Veidai

2020.09.12 10:37

Perversmą išgyvenanti Monika Marija: pirmiausia turiu įtikti sau

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.09.12 10:37

Savotiškas perversmas gyvenime. Taip šiuos metus vadina atlikėja Monika Marija, draugiškai atsisveikinusi su savo vadybininkais, nusikirpusi plaukus ir nekantriai laukianti naujų išbandymų. Tiesa, portalui LRT.lt atlikėja sako, kad jos emocijų skalė primena atrakcionų kalnelius, konkurencija – kelias į nesėkmę, o įtikti pirmiausia reikia sau.

– Kažkada sakėte, kad negalite gyventi neišbandydama naujos veiklos: mokate septynias kalbas, grojote skirtingais instrumentais, užsiėmėte įvairiais rankdarbiais, o nuo šiol dar ir šokti mokotės – esate projekto „Šok su žvaigžde“ dalyvė. Atrodo, jums sekasi viskas, ko imatės. Esate apdovanota įvairiais talentais ar beprotiškai daug dirbate?

– Iš tikrųjų sakyčiau, kad esu didžiulė tinginė. (Juokiasi.) Galėčiau ir turėčiau dirbti dešimtis kartų daugiau. Šie metai man – permainų metai. Džiaugiuosi, kad kaip atlikėja pradėjau dirbti savarankiškai. Kai dirbi su kitais, gali net nepastebėti, kokią jie tau daro įtaką. Gali pasimesti ir negirdėti, ką sako vidinis balsas, ko tu pats iš tiesų nori. Taigi atrodo, kad viską pradedu tarsi nuo pradžių. Mokausi kantrybės, mokausi pati valdyti situaciją ir savo pasirodymus – nuo scenos šviesų iki įvaizdžio.

Manau, labai svarbu nestovėti vietoje, nes stovėjimas vietoje iš tiesų yra ėjimas atgal. Nors galbūt ir skamba banaliai, tikiu, kad svarbu išstumti save iš komforto zonos. Išbandydamas ką nors naujo ir perlipdamas savo baimes įgyji daugiau pasitikėjimo savimi.

Taigi stengiuosi pastatyti save į įvairias nepatogias situacijas. Kaip jau esu sakiusi, „Šok su žvaigžde“ – vienas didžiausių išbandymų ir vienas aukščiausių gyvenimo everestų, į kurį turiu įkopti. Labai laukiu projekto, pažiūrėsime, ką drauge su partneriu galime nuveikti.

Mano kūryba yra mano istorija, prisiminimai, savotiškos nuotraukos, užfiksuotos muzikoje.

– Juokais pavadinote save tingia, o gal tiesiog išmokote save tausoti? Gerbėjai dar pamena, kaip prieš porą metų turėjote kreiptis į medikus dėl išsekimo.

– Labai norėčiau sakyti, kad išmokau, bet tikriausiai taip nėra. Žinau, kad mano organizmas gali daug ištverti ir yra nemažai ištvėręs. Projektui ruošiuosi negailėdama jėgų, būna, jaučiu ir nuovargį – iš tiesų nesu pratusi prie tokio kasdienio fizinio krūvio. Tačiau labai noriu ir žiūrovus, ir save pradžiuginti kiek geriau atliekamais šokio žingsneliais, įsimintinu pasirodymu ir savo įvaizdžiu. Galbūt šiuo metu ne per labiausiai atsižvelgiu į savo organizmą, bet tikiuosi, kad pavyks susitvarkyti.

Mano emocijos – kaip linksmieji atrakcionų kalneliai.

– Dalyvavote ne viename televizijos projekte, konkurse, žinote ir koks yra pergalės skonis, ir ką jaučia žmogus, kuriam iki pergalės pritrūko vos vieno žingsnio. Ar įmanoma priprasti prie konkurencinės kovos, išmokti tiesiog mėgautis procesu ir negalvoti apie laimėjimą?

– Konkurencija – tiesiausias kelias į nesėkmę, tad manau, kad reikia liautis varžytis. Esu tikra, kad savęs lyginimas su kitais ar mėginimas pakišti koją pakiša koją pačiam. Tai nepadeda nei susikaupti, nei sukurti gražių prisiminimų.

Kaip tik neseniai su partneriu kalbėjome, kad geriausia, ką galime išsinešti iš šokių projekto, – ne pergalė, ne statulėlė, ne žmonių liaupsės, o prisiminimai iš treniruočių salės, repeticijų, filmavimų. Tai labiausiai įstrigs atmintyje. Taigi turime pasistengti, kad tas laikas mums būtų kuo smagesnis, kupinas entuziazmo, o ne pykčio, intrigų ar pavydo. Abu norime įveikti savus iššūkius ir kiekvienas patobulėti.

Stovėjimas vietoje iš tiesų yra ėjimas atgal.

– Neretai galima nugirsti, kad pramogų pasaulyje, projektų užkulisiuose yra nemažai jūsų minėtų intrigų, pavydo. Tai tiesa?

– Iš tiesų kompanijoje dažnai esu mažiau bendraujantis, tylesnis žmogus. Iš šono gali pasirodyti, kad esu pikta ar pasipūtusi, tačiau prieš koncertus, pasirodymus mėgstu pabūti viena, susikaupti, pasiklausyti mėgstamo atlikėjo kūrinių ar pasižiūrėti įkvepiančių vaizdo įrašų.

Galbūt todėl dažniausiai sėdžiu kur nors viena kamputyje, gyvenu atskirą gyvenimą ir visų tų intrigų vengiu. Žinoma, būna ir intrigų, ir nejaukios įtampos užkulisiuose, tačiau manau, kad reikia ne lieti kritiką, o rodyti pavyzdį. Tai ir stengiuosi daryti.

Galėčiau ir turėčiau dirbti dešimtis kartų daugiau.

– Sunku jus įsivaizduoti tyliai sėdinčią kamputyje, atrodo, kad galite kalbėti nesustodama, o savo juoku užpildyti ir televizijos studijas, ir koncertų sales.

– Esu tobulas intravertiškų ir ekstravertiškų savybių mišinys. Kaip manote, kodėl visuomet esu geros nuotaikos, kai dalyvauju kokiame nors televizijos projekte ar koncerte? Tikrai galiu pavadinti save energijos vampyre, nes žmonės mane įkrauna energijos, pozityvo, optimizmo, man patinka su jais būti, patinka lipti ant scenos, mėgstu savo darbą. Man šokių projektas kol kas yra nepažinta zona, bet tos nežinomybės su nekantrumu laukiu. (Šypsosi.)

– Turbūt ne tik daug energijos pasiimate, bet ir daug atiduodate...

– Tiesa. Todėl sakau, kad mano emocijos – kaip linksmieji atrakcionų kalneliai. Būna, grįžtu namo, skaitau gerbėjų padėkas ir gražias žinutes, bet verkiu atsisėdusi viena. Visokių akimirkų būna, visokių ir reikia.

Pažįstu žmonių, kurių nuotaika visada gana neutrali: jie nei labai kuo nors džiaugiasi, nei labai dėl ko nors liūdi. O aš turiu labai plačią emocijų skalę ir nebijau jos parodyti. Man atrodo, menininkai tuo ir išskirtiniai, kad galime pajausti ir didžiulę euforiją, ir didžiulį nuosmukį. Iš to semiamės įkvėpimo savo darbui.

Be to, esu labai savikritiška. Manęs neveikia nei kritika, nei komentarai, nes pati save labai kritikuoju, jei ko nors nepadarau taip, kaip norėjau. Kiekvieną kartą noriu matyti, kad tobulėju. Ir net jei mane užverčia liaupsėmis, bet nejaučiu, kad padariau savo darbą iki galo, pasirodymo nelaikau pavykusiu. Pirmiausia turiu įtikti sau.

– Pastaruoju metu nemažai dėmesio sulaukia ir jūsų šukuosena, kai kurie gerbėjai iki šiol liūdi, kad nusikirpote ilgus plaukus. Atrodo, jūsų atveju posakis, kad moteris kerpa plaukus, kai nori permainų gyvenime, pasitvirtino.

– Mano kirpėja sakė, kad nukirpome daug senos ir nereikalingos informacijos. Iš tiesų sprendimas nebuvo spontaniškas. Jau kurį laiką svajojau apie trumpesnius plaukus, nes buvau pavargusi nuo to, kad jiems reikia labai daug priežiūros, ir nuo nusistovėjusio įvaizdžio.

Jausmas, kai nukirpo plaukus, buvo vienas geriausių. Pasijutau lengva, atsinaujinusi, švari. Matyt, tos permainos buvo labai reikalingos. Tikrai džiaugiuosi, kad tai padariau. Dabar ateina nauja kūryba, nauji projektai, o aš į juos ateinu su nauju įvaizdžiu. Savotiškas perversmas gyvenime.

Būna ir intrigų, ir nejaukios įtampos užkulisiuose, tačiau manau, kad reikia ne lieti kritiką, o rodyti pavyzdį.

– Tiesa, kai nusikirpote plaukus, buvo sakančių, kad jie buvo jūsų vizitinė kortelė. Ar neliūdina, kad plaukai, o ne balsas ar optimizmas kai kam buvo jūsų vizitinė kortelė?

– Manau, vizitine kortele turėtų būti žmogaus būdas ar darbai. Matyt, tie, kurie mano, kad tai buvo mano plaukai, visai manęs nepažįsta. Žinote, manau, žmonės kartais per daug gaili to, ko neverta gailėti.

Kai pakeičiau šukuoseną, socialiniuose tinkluose sulaukiau daugybės komentarų, žmonės gailėjo mano plaukų. O viena moteris parašė, kad ji džiaugiasi, jog tą valandą, kurią anksčiau skirdavau plaukams džiovinti ar šukuoti, dabar skirsiu kūrybai ar pan. Manau, tai labai teisingas požiūris.

Reikia nepamiršti, kad kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą, sprendimus ir kad nereikia priimti per jautriai dalykų, kurie nedaro jokios įtakos.

Man atrodo, menininkai tuo ir išskirtiniai, kad galime pajausti ir didžiulę euforiją, ir didžiulį nuosmukį.

– Beje, jūsų dainos – it jūsų pačios istorijos dalis, savotiško dienoraščio skyriai.

– Man atrodo, kad mano kūryba yra mano istorija, prisiminimai, savotiškos nuotraukos, užfiksuotos muzikoje. Kiekvieną savo dainą (net ir tas, kurių nesukūriau), besisiejančią su tam tikru gyvenimo įvykiu, vadinu savotišku prisiminimu.

Man itin svarbu, kad kūryba turėtų pagrindą, gilesnę reikšmę atlikėjui, tada tai pajus ir klausytojai. Kurdama dainas kartais save pagaunu galvojančią, kaip parašyti gražesnę, įdomesnę ar sąmojingesnę eilutę, ir čia pat suprantu, jog to visiškai nereikia, nes tai man nieko nereiškia. Muzika neturi būti tuščia.

Taip pat skaitykite