Veidai

2020.09.06 07:00

Gyvenimo dramas praeityje palikęs Aleksandras Pogrebnojus: skrajoti gali iki 25-erių

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.09.06 07:00

„Kai kuriems žmonėms tiesiog nepavyksta gyventi kartu“, – portalui LRT.lt sako dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, kurio skyrybos su dabar jau buvusia žmona prieš porą metų buvo aptarinėjamos portaluose ir žurnaluose. Šiandien kūrėjo gyvenimas teka kur kas ramesne vaga, bet romantika, kaip pats sako, niekur nedingo.

– Rodos, dar nelabai seniai dienas leidote pajūry ir mėgavotės atostogomis. Vėstant orams ir įsitvirtinant rudens nuotaikoms galbūt jau įsisukate į darbus?

– Aš visada darbe ir visada atostogose. Kadangi dirbu sau, kiekviena diena gali būti darbo diena arba laisvadienis. Pavyzdžiui, man labai patinka dirbti sekmadieniais, o kai noriu, galiu vidury savaitės turėti išeiginę. Daugiausia viskas priklauso nuo savidisciplinos, nors kartais ir ne viskas priklauso tik nuo manęs.

– Kartais pasvarstoma, ar kūrėjai nėra susipykę su disciplina...

– Pažįstu daugybę menininkų, kūrėjų, bet nė vieno nedisciplinuoto. Gali neturėti disciplinos iki 25-erių, o paskui nelabai paskrajosi padebesiais – atsiranda šeima, vaikai. Taigi turi pagalvoti, ar skrajodamas turėsi už ką pavalgyti. Žinoma, menininkams nėra lengva – niekada nežinai, kas bus po metų. Už laisvę ir galimybę dirbti sau tenka mokėti nestabilumu.

– Dar nežinia, kas bus rudenį, – daugelis jau spėlioja, ar tik neteks vėl užsidaryti namuose porai mėnesių.

– Nepasakyčiau, kad karantinas man buvo kažkas keisto, nes visada dirbu namuose. Tik dažniausiai vakarais kur nors išeidavau, susitikdavau su draugais. Per karantiną nelabai kur išeiti galėdavau. Kita vertus, savaitgaliais atvykdavo sūnus, tad laisvas dienas leisdavau su juo. Per karantiną labai blogai nebuvo, tačiau ir labai linksma nebuvo, be to, buvo labai nekūrybiška.

– Atrodo, dabar jūsų gyvenimas teka ganėtinai ramiai, nors prieš porą ar trejetą metų jūsų ir Monikos Račiūnaitės skyrybos, šeimos gyvenimo detalės buvo aptarinėjamos žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose.

– Viskas kada nors nurimsta. Dabar kartu su Monika negyvename, tačiau mūsų santykiai yra geri. Normalu, kad ne visi žmonės gali kartu gyventi, tik dažniausiai tai supranta ne iš karto. Reikia tiesiog ramiai į viską pažiūrėti ir pamatysi, kad nėra čia ko draskytis.

Dabar, jei ji kur su sūnumi atostogauja, galiu pas juos nuvažiuoti, puikiausiai drauge galime pabūti savaitę. Ir nieko nenutinka. Kaip ir sakiau, yra žmonių, kuriems dėl daugelio priežasčių kartu gyventi nepavyksta. Tokia išeitis geriau nei taip, kaip buvo mūsų tėvų laikais, kai ir nesugyvenančios poros nesiskirdavo, ėsdavo vienas kitą visą gyvenimą.

– O gal yra tiesos pasakyme, kad menininkai – ne šeimos žmonės?

– Nesutinku. O kiek verslininkų skiriasi? Turbūt dar daugiau nei menininkų. Nors ir su skirtingais interesais ar veiklomis, visi esame tokie patys.

– Ar su patirtimi požiūris į santykius pasikeitė? Buvo išmoktų pamokų? Galbūt, pavyzdžiui, savo santykius labiau saugosite nuo viešumo?

– Nemanau, kad kas nors keičiasi, kad mes ko nors pasimokome. Tik reikia užkurti tą ugnį ir vėl būsi toks pats – įsimyli, lakioji su gėlėmis. O viešinti ar pasakoti apie savo santykius niekada nesistengiau ir nė vienai mano merginai ar moteriai to dėmesio nereikėjo. Tiesiog viskas taip susiklostė.

Dabar kiekviena mergina, su kuria susipažįstu, gali būti apie mane prisiskaičiusi internete visokių baisybių. (Juokiasi.) Taigi ji turėtų būti labai stipri, kad suprastų, jog ne viskas yra taip, kaip rašoma.

Vieniems galbūt svarbu pristatyti antrąją pusę viešai ir pasidžiaugti savo jausmais, bet tikrai ne kiekvienas žmogus nori, kad apie jį būtų rašoma. Galbūt apskritai šiandien portaluose per daug rašoma apie skyrybas, barnius, vedybas. Socialiniai tinklai daro savo – jei jų nebūtų, galbūt ir rašoma būtų mažiau.

– Esate romantiškas?

– Manau, kad taip. Galbūt ne visada, galbūt ne per daug, tačiau tikrai mėgstu dovanoti gėles ir eiti į pasimatymus. Turbūt tai patinka visiems, svarbiausia, kad būtų su kuo.

– Kuo jus labiausiai žavi moterys?

– Pirmiausia jos yra kitokios nei vyrai. Sakau, kad Lietuvoje viskas laikosi ant moterų. Aš ir dirbu dažniausiai su jomis – jos atsakingesnės, darbštesnės ir realiau žiūri į pasaulį. Man su jomis lengviau.

– Kartais atrodo, kad ir su jumis gali būti nelengva: socialiniuose tinkluose nevyniodamas į vatą reiškiate nuomonę ir už tai dažnai esate vadinamas aštrialiežuviu.

– Pripratau prie to ir nekreipiu dėmesio. Aštrialiežuviu vadina tie, kurie iš tiesų manęs nepažįsta. Pažįstami taip niekada nesako, o kaip atrodo visuomenei, man nėra labai svarbu. Tiesa, manau, kad ir kritiką socialiniuose tinkluose reiškiu gerokai rečiau, tik tada, kai jau nebegaliu tylėti. Tačiau vis dažniau susilaikau ir žmonių niekada neįžeidinėju.

Pripažįstu, kad galiu būti tiesmukas. Jei noriu ką nors pasakyti draugui, visada taip ir padarau. Bet visada išklausau ir jo nuomonės. Manau, draugai ir mylimos moterys yra tam tikras saugiklis, padedantis neišskristi į kosmosą ir pasilikti realybėje. Tarkime, net jei kalbėtume apie mano darbą, aš puikiai suprantu, kad darau tai, be ko žmonės tikrai išgyventų.

Kaip tikriausiai ir dauguma kūrėjų, menininkų. Turbūt visi tai suvokiame, bet ne visi norime sau tai pripažinti. Stebuklas yra tai, kad niekam nereikia drabužio, kol tu jo nesukuri. Iki šiol mane stebina, kad tokioje gausybėje kam nors norisi būtent mano kūrybos. Juk užsukus į parduotuves net akys raibsta, kiek tų drabužių prikurta. Apskritai atrodo, kad skęstame daiktuose, visko pilna – nuo kompiuterių iki telefonų.

– Ar sunku šiandien būti dizaineriu?

– Taip pat kaip prieš 20 metų. Tik tada kurdami dizainą manėme, kad keičiame pasaulį. Dabar taip nebemanome. Greičiau pasaulis keičia mus.

– Žmonės pradeda sąmoningiau žiūrėti į madą, vis dažniau susimąsto apie greitosios mados tempą ir kaip jį sulėtinti.

– Mados nereikia lėtinti, tiesiog nereikia be saiko visko pirkti, geriau įsigyti porą gerų, kokybiškų drabužių nei pilną spintą bet ko. Tiesa, aš ir pats neseniai pasisiuvau naujus marškinius, nors spintoje daugybė puikių marškinių, kelnių, kurių gal dešimt metų nenešioju, bet vis tiek dar neišmetu. Vis galvoju, kad prireiks. O iš tiesų prireiks nebent smokingo – gal dar bus trečios vestuvės. (Juokiasi.)

– O gal jau ir planuojate?

– Ne, kol kas tikrai nesiruošiu. Gerą humoro jausmą turintys bičiuliai nevengia pajuokauti, kad man iki Elizabeth Taylor, kuri buvo ištekėjusi septynis kartus, du kartus už to paties vyro, dar toli. Taigi yra kur tobulėti. (Juokiasi.)

– Sakėte, kad žiniasklaida per daug rašo apie žmonių santykius, skyrybas. Apie ką jūs norėtumėte pakalbėti dažniau?

– Žinoma, kad apie savo darbą, tik anksčiau buvo žurnalistų, kurie buvo ir savotiški mados kritikai. Šiandien žurnalistai rašo daugybe skirtingų temų ir po kolekcijų pristatymų kiek trūksta skvarbesnio žvilgsnio, įsigilinimo į autoriaus kūrybą.

Pavyzdžiui, Vakaruose yra žurnalistų, kurie iki smulkiausio siūlelio kiekvieną kolekcijos drabužį išnagrinėja, visus kodus supranta ir pan. Mane šiek tiek liūdina, kad Lietuvoje kitaip, bet galbūt tai laikmečio problema. Panašiai yra ir kitose srityse. Tarkime, kiek mes turime muzikos apžvalgininkų? Ramūną Zilnį ir Darių Užkuraitį? Kitų nelabai ir žinau. Muzikantai gali tik džiaugtis, kad bent jie gilinasi ir rašo, pasakoja.

– Dar prieš keletą metų kartu su dizainere ir buvusia gyvenimo drauge Vida Simanavičiūte kūrėte prekės ženklą „A&V“, kolekcijas pristatydavote Vilniuje, Paryžiuje, Tokijuje, Maskvoje, apie jus rašė užsienio mados žurnalai. Kodėl iširo duetas?

– Kiekvienam duetui būna produktyvių laikotarpių, būna nelabai produktyvių. Pastaruoju metu kartu nebekuriame, tačiau nesakau, kad niekada kartu to nebedarysime. Ir Vida taip nesako. Mes nuolat bendraujame, o jei reikėtų, galėtume ir dirbti kartu. Be to, man ne visada patinka dirbti vienam, kartais trūksta to, kad neturiu su kuo pasitarti, padiskutuoti, pasiginčyti. Būna nuobodu. Man patinka kompanija – nesvarbu, draugų, kolegų... Kaip, pavyzdžiui, galima žvejoti vienam? Juk ir tai norisi daryti su kuo nors.

– Kai kurie kūrėjai drąsiai kalba apie tai, kad savo darbus pristatė užsienyje, kaip pramynė kelius į pasaulį. Jūs, rodos, nesureikšminate savo pasiekimų, o gal esate labai kuklus?

– Kas pramynė kelius į pasaulį? Kai kūrėjas turės savo parduotuves Tokijuje, Milane, Londone, o pats kurs Paryžiuje, galbūt ir galėsime kalbėti apie pramintus takus. Pažįstu dizainerių, kurie kuria garsiausiems pasaulio mados ženklams, tačiau nemato tikslo apie tai garsiai kalbėti – jie žino savo vertę ir jiems to pakanka.

O ir pats apie tai nekalbu ne todėl, kad esu kuklus. Kai kūrėme drauge su Vida, mūsų drabužių nuotraukos puikavosi tarptautiniuose mados žurnaluose nuo „Vogue“ iki „W“. Nueidavome į knygyną Japonijoje, atsiversdavome kokį žurnalą ir rasdavome savo darbų. Bet kokia prasmė apie tai dabar kalbėti? Galvojate, taip daugiau parduosite?

Kad yra geriausias, vienu metu galėjo kalbėti nebent Muhammadas Ali, bet ir tai tik vienu metu. Tikrai nesu ypač kuklus, bet manau, kad keista kalbėti apie savo pasiekimus, dar labiau nemėgstu kalbėti apie tai, kas bus. Esu optimistas ir tikiuosi, kad viskas bus gerai, bet apie tai nekalbu, nes tai būtų likimo erzinimas. Gyvenimas neretai viską padaro atvirkščiai.

– Ar dabar jaučiatės laimingas?

– Šiuo metu taip, o kaip bus rytoj, pamatysime. Ne viskas nuo manęs priklauso, tačiau į viską žvelgiu optimistiškai ir žinau, kad kaip nors vis tiek bus.