Veidai

2020.08.09 18:30

Nuoširdus Vido Bareikio interviu: iki skyrybų buvau tas, kuris rėkė, jog antroji pusė – iki „grabo“ lentos

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.08.09 18:30

Dainininkas Vidas Bareikis LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ ragina suklusti poras, kurios kartoja, jog jų santykiuose būna visko – tai, pasak jo, dažniausiai visa ko pradžia. Iš skyrybų su atlikėja Jurga Šeduikyte vyras sako išsinešęs pamoką, jog kartais reikia tiesiog paleisti, o mamos mirtis, nors paliko daug neatsakytų klausimų, išmokė nesidairyti į praeitį ir gyventi gyvenimą čia ir dabar.

Aktorių, režisierių, dainininką, kompozitorių, laidų vedėją V. Bareikį kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Kokia pirma mintis ateina į galvą, kai pasakau žodį „laimė“?

– Pirmiausia turiu turėti tikslą, tada susidėlioju planą, kaip iki to tikslo keliausiu, ir turiu rutiną. Man kasdieninę laimę suteikia miegas, maistas, sportas, šaltas vanduo. Tai tokie techniniai dalykai, bet, aišku, labiausiai turi būti asmeninė laimė. Kai viskas susitvarko asmeniniame gyvenime, ir tas dušas ne toks šaltas, ir laidos ne tokios ilgos, koncertai ne tokie sunkūs, kai tave aplanko meilė, esi laimingas, virš galvos nekaba juodas debesis.

– Labai džiaugiuosi stebėdama tavo ir Indrės [Stonkuvienės – LRT.lt] meilės istoriją. Tarp mano klausytojų tikrai yra žmonių, kurie išgyvena skyrybas. Ar turi kokią įžvalgą, kuri tau pačiam padėjo susitvarkyti ir iš viso to išlipti?

– Iš šitos istorijos išmokau vieną gyvenimo pamoką. Iki skyrybų buvau tas, kuris teigė, rėkė apie tai, kad jeigu išsirenki savo gyvenimo antrąją pusę, tai iki grabo lentos turi nešti tą kryžių. Mes su Jurga [Šeduikyte – LRT.lt] tikrai iki paskutinės akimirkos visais būdais stengėmės išlaikyti santuoką, bet pasiekėme ribą, kai vienas žmogus dėl vienų priežasčių pasakė „ne“, kitas pasakė, kad gal man per ilgai sakoma „ne“...

Ne paklausti norėčiau – išsakyti, ko nesu išsakęs, kaip ją myliu, kaip jai atleidžiu kai kuriuos jos paklydimus mano paauglystėje. Ji daug dirbo, reikėdavo atsipalaiduoti, kartais tai būdavo alkoholis. Tai nebūdavo baisus alkoholizmas, bet turėjau tam tikrų nuoskaudų, kurias giliai laikiau.

Nusprendėme būti atskirai. Tada taip atsitinka – sutinki žmogų su visai kitokia energetika, kitokiu charakteriu. Ir man viduje apsivertė ta mintis, kad gali būti tik taip ir ne kitaip. Pasirodo, gali būti kitaip.

Dabar galvoju, jei yra pora, kuri sako: visko būna... Man atrodo, tas „visko būna“ nėra labai gerai. Reiktų to vengti, nes dažniausiai „visko būna“ būna visa ko pradžia, tai išauga į didesnes problemas ir po to pastebi, kad gyveni skirtingose salose, šneki skirtinga kalba. Pamoka – kartais reikia tikrai paleisti.

– Tai gyvenimo ratas. Jei pamatai numirusį balandį, suvok, kad pasimaitins skruzdėlės, užaugs grybai, atsiras nauja gyvybė. Kitaip mūsų planeta nefunkcionuotų, jeigu iš pabaigos neatsirastų pradžia. O kaip tave veikia žinojimas, kad mirsi?

– Menininkai tokie egzistencialistai. Mąstome, kaip mirsime, iki 27 metų tai romantizuoji, žiūri filmus apie „Klubą 27“, žmones, kurie iškeliavo savo ar ne savo noru, galvoji, ar esi to būrelio riteris...

Iš tikrųjų prieš 5 metus, kai man buvo 29 metai, iškeliavo mano mama. Ji iškeliavo komplikuotomis aplinkybėmis, per anksti, paliko daug neatsakytų klausimų. Be to, aš visa tai pamačiau iš arti. Atsidūriau mirties akivaizdoje ir prie tokio greitkelio... Aš įsivaizduodavau, kad yra kelias ir kad jis nutolsta, bet tą akimirką pamačiau, kad yra kelias, už kurio yra juoda bedugnė. Ir visas tas dalykas – per žingsnį nuo mūsų.

Man tas įvykis tiek daug gyvenime pakeitė... Galvoje daug kas apsisuko. Aš džiaugiuosi kiekviena akimirka, į praeitį išvis nesidairau, į ateitį tik dėliojuosi krūvas planų. Man patinka planuoti, tai veda mane į priekį, bet yra toks angliškas posakis „no expectations – no worries“ [liet. „jokių lūkesčių – jokių rūpesčių“ – LRT.lt]. Semiu viską čia ir dabar. <...> Mirtį priimu kaip mūsų rūšies realybę, neeikvoju laiko apie tai šnekėdamas.

– Ko norėtum paklausti mamos?

– Yra krūvos dalykų, kurių su mama neišsišnekėjau. Gal kada kosmose susijungsime ir padiskutuosime. Ne paklausti norėčiau – išsakyti, ko nesu išsakęs, kaip ją myliu, kaip jai atleidžiu kai kuriuos jos paklydimus mano paauglystėje. Ji daug dirbo, reikėdavo atsipalaiduoti, kartais tai būdavo alkoholis. Tai nebūdavo baisus alkoholizmas, bet kaip paauglys turėjau tam tikrų nuoskaudų, kurias giliai laikiau.

Yra mūsų ir mūsų tėvų kartos problema: ar dėl buvusios sistemos, ar dėl jų nepasiekusių knygų mes esame neišsišnekėję su tėvais iki galo. Man 34 metai, važiuoju su savo tėčiu ir kartais dar jaučiuosi kaip paauglys, kai jis man ką nors aiškina, pats kompleksuodamas iki galo nepasako, kad myli.

Manau, sutiksi su manimi, yra mūsų ir mūsų tėvų kartos problema: ar dėl buvusios sistemos, ar dėl jų nepasiekusių knygų mes esame neišsišnekėję su tėvais iki galo. Man 34 metai, važiuoju su savo tėčiu ir kartais dar jaučiuosi kaip paauglys, kai jis man ką nors aiškina, pats kompleksuodamas iki galo nepasako, kad myli.

Yra kažkoks barjeras, kurį taip sunku perlipti... Bent jau mano kartos rate matau, kad mes esame tie, kurie inicijuoja kontaktą su savo tėvais: sodinasi prie stalo, išsikalba 100 proc., vežasi juos į keliones... Daro, kad taip nebebūtų.

Automatiškai bandai tai perteikti ir savo vaikams. Kiek per 11 metų esu išsišnekėjęs su Adu [sūnumi – LRT.lt], tiek nė 1 proc. su tėčiu nebuvo išsišnekėta. Aišku, po mamos netekties labai pasikeitė santykis su tėčiu. Tai mamai pasakyčiau, koks esu dėkingas – labiausiai norėčiau padėkoti.

– „Įdomiosios atostogos“ su vaikais. Kokios iš jų ateina pamokos, suvokimai? <..> Matau, kad labai mėgaujiesi tuo, jog esi tėtis – su Adu turite labai gražų ryšį.

– Kažkada su Robertu [Petrausku – LRT.lt], laidos „Įdomiosios pamokos“ partneriu, diskutavome, sakėme: greičiausiai abudu turime pedagogo geną. Yra žmonių, kuriems rūpi, kaip kitiems, gink Dieve, nepamokslauti. Tai pseudopranašai, kurie: aš tau dabar pasakysiu, kaip reikia gyventi. To nevirškinu.

Man patinka savo pavyzdžiu pasakyti: žiūrėk, aš dariau taip ir taip, gal ir tau tiks, gal pasinaudosi. Manau, kad tą turiu, tą dėsčiau 4 metus akademijoje, mokydamasis Maskvoje irgi turėjau pedagoginės praktikos, buvau kelių stovyklų vadovu. Man lipo tie dalykai, man atrodo, psichologiškai randu priėjimą prie tų vaikų. Ir, man atrodo, tai svarbu.

<...> Kiekvieną kartą, kai save pagaunu, jog bandau sukurti dainą, kuri paeis, užtraukiu rankinį stabdį: palauk, grįžk atgal, kai kūrei dainas iš gaivalo, žinojai, ką nori jomis pasakyti. Mano tikslas – jaunimas. Tai žmonės, kurie dar lankstūs, pasiduoda įtakai, kuriems gali parodyti pavyzdį, kuris, man atrodo, visai neblogas: pagarbos vienas kitam, etikos – tų dalykų, kurių galbūt negavau savo vaikystėje, ir tų, kuriuos gavau ir norėčiau perteikti kaip gražius pavyzdžius, perduotus man mano tėvų.

Visas pokalbis – rugpjūčio 6 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite