Veidai

2020.08.14 11:25

Nuo mažens vaistažoles renkanti Nomeda: kai sąmonė susidraugaus su pasąmone, tapsime ramesni

LRT RADIJO laida „Vasaros popietė“, LRT.lt2020.08.14 11:25

„Australijoje išrašinėja receptus į parodas, Japonijoje – į mišką, o Norvegijoje – į kalnus. Kaip turi „nuvažiuoti stogas“, kad pamirštume, jog šitiems dalykams receptų nereikia?“ – LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ stebisi menininkė Nomeda Marčėnaitė. Į gamtą ji atsigręžia rinkdama vaistažoles, jomis bus papuošta ir ledinė širdis, kuria Žolinės proga galės pasigrožėti palangiškiai ir miesto svečiai.

Palangoje per Žolinę bus galima išvysti netikėtą kūrinį – toną sveriančią širdį iš ledo ir vaistažolių. Prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir LRT laidų vedėja, menininkė N. Marčėnaitė. Tiesa, jos mintis buvo šiek tiek kitokia: kadangi kūrinys bus demonstruojamas Palangoje, kurioje stovi dailieji Tiškevičių rūmai, Gintaro muziejus, ji norėjo, kad širdis būtų ne ledinė, o gintarinė.

„Prie ko vidury vasaros ledo širdis? Bet taip, ji bus padaryta iš ledo, tačiau bus panaši į pagamintą iš gintaro. Joje bus įšaldyti žolynai, kaip gintare sustingę inkliuzai. Turėtų būti labai įspūdinga“, – pažymi pašnekovė.

Kai vaikai pradeda sirgti, pradedi galvoti, kad geriausias vaistas vis dėlto ne chemija, kol gali to išvengti. <...> Šiandien mokslininkai apie tokius dalykus, kurie anksčiau atrodė tik bobučių paistalai, šneka daug daugiau.

Renginyje, kuris vyks šeštadienį, taip pat bus galima pasigrožėti ir jos pieštų augalų ekspozicija. N. Marčėnaitė sako jutusi didelį džiaugsmą ir malonumą piešdama žolynus, nes nuo mažens su močiute rinkdavo įvairiausias vaistažoles.

„Daugelį jų pažįstu, pati neseniai nustebau, kai su mama pašnekėjome. Ji sako: iš kur tu tiek žinai tų vaistažolių? Sakau: tavęs mama nesivedė, o mane močiutė vedėsi“, – pasakoja kūrėja.

Laisvamane, nelabai religinga save laikanti moteris, paklausta apie savo santykį su Žolinės švente, pabrėžia: daugelis švenčių susijusios ne tik su religija, bet ir su kalendoriumi, metų laikais, kaip ir Kūčios, Kalėdos.

„Ir Žolinė švęsta nuo senų senovės. Man tai nuostabi šventė, vaistažoles renku ir pati. Ką tik rinkau pelyną, nes buvo laikas rinkti. Pavasarį rinkau dilgėles... Kiekvienas vasaros mėnuo tinkamas rinkti kurią nors žolę. Žolinė – visa ko vainikavimas, apogėjus“, – mintimis dalijasi laidos viešnia.

Per Žolinės šventę N. Marčėnaitė kasmet susitinka su draugais, tiesa, tokios šventės ir jų minėjimai buvo atsidūrę antrame plane „poravimosi amžiuje“, kaip įvardija pašnekovė.

„Bet kai vaikai pradeda sirgti, pradedi galvoti, kad geriausias vaistas vis dėlto ne chemija, kol gali to išvengti. Nesakau, kad to reikėtų atsisakyti, nors mokslu tikėti irgi rizikinga – niekas taip greitai nesikeičia, kaip mokslo naujienos. Kliautis – taip, bet aklai tikėti – tikrai ne.

Tačiau šiandien mokslininkai apie tokius dalykus, kurie anksčiau atrodė tik bobučių paistalai, šneka daug daugiau. Ir sapnai, pasąmonė reabilituoti. Reikėtų atsigręžti į save, gamtą – mes esame gamtos dalis, gamtoje mumis pasirūpinta. Visiškai nekeista, kad gamtoje augantys augalai atliepia [mus]. Vaistažolių poveikis puikus“, – kalba N. Marčėnaitė.

Vietoje to, kad eitume į gamtą, saujomis valgome tabletes. O šiais laikais, girdėjau, Australijoje išrašinėja receptus į parodas, Japonijoje – į mišką, o Norvegijoje – į kalnus. Kaip turi „nuvažiuoti stogas“, kad pamirštume, jog šitiems dalykams receptų nereikia?

Nors šiais laikais vis daugiau žmonių vasarą prisirenka žolelių visiems metams, o neturintys tokios galimybės – įsigyja jų vaistinėse, dažnam vis tik atsigręžti į gamtą trukdo rutina, kasdienybė, svarsto menininkė.

„Mes kiekvieną dieną einame tais pačiais smegenų takais. Bet koks nusukimas – įvairovė. Užsiciklinti mąstant yra pavojingiausias dalykas. Vietoje to, kad eitume į gamtą, saujomis valgome tabletes. O šiais laikais, girdėjau, Australijoje išrašinėja receptus į parodas, Japonijoje – į mišką, o Norvegijoje – į kalnus. Kaip turi „nuvažiuoti stogas“, kad pamirštume, jog šitiems dalykams receptų nereikia?“ – klausia ji.

Užsiimti tokiais dalykais, kaip žolelių rinkimu, buvo tapę labai nemadinga – galvojome, kad logiškai mąstyti – didelis privalumas ir tik taip žmonija pasieks viską, ką gali pasiekti. Paaiškėjo, kad be pasąmonės, intuityvumo – nė iš vietos, įsitikinusi pašnekovė.

„Aš tikrai nuoširdžiai galvoju, kad jei vieną dieną mūsų sąmonė susidraugaus su pasąmone, tapsime tobulesni, ramesni, ne tokie karingi žmonės“, – mano N. Marčėnaitė.

Plačiau – rugpjūčio 12 d. laidos „Vasaros popietė“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite