Veidai

2020.09.05 08:08

Gimtadienį mininti Vaiva Mainelytė: nepaisant 50 karjeros metų, gyvenime taip ir neišmokau meluoti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.09.05 08:08

„Tik dabar žiūrėdama juostą supratau, kad jaunystėje buvau graži“, – nusijuokia legendinė aktorė, „Sidabrinės gervės“ laureatė Vaiva Mainelytė, prisimindama Jurgos vaidmenį „Velnio nuotakoje“, kuris vadinamas jos vizitine kortele. Rugsėjo 5-ąją gimtadienį mininti artistė portalui LRT.lt pasakoja apie savo šiandienos džiaugsmus ir rūpesčius.

– Rugsėjo 5-oji – jūsų gimtadienis. Vieni šios šventės nesureikšmina, kitiems tai proga pagalvoti apie praėjusius metus, kurpti planus ateinantiems...

– Pamenu, nuo vaikystės šios dienos labai laukdavau, ypač dovanų – iš anksto tėveliams užsimindavau, ko norėčiau. Dabar man brangiausi susitikimai su mielais žmonėmis, ypač pastaruoju metu, kai pandemija apribojo mūsų gyvenimą ir daugiau laiko leidžiame užsidarę namuose.

Gimtadienio dieną visada prisimenu šviesaus atminimo tėvelius, tiek daug šilumos ir meilės sudėjusius į mane, brolį, sesę. Esu jiems dėkinga už tai, ką turiu ir ką gyvenime pasiekiau. Tas dėkingumas ir meilė jiems, ilgesys neišblėsta, nors jų jau seniai nebėra. Taip pat esu dėkinga savo dukrai, kuri man labai padeda ir visuomet apglėbia dėmesiu. Be jos skambučio diena neprasideda ir nepasibaigia. Tokie dabar mano džiaugsmai.

Nežiūrint kitų brandžių vaidmenų, kuriuos labai branginu, Jurga visada bus mano vizitinė kortelė.

– Jūsų ryšys su dukra ir anūkais itin šiltas, glaudus. Vis dėlto neretai tenka išgirsti, kad aktoriaus profesija nėra patogi šeimai, kartais stinga laiko pabūti kartu. Kaip jums pavyko išpuoselėti tokius santykius?

– Stengiausi, kiek galėjau. Dukrą, jei tik būdavo galimybė, pasiimdavau drauge, ji daug kur su manimi buvo, pažįsta daug aktorių, daug žvaigždžių, su kuriomis man teko susitikti profesiniame kelyje. Labai daug man padėjo ir tėvai.

Žinoma, tam tikrą kaltę galbūt jaučiu – dukrai neskyriau tiek laiko, kiek man jo skyrė mano tėvai, tačiau visuomet stengiausi būti šalia, žinojau visus jos dienos džiaugsmus ir rūpesčius, mums pavyko išlaikyti tarpusavio atvirumą ir niekada nebuvo net menkiausio įtrūkimo mūsų santykiuose.

Nepaisant penkiasdešimt metų aktorystės, meluoti gyvenime taip ir neišmokau.

– Regis, likimas dovanų jums nepagailėjo.

– Likimas tikrai nenuskriaudė. Manau, kiekvienas yra laimingas, kai sėdi savo kėdėje, išpildo ilgai puoselėtą svajonę. Nors visada gerai mokiausi ir galėjau studijuoti ką nors kita, nuo vaikystės svajojau apie aktorystę.

Taigi esu laiminga, kad galėjau vaidinti kine, teatre, savo kelyje sutikau puikių partnerių, režisierių, puikių žmonių, filmavimo aikštelėje dirbančių už kadro – operatorių, techninio personalo. Kadangi filmuojant kartais tekdavo netrumpai palaukti, kol aikštelėje bus tinkama šviesa, turėdavome laiko pabendrauti, pajuokauti ir pasijuokti.

Dabar viską susumavusi manau, kad kiekviena akimirka, praleista filmavimo aikštelėje, teatre, paliko gražiausių prisiminimų ir iki šiol kelia daug sentimentų. Nenuostabu, kad dabar, kai teatras remontuojamas, o aktoriai išblaškyti po skirtingas scenas, labai pasiilgstu kolegų.

– O ar esate dažna spektaklių žiūrovė?

– Tiesą sakant, nelabai. Norėtųsi, kad ten būtų daugiau dvasingumo, daugiau kūrinių, paliečiančių širdį, jausmus, protą. Atrodo, šiandien netrūksta vadinamųjų projektų, bet jie jokios stygos nepaliečia ir užsienyje jau laikomi atgyvenusiais.

Žinoma, yra ir puikių darbų. Pavyzdžiui, žiūrėjau Oskaro Koršunovo „Tartiufą“ ir galvojau, kokių puikių aktorių turime, didžiavausi kolegių darbu. Iš tiesų turime daug jaunų, gabių aktorių, būtų smagu, jei būtų daugiau talentingų režisierių, kurie vestų jaunimą ir dar mums, vyresniems, leistų patūravot.

– Ar daug nusivylimų ir išbandymų būta jūsų kelyje?

– Nemanau, kad kas nors be to apsiėjo, tik prisiminti viso to nebesinori. Biografijoje tie dalykai yra. Visgi svarbiausia gyvenime – tikėjimas ir noras. Kinas, teatras, į kurį taip pat visada labai stipriai kabinausi, nepraleidau nė vieno sezono, su bendraminčiais įkūrėme „Vaidilos ainių“ teatrą, visą laiką filmavausi seriale „Giminės“, kuris, mano požiūriu, yra savotiška dokumentinė medžiaga, pateikta per meninę prizmę.

Labai gaila, kad „Giminės“ taip ir liko neužbaigtos – paskutinės trylika serijų nebuvo nufilmuotos. O dabar išėję ir kai kurie kolegos – Gediminas Girdvainis, Rimgaudas Karvelis, pasiilgstu ir Antano Šurnos, su kuriuo seriale kūrėme savo šeimos liniją...

Įsitikinau, kad viskas, ką atiduodi, niekur nedingsta.

– Esate sukūrusi daugybę ryškių vaidmenų, už gyvenimo nuopelnus buvote apdovanota „Sidabrine gerve“, tačiau žiūrovai visuomet pirmiausia jus sieja su Jurga iš „Velnio nuotakos“, pastatytos 1974-aisiais.

– Kūrėjas visada nori, kad vaidmuo pavyktų, įstrigtų žiūrovui į širdį, bet turbūt nė vienas iš kūrybinės grupės nesitikėjome, kad „Velnio nuotaka“ sulauks tokios sėkmės.

Neseniai dalyvavau festivalio „Marijampolė Music Park“ renginyje, kurį režisavo Eglė Storpirštienė. Vakaro metu skaičiau ištraukas iš „Baltaragio malūno“, pianinu skambino Eglė Kasteckaitė, o savo vokalu džiugino Egidija Mačiulytė. Ji taip gražiai atliko „Jurgos ariją“, kad vos tramdžiau ašaras, mačiau, ir žiūrovai graudinosi. Iki šiol tos arijos virpina širdį.

Nežiūrint kitų brandžių vaidmenų, kuriuos labai branginu, Jurga visada bus mano vizitinė kortelė. Ir tik dabar žiūrėdama šią juostą supratau, kad jaunystėje tikrai buvau graži. (Juokiasi.) Nors visada sulaukdavau komplimentų, buvau savikritiška – niekada savimi nesigėrėjau, veikiau ieškojau, kaip prie savęs prikibti.

Marijampolė Music Park. Muzikos ir žodžio projekto „Laiko malūnai“ premjera su aktore Vaiva Mainelyte

– Ar ir dabar esate sau reikli?

– Nežinau, ar čia amžiaus svoris, ar su juo atsiradęs tingumas. Matyt, su metais pradedi labiau save tausoti, nebekreipi dėmesio į smulkmenas, supranti, kad svarbiausia – sveikata ir brangūs žmonės. Kartais savijauta galbūt jau nebūna tokia, kaip norėčiau, tačiau stengiuosi nesiskųsti. Vis dėlto, nepaisant penkiasdešimt metų aktorystės, meluoti gyvenime taip ir neišmokau. (Juokiasi.) Man atrodo, kad vien mano balsas mane išduoda.

Labai džiaugiuosi artimaisiais, kurie visuomet man padeda. Turbūt už buvimą perfekcioniste gyvenime tikrai yra svarbesnių dalykų – bendravimas, šeima, meilė. Įsitikinau, kad viskas, ką atiduodi, niekur nedingsta. Nemažai savo laiko ir dėmesio skyriau anūkams, kai jie buvo mažiukai, kartu leisdavome atostogas, keliaudavome. Ir dabar sulaukiu jų dėmesio, šiltų skambučių, apsilankymų, pagalbos. Tai ir yra gyvenimas.

Dokumentinis filmas „Vaiva. Gyvenimas už lango“

– Aktorius vadina jautrios sielos žmonėmis, tačiau atrodo, kad jūs nestokojate ir ryžto, užsispyrimo. Sutinkate?

– Aktorius kartais vadina žmonėmis be odos. Kaip gali būti nejautrus ir perduoti žiūrovams mintis, skausmą, jausmus? Žinoma, jie visi pirmiausia pereina per tave. Ir netiesa, kad po spektaklio lydi tik pasitenkinimas gerai atliktu vaidmeniu. Mes iš tiesų įsijaučiame ir išgyvename su savo herojais, bet to neparodome. Ar to reikia žiūrovui?

O ar esu užsispyrusi? Labai. Turbūt prie to prisidėjo tai, kad nieko gyvenime negavau lengvai. Be to, esu vyriausias vaikas trijų vaikų šeimoje. Visada stengdavausi palengvinti mamytei kasdienybę.

Atsimenu, kai gimė sesutė, kol mama ją maudydavo, aš vystyklus išskalbdavau. Nors vėliau turėjome auklę, aš vis tiek stengdavausi padaryti ką nors, pavyzdžiui, sutvarkyti kambarius, kad mama pailsėtų. Kai tėvai paseno, taip pat jaučiau didžiulę atsakomybę. Ir šiaip sakau, kad gyvenu ir dukros, ir keturių anūkų, ir sesers, ir jos šeimos džiaugsmais bei rūpestėliais.

Beje, mano sesuo yra teisininkė, tad juokiuosi, kad mudvi taip šeimoje išlaikome pusiausvyrą – ji visuomet mano menišką prigimtį gali pastatyti į vietą. Kaip prokurorė. (Juokiasi.)

Legendos. V.Mainelytė

Likimas tikrai nenuskriaudė.

– Ir vėl negalima nesižavėti jūsų šeimos ryšiu, o atrodo, kad pastaraisiais metais požiūris į rūpinimąsi seneliais ar senstančiais tėvais darosi vis atsainesnis, vis dažniau pagalvojama, kam perleisti jų priežiūrą.

– Manau, tokia situacija susiklostė todėl, kad matėme nelengvų laikų. Tėvai kaip tie paukščiai turėjo išskristi, kad parneštų trupinį duonos. Vaikai augo su seneliais ar kieme.

Galbūt todėl ne visiems pavyko užmegzti tą saitą. Negalima kaltinti žmonių, tokie laikai buvo. Kita vertus, galbūt kai kuriems žmonėms noras padėti yra prigimtinis.

Gaila, kad tiek egoizmo, neatidumo atsirado, kad žmonės nebejaučia noro rūpintis ir globoti. Vis dėlto man džiugu, kad mūsų šeimoje yra kitoks santykis.

– Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?

– Mano linkėjimas trumpas – sveikatos.

Gimę tą pačią dieną. Vaiva Mainelytė
Tokie jie buvo ...  Aktorė V.Mainelytė
Vakaro autografas. Aktorė Vaiva Mainelytė