Veidai

2020.09.26 07:00

Retai interviu dalijanti Violeta Tarasovienė: atėjo laikas, kai savęs nebesinori taškyti bet kam

Lina Bieliauskaitė2020.09.26 07:00

Darni šeima, sėkmingai susiklosčiusi muzikinė karjera. Regis, pastaraisiais metais atlikėja Violeta Tarasovienė išgyvena pilnatvės bei ramybės laiką. Prieš daugiau nei dešimt metų iš sostinės į uostamiestį persikrausčiusi moteris neneigia – šiandien atrastų šimtus prasmingesnių ir mielesnių alternatyvų nei šmėžuoti televizijos laidose ar vakarėliuose.

Kaip šitaip įmanoma gyventi?

Net ir rečiau dalijami interviu, kaip prisipažino Violeta, daugiau mažiau tapo nuspėjami, o į klausimą, kaip sekėsi prisijaukinti Klaipėdą, tenka atsakinėti nuolat.

„14 metų čia gyvenu, tai jau prisijaukinau, – juokauja pašnekovė. – Žinoma, kai kurių miesto rajonų, gatvių nepažįstu iki šiol. Kita vertus, ir Vilniaus pradedu nebeatpažinti – taip visas prisistatęs ir persistatęs.“

Nors jau kurį laiką sąvoką „namai“ tapatina su Klaipėda, sostinėje gimusi ir augusi moteris visada save vadins vilniete.

„Čia prabėgo vaikystė, paauglystė ir brandus mano gyvenimas iki 33 metų. Tai mano gimtasis miestas ir, kiek jį pažįstu – pažįstu kaip nuluptą, – visos tos mano išvaikščiotos gatvelės žadina prisiminimus ir nostalgiją“, – atviravo pašnekovė.

Tačiau, kaip juokauja Violeta, grįžti gyventi į Vilnių šiandien būtų sudėtinga jau vien dėl smarkiai kasdienį gyvenimą kartinančio nepatogumo.

„Kamščiai gatvėse – tikra katastrofa! Neįsivaizduoju, kaip vilniečiai šitaip gali gyventi. Net žinant visus aplinkkelius, spūsčių neįmanoma apvažiuoti, – nelinksma patirtimi dalijosi pašnekovė, klaipėdiečių keiksnojamas uostamiesčio spūstis vadinanti simbolinėmis. – Vis tiek nebus taip, kad stovėsi ir nejudėsi.“

Ant svarstyklių – paprasti klausimai

Skirtingai nei turbūt nemaža dalis scenos kolegų, su sostine siejamo aktyvesnio profesinio gyvenimo galimybių atlikėja nesureikšmina. O tai, kad populiarumas tolygus tam, kiek tavo veidas matomas televizijoje ar madingų renginių fotosesijose, anot Violetos, tėra iliuzija.

„Galbūt visur dalyvauti ir šmėžuoti svarbu pradedantiesiems atlikėjams, tačiau daugumai to išties nereikia. Ar kur nors laidose, straipsniuose matote Gytį Paškevičių? – retoriškai klausia pašnekovė. – G. Paškevičių matai plakate prie arenų, kuriose jis koncertuoja ir į kurias surenka tūkstančius žmonių.“

Violeta atvira: šiandien sulaukusi pasiūlymo dalyvauti kokiame nors televizijos projekte, renginyje, pirmiausia užduoda sau keletą paprastų klausimų.

„Kokia viso to prasmė? Kas man iš to – malonumas, nauda? Kai to savęs paklausi, nebelieka jokių neaiškumų. Nebent tai būtų paramos koncertas – jame tikrai dalyvaučiau. Tačiau man nebeįdomu važiuoti nusifilmuoti penkias minutes kažkokioje laidoje, pablevyzgoti iš tuščia į kiaura. Tiesiog atėjo laikas, kai nebesinori savęs taškyti bet kam. Yra šimtai vertesnių dalykų: nuvažiuoti prie jūros, į sodą, kad ir paminti dviračiu, pasimėgauti skania vakariene, su vyno taure pažiūrėti gerą filmą, paskaityti įdomią knygą, galiausiai – pabūti namie ir nieko neveikti“, – ekspromtu vardija pašnekovė.

Ir praktika, ir Dievo duotybė

Juolab kad nieko neveikti – sunkiai įsivaizduojama prabanga. Išvedžioti šunį, nuvežti jaunėlę dukrą į lankomas mokyklas, treniruotės sporto klube, namų ruoša, galiausiai – įprastai vakarus bei savaitgalius suvalgantis darbas. Kaip pripažįsta pašnekovė, štai tokia nepagražinta ir nė iš tolo vakarėlių liūtų gyvenimo neprimenanti jos ir sutuoktinio Viliaus kasdienybė.

„Ir į grožio saloną einu dėl vienintelės priežasties – nusidažyti plaukų, o tiek manikiūrą, tiek pedikiūrą darausi pati. Esu senosios kartos atstovė – kam kur nors eiti, jei moki pati?“ – šypteli net ir makiažą tik prieš svarbesnes progas ar koncertinius pasirodymus prisimenanti atlikėja.

Drauge su Viliumi dainuojančią Violetą šiandien dažniausiai galima išvysti nedidelėse salėse ir privačiuose renginiuose. Atlikėjai neretai pasirodo ir įvairiose miesto šventėse, labdaros projektuose, vasarą aktyviai koncertavo Šventojoje, be to, dirba pedagoginį darbą – nuo rudens sutuoktinių vokalo pamokas lankys jau šešios mokinės.

„Manau, mūsų publika – mudviejų su Viliumi vienmečiai, nors matau, kad mūsų dainas dainuoja ir jaunimas. Labai norėčiau, kad tas klausytojas būtų protingas, mandagus, išsilavinęs, muzikaliai – taip pat, ir taip toliau, ir taip toliau, – šypteli pašnekovė. – Norėtųsi, kad žmonės įvertintų tai, ką tu darai scenoje. Kad ne šiaip dainuoji oktavos ribose – kad tavo diapazonas platesnis, kad suprastų, jog štai ši nata yra aukšta ir kad jai paimti reikia ir praktikos, ir dar turėti Dievo duotybę. Kitaip tariant, norėtųsi, kad klausytojai ne tik klausytųsi, bet ir analizuotų.“

Apie „Ramunę baltąją“ – kitaip

Nors Violeta dainuoja, kiek save prisimena, ir labai anksti suvokė savo pašaukimą, kaip pati juokauja, kelias iki šiandienos repertuaro, o svarbiausia – mėgstamo fanko (angl. funk) muzikos stiliaus link, buvo klaidus – nuo „Belmondo“, „Žvaigždžių kvarteto“, „Svastikos sukitės greitai“ iki „Ramunę baltąją“.

„Tuo metu tapau žinoma būtent dėl tos muzikos, kurią dainavau. Iki to, ką dainuoju dabar, ėjau nedrąsiai, po truputį, o Viliaus dėka tai įvyko greičiau. Išties labai sunku klausytoją pripratinti prie kitokio savo stiliaus. Ir visada yra žmonių, kurie laukia tik senų dainų. Tačiau, nors ir šiandien dainuoju „Ramunę baltąją“, ją jau perdariau, ji skamba visiškai kitaip. Ir klausytojai ją priima. Nes kiekgi metų gali dainuoti tą pačią dainą su kapelija? Reikia tobulėti, negali likti to paties lygio“, – sako Violeta.

Pašnekovė neneigia – profesinis muzikos, ypač popscenos žmonių kelias primena amerikietiškuosius kalnelius: šiandien tu gali būti topų viršūnėse, o rytoj – niekam nebeįdomus. Tačiau, anot Violetos, egzistencinės mintys, kad gyvenimas galėjo susiklostyti kitaip, niekada nekankino.

Meilė, o paskui jau visa kita

„Dainavimas man visada buvo prioritetas. Nei kada nors anksčiau, nei karantino metu nekilo pamąstymų, kad gal būtų gerai gyvenime veikti ką kita. Aš darau tai, kas man miela ir svarbu. Be to, matyt, su branda supranti, kad negali visiems patikti. Dabar atėjo momentas tokios ramybės, kad gyvenu savo gyvenimą ir gyvenu jį taip, kaip noriu. Niekam per galvas nelipu, dirbu mėgstamą darbą ir stengiuosi jį daryti profesionaliai“, – sako Violeta.

Polinkį į muziką paveldėjo ir abi atlikėjos atžalos. Tiesa, vyresnėlė Elinga, kuri jau yra įdainavusi porą kūrinių ir su mama, ir su Viliumi, kol kas nusprendė gilintis į kitus dalykus.

„O mažoji, matau, linksta į tą pusę. Nežinau, koks bus jos pasirinkimas, bet namie dainuoja daug ir garsiai“, – juokiasi pašnekovė.

Violeta neneigia anksčiau sakydavusi, kad savo vaikams linkėtų stabilesnės nei dainininko profesijos.

„Dainininko, muzikanto gyvenimas sudėtingas, tai yra nuolatiniai pakilimai ir atoslūgiai. Bet dabar manau, kad nė dėl vienos profesijos negali būti 100 proc. tikras, ar tau pavyks, ar nepasiseks. Svarbiausia – rasti mėgstamą veiklą. Juk, sakoma, paversk savo hobį darbu ir tau niekada nereikės dirbti“, – svarsto pašnekovė.

O ar sugyventi dviem meniškiems ir populiariems žmonėms po vienu stogu netapo kasdieniu iššūkiu? Violetos manymu, priešingai – tai kaip tik pliusas.

„Kai abu žmonės dirba tą patį darbą, atsiranda daugiau bendrumo, nes jie supranta visus tokio darbo principus ir niuansus. Tačiau, žinoma, svarbiausias dalykas yra meilė, o paskui jau visa kita: supratimas, tam tikrų ydų toleravimas ir pan.“, – šypteli pašnekovė.

Idealiais santykiais netiki

Kaip tik neseniai pora paminėjo ypatingą savo bendros istorijos progą – būtent rugpjūčio 31-ąją prieš 13 metų Violeta ir Vilius Tarasovai Klaipėdoje atšoko vestuves.

Pora buvo turbūt viena pirmųjų šalyje, teisę įamžinti ir viešinti šventės kadrus už atlygį suteikusi išimtinai vienam leidiniui. Tačiau, anot Violetos, suma nebuvo tokia svaiginama, kaip tuomet turbūt ne vienam atrodė.

„Tuos pinigus išleidome vestuvėms ir jų, beje, neužteko. Nežinau, ar per mažai užsiprašėme, ar per brangias vestuves kėlėme“, – prisiminusi nusijuokia pašnekovė.

Paminėti kad ir simboliškai tuoktuvių datą sutuoktiniams – neatsiejama kasmetė tradicija. Namie ruošta gurmaniška vakarienė, šampano taurė – taip šįsyk pora įprasmino svarbią progą.

13 metų santuokai – daug ar mažai? Į šį klausimą Violeta atsako nevienareikšmiškai: „Viskas reliatyvu. Jei kalbėsime apie šių dienų aktualijas, turbūt būtų nemažai, bet jei palyginsime su mūsų tėvų drauge nugyventais metais – visiškai nedaug.“

Violetos ir Viliaus šeiminis tandemas neabejotinai daugeliui kuria darnios, tvirtos poros įvaizdį – galbūt tai ir yra tas atvejis, kai du žmonės idealiai atitiko vienas kitą?

„Idealiai gali būti koks nors momentinis dalykas. Prie visko galima prisikabinti, santykiuose – taip pat. Nėra idealių santykių, aš tuo netikiu. Žmonės ir pasibara, ir pasipyksta, ir pasiginčija, paskui susitaiko.

Mes lygiai tokia pati šeima, kaip ir visos kitos. Gal tik iš šono kitaip atrodo. Žinoma, ir nekalbadienių pasitaiko, tiksliau, tie nesikalbėjimai trunka ne taip ilgai“, – šypteli pašnekovė.

Taip pat skaitykite