Veidai

2020.09.08 08:16

Miša Jakobas mokytojavimą prilygina artisto darbui: kai imi užsikirsti ar pradedi kartotis, metas susimąstyti

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.09.08 08:16

„Matydamas, jog yra daroma ne taip, kaip reikėtų, kartais kalbėdavau labai griežtai. Bet tas mano griežtumas davė rezultatų“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ tvirtina atviro pokalbio mokinius kviesdavęs pedagogas Miša Jakobas. Griežtu, bet teisingu vadovu save laikantis mokytojas palikti mokyklą nusprendė savo noru ir tai vadina skausmingu sprendimu – šis darbas buvo jo gyvenimas.

„Neslėpsiu, kad dar sapnuoju. Sapnuoju savo mokinius, kolegas, kartais atrodo, kad reikia skubėti į mokyklą, anksti, būti pirmajam, pasitikti savo vaikus... Aš mylėjau šitą darbą, tai buvo mano gyvenimas. Nenorėčiau, kad žiūrovai pagalvotų, jog giriuosi, bet aš kalbu tiesą: būna gydytojai iš prigimties, būna dvasininkai iš prigimties, na, leiskite man pasakyti, jog aš mokytojas iš prigimties. Ir aš labai džiaugiuosi“, – atvirai sako šiemet į Vilniaus Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos direktorius kėdę nutaręs nebesėsti pedagogas M. Jakobas.

Niekas nesuabejotų, kad ilgametis žydų gimnazijos direktorius – mokytojas iš pašaukimo. Ne vieno apdovanojimo už sėkmingą mokytojo ir gimnazijos direktoriaus darbą sulaukusiam M. Jakobui ši Mokslo ir žinių diena buvo pirmoji, kai jis nepravėrė mokyklos durų. Penkiasdešimt metų išdirbęs matematikos mokytoju, trisdešimt metų vadovavęs išskirtinei gimnazijai praėjusių metų paskutinę dieną jis atsisveikino su savo profesija. Laidos herojus save laiko savikritišku žmogumi, tad jau kelerius metus vis pagalvodavęs, ar dar esantis įdomus moksleiviams.

„Mokytojo darbą aš prilyginu artisto [darbui]. Kai tu kartais užsikerti, kažką pamiršti, pradedi kartotis, tai yra pirmasis skambutis, kad, matyt, reikia apie tai pagalvoti. Žinoma, aš galėjau dar dirbti, niekas manęs nevarė, niekas man neliepė išeiti, bet tai tiesiog buvo mano sprendimas, skausmingas sprendimas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Ne vieną dešimtmetį M. Jakobo vadovaujama gimnazija klestėjo. Ne tik žydų tautybės, bet ir lietuvių vaikai norėjo patekti į šią mokymosi įstaigą. Pats gimnazijos vadovas buvo vienas ryškiausių švietimo pasaulio lyderių. Tris dešimtmečius sostinėje sklandė legendos apie griežtą gimnazijos tvarką, tad šiandien M. Jakobas atvirai prisipažįsta: buvo griežtas, bet teisingas vadovas.

„[Yra] įvairių mitų, aš jų nebijau, jų neslepiu. Žinote, aš buvau įsijautęs į tėvo vaidmenį. Jaučiau, kad ne viskas šeimose yra gerai, kad ne visada vaikai paklauso savo tėvų, kad galbūt ne visada tėvas yra autoritetas... Gink Dieve, aš nenorėjau užimti tos pozicijos, bet jaučiau, jog auklėjime yra spragų. Ir aš norėjau būti tiems vaikams, tarkime, patėviu.

Žinoma, matydamas, jog yra daroma ne taip, kaip reikėtų, kartais kalbėdavau labai griežtai. Bet šiandien suprantu, kad tas mano griežtumas davė rezultatų. Kodėl? Todėl, kad didžioji dauguma, kurie baigė Šolomo Aleichemo gimnaziją, šiandien žengia sėkmingu keliu, užima puikias pozicijas“, – teigia pedagogas.

Jaunai kartai žiūrėti į akis yra gana sudėtinga. Aš to prašydavau: žiūrėk man į akis, mūsų pokalbis turi būti atviras, teisingas ir aš tau būsiu griežtas.

Buvęs mokytojas sako ne kartą girdėjęs klausimų apie gabių ir talentingų mokinių ugdymą, tačiau apgailestaudamas tikina: nėra jokios sėkmingos vaikų ugdymo paslapties. Visuomet savo gimnazijoje M. Jakobas pabrėždavo dvi pamatines ugdymo taisykles – mokslą ir pokalbį. Viena griežčiausių buvusio gimnazijos direktoriaus taisyklių – atviras pokalbis ir su moksleiviais, ir su jų tėvais. O štai šiandieninis jaunas žmogus bijo tiesioginio dialogo.

„Rimtas, vyriškas pokalbis, ypač su vyresnių klasių mokiniais. Pokalbis vykdavo kabinete, pasodindavau prieš save ir prašydavau labai paprastai: žiūrėkime vienas kitam į akis. Jaunai kartai žiūrėti į akis yra gana sudėtinga. Aš to prašydavau: žiūrėk man į akis, mūsų pokalbis turi būti atviras, teisingas ir aš tau būsiu griežtas. Sutik su tuo, sūnau, kad aš noriu tau padėti. Patikėk manimi, kad tu turi du draugus: šeimą, savo tėvus, savo mamytę, ir mane. Ir būk atviras. Kuriam daugiau, kuriam mažiau – aš nežinau, pasirinksi tu, bet turi man nemeluoti. Kalbėk man tiesą, o aš pasistengsiu tau padėti.

Miša Jakobas: vaikai nemaloniai jaučiasi žiūrėdami į akis, o aš visada prašiau žiūrėti būtent į jas

Dauguma atvejų mes suprasdavome. Taip, ir ašara iš akių išbyrėdavo, ir raudonis išmušdavo, man būdavo gaila, kaip ir tam vaikui – skaudu. Ne visa surinkta informacija, kurią perteikdavau mokiniui, būdavo ir teisinga, nes mano kolegos kartais klysdavo. Bet kas visų svarbiausia, ką turiu pasakyti, pasibaigus pokalbiui mes apsikabindavome. Aš tiesiog sakydavau: prieik prie manęs, apsikabinkime. Ir tai būdavo šitaip“, – pasakoja M. Jakobas.

Ir šiandien gatvėje ar renginiuose sutikti buvę mokiniai dėkoja mokytojui už suteiktas gyvenimo pamokas. Pasak M. Jakobo, gero mokytojo ir tėvų pamokos vaikų atmintyje lieka visam gyvenimui. Bet su amžiumi pedagogas ir pats vis dažniau grįžtantis į praeitį, susimąstantis apie nueitą gyvenimo kelią, apie tai, ką padarė, ko nepadarė ir net kieno reikėtų atsiprašyti. Jis sako, kad visas vertybes ir meilę mokslui, išsilavinimui gavo iš savo tėvų.

„Pirmiausia, tvarkos. Gyvenome labai sunkiai, bet labai tvarkingai. Būtent tvarka padėjo mums gyventi. Uždarbiai buvo nedideli, dirbo tik vienas tėvas, mama mus augino. Bet tvarka šeimoje, tvarka ūkyje, mokėti truputį pažvelgti į perspektyvą – būtent tai gavau iš savo tėvo, mamos.

Žydų mama yra aukščiau visko. Laimingi tie vaikai, kurių mama yra namie. Žinoma, šiandien tai sunkiai įgyvendinamas dalykas, mes visi norime dirbti, visi norime būti matomi, moteris nori būti įvertinta, bet aš kalbu apie praeitį ir būsiu teisus, žiūrovas nesupyks – yra gerai, kai mama šalia“, – įsitikinęs laidos herojus.

Trinti sofą – ne jo charakteriui

Praeityje, prieš trisdešimt metų, M. Jakobas buvo atsidūręs kryžkelėje – kartu su šeima išvykti į Izraelį ar likti Lietuvoje. Anot pašnekovo, tą kartą jis pasirinkęs likti komforto zonoje.

„Pirmiausia labai anksti, 1980 metais, į Izraelį išvyko mano vyresnioji sesuo. Tada išvykti buvo didžiulis iššūkis, tai buvo ne taip paprasta ir lengva. Vieni bijojo, kiti nebijojo. Mano sesuo su savo šeima nebijojo. O aš bijojau.

Toliau sekė laisva Lietuva, pakilo geležinė uždanga, ačiū Dievui, jau buvo galima važiuoti ir į Dramblio Kaulo Respubliką, bet tada aš jau buvau įsisiurbęs į tą savo pedagoginį gyvenimą, man tapo įdomu statyti mokyklą, man sekėsi. Aš bijojau važiuoti į Izraelį – juk duonai uždirbu liežuviu. Aš žinojau, jog kitkuo būti negalėsiu, kaip tik mokytoju, o būti mokytoju Izraelyje nėra taip paprasta. Ir, visų svarbiausia, reikia mokėti kalbą.

Aš pabūgau, ar išmoksiu tą kalbą perfect, ar galėsiu ten būti mokytoju. Manau, kad lietuviškai kalbu gerai, labai aiškiai ir suprantamai. Sau kelčiau tokius reikalavimus ir mokydamasis hebrajų kalbos – pabūgau, kad taip nemokėsiu“, – prisipažįsta M. Jakobas.

Tačiau dėl to, kad tada taip ir neišvyko į Izraelį, žinomas Lietuvos pedagogas nesigaili. Jis čia rado gyvenimo prasmę, nors, kai šeima nuo tavęs toli, sunku, neslepia vyras. Visgi išsaugoti saitus su Izraelyje gyvenančiais artimaisiais M. Jakobui pavyko. Daug metų jis turėjo šeštadienio ritualą – po septynių keturiasdešimt ryte skambindavo tėvui ir ilgai kalbėdavosi. Deja, pastaraisiais metais dėl sunkios tėvo ligos teko tradiciją ir bendravimo įpročius pakeisti. Viską dar labiau pablogino ir pasaulį sukausčiusi pandemija.

„Mano tėvas sunkiai pasikelia iš lovos, savarankiškai jau nebeskambina. Nežinau, kada galėsiu sėstis į lėktuvą, nuskristi, prašau Dievo, kad mano tėvas dar laikytųsi ir neiškeliautų į anapilį. Aš visada bijau telefono skambučių. Nutariau, kad geriau aš skambinsiu, negu kad jūs man skambinsite. Tai dar yra viltis, kad nieko blogo neatsitiko, jis gyvas“, – kalba pašnekovas.

Gal šiandien norėčiau atsiimti tuos žodžius, jog esame absoliutūs tinginiai. Aš laikau, kad mūsų tauta yra tikrai labai darbšti, mes turime daug gražių pasiekimų ir turėsime jų dar daugiau. Bet reikėtų labiau susikaupti, suprasti, kad mūsų gyvenimo kelias nėra asfaltuotas.

Šiandien ir karo nereikėjo, kad taptume uždari, sako jis. M. Jakobui liūdna dėl negerėjančios situacijos, dėl kurios artimieji iš Izraelio negalėjo atvykti pasveikinti jo gimimo dienos proga. Prieš kelias savaites atšventęs septyniasdešimt pirmąjį gimtadienį M. Jakobas tikina nenorintis tik sėslaus, ramaus gyvenimo. Visą laiką save vadinęs darboholiku vyras kasdienybės neįsivaizduoja be judėjimo.

Šiandien jis – vienos aviacijos kompanijos administracijos direktorius, Lietuvos ir Izraelio prekybos rūmų vykdomasis direktorius. Nei nuo matematikos, nei nuo žydų tautos niekur nepabėgo, tad nesijaučia iš esmės pakeitęs profesinio gyvenimo.

„Žydai linki, kad tu gyventum iki 120 metų. Aš tiek nenoriu, nes bus neįdomu. Nei aš pats sau būsiu įdomus, nei kitiems. Norėčiau sau pirmiausia palinkėti paprastos žmogiškos laimės ir sėkmės, sveikatos, sau pasakyti: o, prote, neapleisk manęs. Norėčiau neprarasti savo draugų...

Juk aš esu liūtas. Ramus gyvenimas man nėra įdomus. Matyt, aš su tuo ir nesusitaikysiu. Nežinau, kiek ilgai dar dirbsiu, kiek ilgai dar būsiu [geros] formos... Bet visą laiką sėdėti ant sofos ir ją trinti ne mano charakteriui“, – tvirtina pedagogas.

Tad M. Jakobas kasdien žingsniuoja į biurą. Šiuo nauju gyvenimo etapu tam tikrose situacijose teko pasijusti lyg naujokui ir išmokti klausti, atsiprašyti. O pripažinti suklydus nėra lengva. Dabar jis šypsodamasis prisimena prieš daugiau nei metus radijo laidoje pasakytus žodžius: „Auga tinginių karta.“ Dėl to tąkart mokytojas sulaukė tėvų skepsio ir pripažįsta, kad šiandien dėl šių žodžių gailisi.

„Gal šiandien norėčiau atsiimti tuos žodžius, jog esame absoliutūs tinginiai. Aš laikau, kad mūsų tauta yra tikrai labai darbšti, mes turime daug gražių pasiekimų ir turėsime jų dar daugiau. Bet reikėtų labiau susikaupti, suprasti, kad mūsų gyvenimo kelias nėra asfaltuotas. Bus įvairių kelių, įvairių pagrindų, tam reikia ruoštis ir būti labai atsakingiems“, – mano M. Jakobas.

Plačiau – rugsėjo 5 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Miša Jakobas: vaikai nemaloniai jaučiasi žiūrėdami į akis, o aš visada prašiau žiūrėti būtent į jas