Veidai

2020.09.14 08:30

Daug draugysčių su ryškiausiais intelektualais užmezgęs Katkus: verždavausi prie talentų

LRT KLASIKOS laida „Pakeliui su vasara“, LRT.lt2020.09.14 08:30

LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su vasara“ dirigentas Donatas Katkus juokiasi: jeigu pokštus apgalvotų prieš tai, nieko nepavyktų, nes viską, ką buvo sugalvojęs, užmirštų. Popkultūrai kritikos negailintis muzikologas pažymi, kad nėra nusiteikęs prieš lengvąją muziką – jį erzina „chaltūra“. „Man didžiausią įspūdį padarė, kai vienas pasakė: parašiau 5 000 dainų, kelis šimtus neblogų“, – sako D. Katkus.

D. Katkų kalbina LRT KLASIKOS laidos „Pakeliui su vasara“ vedėjai Ignas Andriukevičius ir Rasa Murauskaitė.


– Kiek laiko jūs esate su ūsais?

– Buvau su tokia juoda barzda – tada dar buvau visiškai mažiukas. O ūsus paskui buvo gaila nusiskusti. Bet jau ilgai. Žinote, yra toks pasakymas: vyras be ūsų – kaip moteris su ūsais.

– Daugybę metų dirigavote Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, dabar einate garbingas garbės dirigento pareigas. <...> Jūsų atlikėjo veikla tarsi prislopinta, o profesinė? Jūs vis dar taip pat įsitraukęs?

– Jūs labai diplomatiškai pasakėte. Pirmiausia, aš maudausi garbės spinduliuose.

– O kaip tai pasireiškia: ateinate padiriguoti ar garbės susirinkti?

– Aš atsibundu iš ryto ir galvoju: „Šakės! Nieko daryti nereikia, o tau – garbė.“ Šiaip nuo to neįmanoma pabėgti, jeigu taip gyvenai visą gyvenimą. Buvau sukūręs Vilniaus kvartetą, ten grojau 29 metus. Labai sunkiai dirbome ir šį bei tą pasiekėme. Gaila, kad manęs nedaro Vilniaus kvarteto garbės artistu.

Aš ne prieš žanrą – aš esu nusistatęs prieš šitą „chaltūrą“, kuri yra užplūdusi Lietuvą. Man didžiausią įspūdį padarė, kai vienas pasakė: parašiau 5 000 dainų, kelis šimtus neblogų.

– Maestro, jūs visada daug rašėte ir toliau nemažai rašote. Pastaruoju metu išėjo nemažai straipsnių, kur labai kritiškai žvelgiate į populiariąją muziką, arba, kaip jūs paprastai sakote, popsą. Negi tikrai jums pačiam niekas iš tos lengvesnės muzikos nepatinka?

– Susidaro toks įspūdis. Paprastai, kai rašai tokį straipsnį, reikėtų parašyti, kuo aš laikau popsą. Aš visą laiką kalbu apie tai, kad roko, šlagerių muzikoje yra fantastiškų dalykų. Aš ne prieš juos, aš ne prieš žanrą – aš esu nusistatęs prieš šitą chaltūrą, kuri yra užplūdusi Lietuvą. Man didžiausią įspūdį padarė, kai vienas pasakė: parašiau 5 000 dainų, kelis šimtus neblogų.

Antras dalykas, esu labai nusistatęs prieš atlikimo chaltūrą. Man labai liūdni tie dainininkai ir dainininkės. Kažkada Kernagis mane pakvietė: darome tokį projektą „Žvaigždžių duetai“, ateik į žiuri. Atėjau į žiuri, žiūriu, sėdi Juozapaitis. Su juo sakome: paspausime truputį, kad būtų atrinkti geri dalykai, o ne popsas, ne tie atlikėjai ir ne ta muzika, kuri pritrombuota, būsime tie gerieji kultūros veikėjai.

O ten visiškai mūsų nereikėjo – nei mūsų nuomonės, nei nieko. Turėjome suvaidinti kažkokias roles ir aš paskui supratau, kad nieko negaliu ten padaryti. Pradėjau vaidinti durną profesorių, kvailą kvailą. Ir, pasirodo, labai populiarų. Moterys sutinka ir sako: kaip mes jus mylim...

– Ar jūs būnate pasiruošęs pokštų, ar jums juokai išeina natūraliai?

– Niekada nieko nesu ruošęsis. Publikai reikia šoumeno. O jeigu aš kam nors ruoščiausi, nieko negalėčiau padaryti, nes viską užmirščiau, ką pasirašiau. Atsistočiau ant scenos ir galvočiau: palauk, ką aš čia buvau sugalvojęs?

– Jūsų gyvenime buvo labai daug susitikimų su ryškiomis asmenybėmis – turbūt su visais ryškiausiais 20–21 a. lietuvių intelektualais. Buvo užmegztos draugystės... Kurie susitikimai jums pačiam įsimintiniausi?

– Galiu pasakyti tik vieną dalyką. Jeigu jūs esate jauni žmonės, draugaukite tik su protingais žmonėmis, su tais, kurie turi intelekto. Su bet kuo bendrauti nereikia. Aš verždavausi prie talentų, nes tais laikais įsivaizduokite, kokia buvo juoda partinių darbuotojų govėda... Ieškodavome vienas kito, Neringoje labai daug susirasdavome, ten susirinkdavo daugybė labai nuostabių intelektualų: Bronys Savukynas, Ambrazas, architektai, dailininkai...

Tie žmonės, kurie susireikšmina, nori turėti reikšmės, kad jie kažkas tokio, su tokiais žmonėmis negaliu turėti reikalų. Visi mano draugai buvo labai kuklūs žmonės. Jų savimonė, savęs supratimas neperžengė jų galimybių. Jie tai, ką jie daro, tas ir yra.

Iki šiandien labai mėgstu poeziją, turėjau draugų, kurie buvo tikri poetai: Martinaitis, Platelis, Repšys, Bumblys... Baisiai vengdavau idiotų, o jų buvo pilna, iš karto užuosdavai, kas jis per vienas žmogus. Tie žmonės, kurie susireikšmina, nori turėti reikšmės, kad jie kažkas tokio, su tokiais žmonėmis negaliu turėti [reikalų].

Visi mano draugai buvo labai kuklūs žmonės. Martinaitis buvo kuklus, Platelis – kuklus, Miliauskaitė buvo nepaprasto kuklumo žmogus... Jų savimonė, savęs supratimas neperžengė jų galimybių. Jie tai, ką jie daro, tas ir yra.

– Jūs apskritai sakote, kad savęs nereikėtų nei pervertinti, nei sureikšminti, kad kuklumas žmogų puošia.

– Yra labai paprastas dalykas: jeigu esi protingas, turi save matyti, kas toks esi. Nesutikau nė vieno, kuris būtų tobulas. Nėra tobulų žmonių.

Visas pokalbis – rugpjūčio 21 d. laidos „Pakeliui su vasara“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Taip pat skaitykite