiamas dėmesys į save.

Iš esmės mūsų gyvenime yra labai daug trikdžių, mūsų dėmesys nuolat kreipiamas į aplinką, tad turėti valandą dėmesio sau per savaitę yra labai svarbu, tiesiog būtina. Nesvarbu, kad jaučiamės laimingi, viskas klostosi tobulai, žvilgsnis į save – vidinė introspekcija – yra mūsų augimo pamatas. Tik jos paprastai būna labai mažai.

Mes einame į išorę – barus, renginius, susitikimus ir kita, o vietų, kur galėtume atsisukti į save, yra labai mažai. Mes klaidžiojame, nes mūsų dvasiai reikia krypties, vedlio.

Laimime tik tada, kai mokomės vieni iš kitų.

– Nors požiūris į psichoterapiją keičiasi, prabilus apie tai, kad lankaisi pas specialistą, vis dar galima sulaukti įvairių komentarų, ne vien teigiamų. Turbūt ir dabar atsirastų teigiančiųjų, kad emociniais sunkumais ar depresija skundžiamasi iš neturėjimo ką veikti, tam tikro nuobodulio ir pan.

– Būna sakančiųjų, kad man trūksta veiklos ar jei turėčiau daugiau darbo, visi sunkumai pasitrauktų. Ne mano misija yra pakeisti žmonių įsitikinimus. Pradėjusi kalbėti tiesą sau, aš išsilaisvinau, o pradėjusi atvirai kalbėtis su kitais jaučiu, kokį gydomąjį poveikį tai turi ir man, ir aplinkiniams. Galbūt mano pavyzdys įkvepia ir man to užtenka. Jei kas nors iš aplinkos nori tai nuneigti, tai tų žmonių pasirinkimas.

Vienas iš nuostabių dalykų, kurių išmokau psichoterapijoje, yra tai, kad neprivalau visiems patikti, neturiu nieko įtikinti, galiu gyventi savo gyvenimą, sakyti savo tiesą ir tie, kuriems pakeliui, eis kartu, o kiti tiesiog pasitrauks. Kartais būna baisu pasidalyti, bet kuo baisiau, tuo tai svarbesnė, prasmingesnė ir reikalingesnė tema, kurią kaip tą dramblį kambaryje reikėjo atpažinti ir apie jį pakalbėti.

Čia dar yra tokia kognityvinė slinktis – kur tu kreipi savo dėmesį: ar į tuos neigiamus dalykus, komentarus, ar į tai, kad yra daugybė žmonių, kuriems tai padeda. Aš manau, kad mano svarstykles nusveria teigiamas atsakas, kurio sulaukiu daug daugiau.

Beje, net ir su tais, kurie psichoterapijai nepritaria, per atvirumą galima rasti bendražmogišką ryšį. Išgirdę tiesą, jie visada suklūsta – matydami atvirą žmogų, dažniausiai atsako taip pat.

Melas sau kainuoja labai daug išteklių.

– Vienų manymu, tie, kurie einą į psichoterapiją, yra silpni, kiti teigia priešingai – jie stiprūs, kad pasiryžo. Kaip atrodo jums?

– Mokslininkė Brene Brown TED kalboje kaip tik ir šnekėjo apie pažeidžiamumą ir nebijojimą būti silpnam. Negali būti drąsus, kol neleidi sau būti pažeidžiamam, kol nepažįsti savo vidaus. Empatija ir buvimas pažeidžiamiems mums leidžia sukurti empatiškus ryšius su kitais, suartina.

Kadangi ateiname iš aplinkos, kurioje buvo gėda būti silpnam, kalbėti apie savo nesėkmes, daugelis iki šiol laikosi įsikibę to suvokimo ir stengiasi parodyti gražų fasadą. Jaučiu, kad tie fasadai po truputį byra. Ir gerai, tegul – vietoj to galime pasistatyti daug geresnį namą.

Nesvarbu, kad jaučiamės laimingi, viskas klostosi tobulai, žvilgsnis į save – vidinė introspekcija – yra mūsų augimo pamatas.

– Kaip tik neseniai pasirodė tinklalaidė, kurioje apie tai kalbatės su savo mama. Kaip susikalbėti dviem skirtingoms kartoms?

– Mano mama ateina iš santvarkos, kurioje kūrybiškumas buvo visiškai uždusintas, nebuvo nei vidinės, nei kūrybinės laisvės, buvo diegiama, kad visi turi mąstyti vienodai, rodyti gražų fasadą. Taigi ji susiformavo visai kitoje aplinkoje.

Mamos kartos žmonės išgyveno tam tikrą skilimą – dalį gyvenimo gyveno minėtoje santvarkoje, dalį turėdami laisvę. Mūsų karta augo su MTV ir įvairiais vakarietiško gyvenimo atributais, su savipagalbos, psichologijos knygomis ir t. t. Mūsų tėvai žinojo vieną kelią, o mes galime rinktis iš daugybės skirtingų.

Taigi pirmiausia turime suprasti, iš kur ateina ta karta, kaip ji buvo auginama ir kaip jai visa tai atsiliepė. Kai tai supranti, viską priimi ir atleidi. Jei norime tikro pokalbio, turime išklausyti kitą, o ne pulti įrodinėti savo tiesos – mūsų tiesos yra skirtingos. Tačiau ir tėvai turi suprasti, kad jie nėra dievai, kad vaikai neturi visą laiką su jais sutikti ir viską, ką jie sako, priimti už gryną pinigą. Laimime tik tada, kai mokomės vieni iš kitų.

Mes klaidžiojame, nes mūsų dvasiai reikia krypties, vedlio.

– Po psichoterapijos pasikeitė ir santykiai su kitais?

– Žinoma. Kiekvienas santykis, kurį kuriame su kitu, pirmiausia yra mūsų santykio su savimi atspindys, todėl jam pasikeitus pasikeičia ir mūsų ryšys su aplinkiniais. Dabar ir mano santykiai su tėvais, ir santykis su antrąja puse yra visiškai kitoks.

Seniau pritraukdavau vyrus, kuriuos reikėjo gelbėti, arba tuos, kurie buvo emociškai neprieinami. Aš tikėjau, kad turiu įrodyti kitam žmogui, jog esu verta meilės. O tai reiškia, kad pradėjusi megzti santykius nebuvau lygiavertė partnerė, nes kitą žmogų tarsi užkeldavau ant pjedestalo. O ir šiam nebūdavo lengva – toks santykis daugeliui vyrų nepatinka, be to, įpareigoja išsilaikyti ir nenuvirsti. Dabar išmokau į save žvelgti kaip į pilną, pakankamą žmogų. Man nebereikia, kad mane kas nors užbaigtų ar pasakytų, jog esu ko nors verta. Tai pokytis viduje, pakeičiantis visa kita.

Atėjau norėdama išgelbėti santykius, nes maniau, kad jei jie vėl bus geri, tai ir mano gyvenime viskas bus gerai.

– Neretai emocinė būsena priklauso ir nuo mūsų išvaizdos – kai esame ja nepatenkinti, taip pat sielojamės, išgyvename. Juolab kad pastaruoju metu nemažai kalbama apie išsikerojusį kūno kultą. Ar pasikeitė jūsų požiūris į savo išvaizdą?

– Kūno kultas tikrai egzistuoja ir daro traumuojamąjį poveikį. Nemažai energijos iššvaistome galvodami apie tai, kas mūsų kūne galėtų būti kitaip. Juk atrodo, kad jei turėtume ilgesnes kojas, gražesnius plaukus ar mažesnę nosį, viskas imtų klotis kur kas geriau.

Aš visada geriau jaučiausi savo kūne, niekada nesilaikiau dietų, negalvojau, ką reikėtų keisti. Tiesiog priėmiau savo kūną kaip duotybę ir nemokėjau jo vertinti. Tarkime, dabar sportuoju tris kartus per savaitę, reguliariai. Manau, gebėjimas darbotvarkėje numatyti laiko sau ir savo poreikiams – sveiko žmogaus požymis. Reikia tausoti save ir negalvoti, kad pavalgyti ar pasirūpinti savimi bus galima vėliau.

Pajutau, kad socialiniai tinklai valdo mane, o ne aš juos.

– Kaip manote, psichoterapija yra labiau susijusi su savęs priėmimu ar su savęs keitimu?

– Skirtingų sričių specialistai turbūt atsakytų skirtingai. Man atrodo, kad susiję ir su viena, ir su kita. Ilgalaikių pokyčių gali tikėtis tik tada, kai save priimi. Kai aš priėmiau save kaip netobulą, pažeidžiamą, su trūkumais, pradėjau keistis. Kitaip, manau, būtų ne ilgalaikiai pokyčiai, o tik kosmetinis remontas.

– Minėjote, kad po psichoterapijos pasikeitė santykiai su aplinkiniais, supratote, kad niekam nieko neturite įrodinėti. Kas dar pasikeitė?

– Gyvenime nebeliko didelės amplitudės emocijų – kai vieną dieną be proto džiaugiesi, o kitą krinti į depresijos duobę ir negali iš jos išlipti. Turbūt sakyčiau, kad anksčiau į dalykus reaguodavau spontaniškai, o dabar viską darau reflektyviai – tarsi atsitraukusi ir pagalvojusi, ar tikrai verta susierzinti ir įsiplieksti. Jaučiu, kad jei nutinka kokių nors nenumatytų dalykų, sugebu su jais gražiai ir brandžiai susitvarkyti.

Taip pat skaitykite