Veidai

2020.08.23 07:00

Visada pasitempusi ir nenustygstanti Zita Kelmickaitė: esu viena, tad turiu pagalvoti, kas manęs laukia

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.08.23 07:00

„Kaip galima nežinoti, kaip nori būti palaidotas senas tėvas ar kur nori atgulti vieniša teta?“ – portalui LRT.lt sako muzikologė, laidų vedėja ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Žmonės jai – didžiausias turtas, o nepatogių temų nėra. Paprastai ji kalba ir apie tai, kaip gyvens po to, kai atsisveikins su žiūrovais, studentais ir turės lėtinti žingsnį.

– Daugeliui vasara – atostogų metas, o jūs ir vasarą zujate, dirbate, dėliojate planus ir net neketinate lėtinti tempo. Nejaugi nereikia pailsėti?

– Pailsėsiu, kai užkas, o kol kas septynių valandų miego man per akis. Be to, manau, kad žmogus savo greičio nepasirenka, jei jis lėtas iš prigimties, dirbti kelių darbų vienu metu ir nesugebės. O man tik paduok – ryte, dar ne visai prabudusi, jau galiu būti apsikrovusi knygomis ir skaityti, čia pat atsiliepti telefonu ir susitarti dėl radijo laidos, o vėliau, virdama kavą ar arbatą, jau planuotis „Ryto suktinį“, susitarti su studente, kad perskaitysiu jos baigiamąjį darbą. Visi tie dalykai eina greta.

Nesakau, kad tai yra lengva, bet man taip patinka. Posakis „Viena rūra – šeši kermošiai“ – apie mane. Jei galėčiau, dirbčiau 24 valandas per parą. Visada sakau, kad Dievulis man davė didžiulę dovaną – mylimą darbą.

– Esate ganėtinai tiesmuka ir atrodo, kad nėra jums nepatogių temų. Tiesa?

– Tokių ir negali būti. Mes neretai mėgstame viską pagražinti ir bandome pasirodyti geresni. Pavyzdžiui, ne kartą mačiau žmogų, kuris stovi prie prabangesnio restorano ir baiminasi, kad bičiulis pakvies užeiti. Užsienietis nematydamas bėdos pasakys, kad viena ar kita kavinė ne jo kišenei, tačiau lietuvis stovės pabalęs ir pamėlęs, bet jam bus be galo sunku prisipažinti, kad neturi pinigų. Nors kas čia tokio? Nereikia vaidinti ten, kur nereikia, baikim tą amžiną lietuvių teatrą.

Kadangi esu viena, niekada negalvoju, kad kažkas turi apie mane pagalvoti. Nebent aš pati.

– Labai dažnai bijome neatitikti visuomenės nustatytų rėmų – tarsi egzistuoja nerašytos taisyklės, kaip pridera dėliotis gyvenimą, kada baigti mokslus, kada šeimą kurti, kada būstą pirkti... Ir jūsų dažnai klausinėja, kodėl būdama sėkminga laidų vedėja ir autorė neturite šeimos, vyro...

– Turbūt daug kam nepatiks, ką pasakysiu. Pavyzdžiui, jei mano studentas pasako, kad galvoja apie akademines atostogas, aš padarysiu viską, kad jis jų nepasiimtų. Taip jis tik nori nukelti problemą. Sakau, kad jei reikia pinigų, eik dirbti, galbūt pamiegosi mažiau, bet ir mokslus tęsi, ir kapeiką užsidirbsi. Juk kaip dažniausiai būna? Žmogus pasiima akademines atostogas ir nebegrįžta.

Lygiai taip pat nesuprantu dvyliktokų, kurie nežino, ką nori veikti toliau. Aš jau aštuntoje klasėje žinojau, ko noriu. Mokiausi muzikos, taigi, atsiradus muzikologijos specialybei S. Šimkaus konservatorijoje, pamaniau: pasakojimas apie muziką – kas gali būti įdomiau. Taip išsirinkau profesiją ir niekada savo pasirinkimo nesigailėjau.

Dar svarsčiau apie psichologiją ir aktorinį meistriškumą. Tačiau pastarąsias studijas greitai atmečiau. Kadangi buvau mažikė riestanosė, pamaniau, kad būsiu tik antro plano aktorė. Taigi iš tokių pasvarstymų liko tik didelė meilė teatrui ir jo žmonėms, kinui.

Žmonės, mano manymu, yra didžiausias turtas.

– Sakote, nenorėjote būti antro plano aktore, patinka būti dėmesio centre?

– Mane nuolat užkalbina daugybė žmonių. Štai visai neseniai, kai Klaipėdoje žiūrėjau „Skrajojantį olandą“, prie manęs priėjo trys jaunuoliai ir paprašė nusifotografuoti. Negalėjau patikėti, kad ir jaunimas žiūri mano laidas, o pasirodo, žiūri.

Neretai užkalbina ir mano bendraamžiai ar vyresni. Jaučiu tą dėmesį ir jis vargina, bet aš niekada neatstumsiu žmogaus. Jei jis nori pasikalbėti, pasikalbėsiu, jei nori apsikabinti – apsikabinsiu. Juk tas žmogus ateina nuoširdžiai ir paprastai, negi galiu būti pasipūtusi? Nenudžius liežuvis, jei pakalbėsiu.

Stebiuosi, kad vyresni žmonės neišsako savo valios vaikams.

– Jūs visada pasitempusi, stilinga. Buvimas televizijos ekrane verčia nuolat galvoti apie tai, kaip atrodydama einate iš namų?

– Įdomu tai, kad prieš važiuodama į kaimą pas pašnekovus ilgiau suku galvą, kuo apsirengti, nei prieš kokį oficialesnį priėmimą. Juk negaliu atrodyti per daug pasipuošusi ar pasipūtusi, negaliu ir kvailai atrodyti. Trumpai tariant, turiu būti apsirengusi paprastai, bet ne prastai.

O, kalbant apie pasitempimą, kas gi nenori būti pasitempęs? Žmogus turi turėti savo veidą. Labai supykčiau, jei į mano namus būtumėte atėjusi apie tai iš anksto nepranešusi. Tikriausiai jūsų neįsileisčiau. Galbūt aš vaikštau įlindusi į seną golfą ir įsispyrusi į klumpes. Tokia galiu būti tik namuose. O jei reikės išnešti šiukšles, tikrai neisiu į lauką kaip nuskarusi ciocia. Galbūt kažkiek net pasidažysiu. Aišku, dabar jau tie geležinkeliai prie akių, barkodas virš lūpų...

Sako, kad ateina jaunoji karta, kuri mus nušluos, tačiau sudėkime savo darbus ant svarstyklių.

– Rodos, ir apie geležinkelius ir brūkšninius kodus ant veido kalbate visiškai ramiai, nors daugeliui moterų ši tema kelia stresą, o apie senatvę ar mirtį kalbėti išvis atrodo tabu. Tačiau panašu, kad jūs drąsiai kalbate ir apie tai, kas bus, kai jums teks atsisveikinti su televizija ir gyvenimas pasuks kitokia vaga.

– Gyvenu viena, taigi turiu pagalvoti apie tai, kas manęs laukia. Kadangi gyvenu miesto centre, o mano butas ganėtinai aukštai – tikriausiai negalėsiu užlipti laiptais ir butą teks parduoti. Kas bus, kai visai nepaeisiu? Yra hospisai, savarankiško gyvenimo namai...

Manau, kad reikia iš anksto pasirūpinti ir savo daiktais – knygas atiduoti universitetui ar bibliotekai, papuošalus, kuriuos labai mėgstu, išdalyti savo buvusioms studentėms. Kaip tik ir prisiminimas bus. Tiesiog reikia suprasti, kad reikės atsisakyti tam tikrų dalykų ir gyventi kitaip. Ir reikėtų nustoti galvoti, kad kažkas mumis turi pasirūpinti.

Stebiuosi, kad vyresni žmonės neišsako savo valios vaikams. O ir artimieji vengia paklausti apie iškeliavimą, mirtį, amžinojo poilsio vietą. Kaip galima nežinoti, kur tavo tėvas, mama ar vieniša teta nori atgulti? Toks gyvenimas ir apie jį reikia kalbėtis.

– Sakote, nustokite galvoti, kad kažkas turi jumis pasirūpinti, tačiau ar mokate priimti pagalbą?

– Nelabai. Esu savarankiška. Kadangi esu viena, niekada negalvoju, kad kažkas turi apie mane pagalvoti. Nebent aš pati. Taigi, jei pasijuntu prastai ar kyla temperatūra, pamatysite mane, einančią su pilnais krepšiais, – žinau, kad visą savaitę niekur negalėsiu išeiti, o pagalbos prašyti nenorėsiu, tad pasirūpinu ir maistu, ir vaistais. Jei gali savimi pasirūpinti, pasirūpink. O jei žmogus pamato, kad tau reikia pagalbos ir padeda, tai būna nuostabu. Vis tik yra gerų žmonių.

Laimę kiekvienas supranta savaip ir negalime lyginti, kurio laimė atrodo didesnė ar mažesnė.

– Ne kartą sakėte, kad žmonės – jūsų įkvėpimas, o bendravimas – vidinio variklio kuras.

– Žmonės, mano manymu, yra didžiausias turtas. Artėjant rinkimams susimąstau: politikai neturėtų išradinėti dviračio – tegul važiuoja per Lietuvą ir pamato žmones, jų akis. Tegul pažįsta savo kraštą ne iš turistinių knygelių ar nuogirdų, tegul susitinka ir sužino, kiek daug Lietuvoje talentingų žmonių. Jie dirba tokius gražius darbus...

Manau, kad kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui, kaip jam išeina ir pasiseka. Negalima menkinti nė vieno – tas, kuris turėjo daug, galbūt statė tiltus ir muziejus, o kitas galbūt iš paskutinių centų nupirko miltų ir kaimynei iškepė pyragiuką. Tačiau ir jis bent vieną žmogų padarė laimingą.

Skaudina Lietuvoje esanti neteisybė, melas, bet visada raginu apsidairyti ir pamatyti, kad kur kas daugiau Lietuvoje gerų, šviesių, teisingų ir dorų žmonių. Džiugina tai, kad žmonės vis labiau pradeda suvokti, jog už viską, ką tau duoda tavo kraštas, turi atsilyginti, turi žengti dorai ir garbingai.

Ir čia nėra tik keliukas, į kurį netikėtai užklydai, čia tavo žemė, jos takelius mindžiosi, jos ežeruose žvejosi, jos giriose grybus rinksi. Neteršk ir mylėk savo kraštą, kurk jį. Jei matai, kad kažkas paliko šiukšlių, nepalik abejingai jų gulėti. Jei manai, kad šiukšliadėžės per mažos, nepasivargink ir kreipkis kur nors, kad atsirastų didesnės. Turime galvoti vieni apie kitus ir nelaukti, kol ateis kažkas ir viską sutvarkys. Tas kažkas esu aš, tu ir mes visi.

Prieš važiuodama į kaimą pas pašnekovus, ilgiau suku galvą, kuo apsirengti, nei prieš kokį oficialesnį priėmimą.

– Išties, kartais net stebina, kiek daug veiklių ir šviesių žmonių atrandate, – juk dažnas galvoja, kad kaimeliuose veši alkoholizmas, o šviesuolių trobos seniai jau apleistos ir tuščios.

– Siaubinga klišė, apie kurią net kalbėti nepatogu. Atleiskit, sesės ir broliai žurnalistai, tačiau būtent žiniasklaida čia padaro labai neigiamą darbą. Kažkodėl atrodo, kad miesteliuose ir kaimeliuose nieko įdomaus nevyksta, geriau aprašinėjami visokie influenceriai. Man, pavyzdžiui, visai nesvarbu, kas nuo ko pastojo ar ruošiasi pastoti, kas stovi ar stovėjo su kitu.

Tai nėra svarbios naujienos – jos kaip traukinys, kuris staiga pralekia pro akis.

Manau, žymiai svarbiau suspėti užfiksuoti tikrą žmogų. Dabar gyvenu su Žemaite – su ja užmiegu, su ja atsikeliu, galvoju apie ją nuo ryto iki vakaro, – kuriu apie ją dokumentinę apybraižą. Kartą užsikalbėjus viena pažįstama pasakė, kad jos vyro močiutė užgesusiai Žemaitei užmerkė akis.

Pasirodo, kad toji močiutė tarnavo advokato namuose, kur ir mirė Žemaitė. Tarnaitė, mokėjusi šešias kalbas, lengvai rado kalbą ir su žinoma rašytoja. Įdomi ir pačios tarnaitės istorija – ji turėjo septynis vaikus, pavainikius, kurie turėjo jos mergautinę pavardę. Visų septynių ji susilaukė nuo turtingo tuo metu Marijampolėje gyvenusio užsieniečio. Ir tai buvo 1921-ieji. Tokias istorijas dažniausiai atrandi netikėtai, bendraudamas su žmonėmis. Ir manau, kad apie tokius dalykus svarbu papasakoti.

– Rodos, nuolat esate veiksme, nuolat apsupta žmonių, ar būta nuobodžių dienų jūsų gyvenime?

– Nebuvo, buvo tik tokių, kai dėl kokio nors nesusipratimo ar nuoskaudos pravirkau, kažkas nepasisekė... Esu gyvas žmogus.

Mes neretai mėgstame viską pagražinti ir bandome pasirodyti geresni.

– Ar apskritai jaučiatės laiminga?

– Tikrai taip. Nors visi ieško kokių nors kliaučių, aš nematau, prie ko prikibti. Turiu mylimą darbą, sutinku daug įdomių žmonių, juos galiu pakalbinti... Sako, kad ateina jaunoji karta, kuri mus nušluos, tačiau sudėkime savo darbus ant svarstyklių – kol jos išlaiko pusiausvyrą, tol mes laikomės. O jei jaunimo darbai nusvers svarstykles į savo pusę, aš sugalvosiu, ką padėti ant lėkštelės, kad jos palinktų į mano pusę. Mes tik savo darbais galime kažką pasakyti.

Iš tiesų laimę kiekvienas supranta savaip ir negalime lyginti, kurio laimė atrodo didesnė ar mažesnė. Aš džiaugiuosi ja tokia, kokią turiu. Žinoma, visada galima norėti daugiau. Galbūt taip ir bus, galbūt dar spėsiu už uodegos pagauti savo laimės paukštę.