Veidai

2020.08.02 17:41

Daugiau, nei norėtų, nuotykių patirianti Gražina Sviderskytė: aš nebijau baimės

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.08.02 17:41

Žurnalistė Gražina Sviderskytė sako gyvenime patirianti daugiau nuotykių, nei pati norėtų. Matyt, taip lemta, LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ svarsto ji. Istorijos mokslų daktarei sunku iš galvos išvyti ir viena kitą vejančias mintis: „Smagu nunešti galvą prie vandenyno, bet kitą minutę, kai laipteliais lipu nuo paplūdimio, už akių užbėga mintys: ką čia dar padarius?“

Žurnalistę, istorikę, istorinių knygų bei filmų autorę, istorijos mokslų daktarę G. Sviderskytę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Kaip tu prisistatai žmonėms, kuriuos sutinki pirmą kartą, kurie visiškai nieko apie tave nežino?

– Paprastai žmonės vis tiek klausia tavo tapatybės dalykine prasme, ką veiki. Šiuo atveju viskas yra labai paprasta: esu žurnalistė, istorikė arba negąsdinant žmonių profesijų pavadinimais – komunikuotoja ir tyrinėtoja.

– Žodis „tyrinėtoja“ iškart skamba kaip „nuotykis“. Kiek tavo darbe ir gyvenime yra nuotykio?

– Nesinorėtų išsišokti, bet turiu pasakyti, kad daugiau negu aš pati racionaliai norėčiau. Kartais apima ramybės jausmas, bet greitai dingsta, grįžtu į savo tikrąją vagą. Matyt, taip lemta – aš taip gyvenu.

– Ką veiki, kai nieko neveiki? Kaip su savimi randi taiką?

– Mano galva nuolat kažkuo užsiėmusi. Man smagu ją nunešti kažkur prie vandenyno, padėti porai valandų: dabar žiūrėk į bangas, galva. Ji žiūri, labai tuo džiaugiasi, bet kitą minutę, kai laipteliais lipu nuo paplūdimio, tiesiog už akių užbėga mintys: ką čia dar padarius? Tai niekada nesibaigia. Tai turbūt reiktų vadinti nerimu, bet jis nėra baisus egzistencinis.

Aš nebijau baimės, o kad nebuvau baugšti nuo mažens, tai patvirtina tėvai. Matyt, taip jau duota. Sykiu su tuo savotišku savęs nevaržymu – ir smalsumas. Man atrodo, jie vienas be kito gyventi negali.

– Kažkuriame interviu sakei, kad laikas ir laisvė – vienintelis tikras turtas. Kaip juos užgyventi?

– Tai tikra tiesa mano šitoje būtyje, kaip aš ją išgyvenau ir iki šiol supratau. Puoselėti didesnių vertybių nėra. Nesuvokiu, kaip galėčiau gyventi be vieno ir kito, turėdama omenyje tai, kad jei eini į nemėgstamą darbą, būni su žmonėmis, kurie tave slegia, o ne ugdo, neįkvepia, esi aplinkoje, kurioje jautiesi suvaržyta, tas tavo laikas yra pavagiamas. Jeigu tu jį parduodi kažkam, kas tau moka už tai, kad darytum, ko nemėgsti, būtum tuo, kuo nesi, laikas dingsta. Neturėti laiko šia prasme ir, neduok Dieve, prarasti laisvę visomis prasmėmis – neįsivaizduoju tokio gyvenimo.

– Koks buvo pirmas absoliučios laisvės pojūtis?

– Turbūt pirmas buvo paauglystėje. Neturėjau tradicinių senelių kaimo sodybų, nes taip jau nutiko, kad per sovietmetį abu vienkiemiai, milžiniškos gražios sodybos buvo nušluoti, liko tik gražios istorijos. Bet turėjau tetą, pas kurią važiuodavau į didžiulį ūkį, kuris buvo prie didelio miško, didžiulės pievos. Neprisimenu ankstesnio tokio laukinio pojūčio: buvau pati sau, turėjau šunį, erdvės buvo neaprėpiamos... Galėjau išeiti su šuniu visai dienai ir atrasti savo pasaulį.

Kitas – Sąjūdžio laikais, kai įvyko Nepriklausomybės atgavimas. Akyse užsifiksavęs jausmas, kai tuose pačiuose namuose Vilniuje, pro langus, gatvėje, mieste staiga viskas pasikeitė. Vidinės akys kitaip pamatė aplinką – tai buvo nuostabus potyris. Nuo to laiko aš viską mačiau kitaip.

– Ką naujo apie save sužinojai atsikrausčiusi į Kanadą?

– Vilniuje esame pripratę prie naujos statybos [namų], viskas naujai... Čia teko įsikelti į nenaują būstą ir manyje pratrūko kažkas būdingo gyvenantiems Lietuvoje. Be galo norėjosi kurti ir gražinti aplinką, bet ne tik užsiimti kraštovaizdžiu, sodu. Mes esame įpratę ir aplink savo orkaites, miegamojo lovas kurti grožį. Buvau nustebinta, kaip man to reikėjo – nė už ką negalėjau susitaikyti, kad viskas yra paprastai. Turėjau išmokti visų amatų, iki šiol nežinau, kaip kai kurie padargai, medžiagos vadinasi lietuviškai, nes man jos neegzistavo.

Ir viską dariau pati: meistravau, dažiau, kaliau, gręžiau... Ši pusė buvo visiškas atradimas, kurio galbūt Vilniuje nebūčiau turėjusi galimybių atrasti, nebent kada nors įsigijusi seną sodybą.

– Ar tu ko nors gyvenime bijai? Man toks įspūdis, kad tu gyvenime nieko nebijai, kad drąsa – tavo svarbi pakeleivė. To išmokai ar tokia buvai, ar nustojai bijoti bijojimo?

– Tai ir yra esmė – išmokti nebijoti baimės, ją suprasti, su ja susigyventi. Aš nebijau baimės, o kad nebuvau baugšti nuo mažens, tai patvirtina tėvai. Matyt, taip jau duota. Sykiu su tuo savotišku savęs nevaržymu – ir smalsumas. Man atrodo, jie vienas be kito gyventi negali. Jei būsi baugštus, kažin ar drįsi kelti klausimą, žengti žingsnį, žiūrėti, kas ten. Ir atvirkščiai – jei niekas tau nerūpi, kam tos drąsos bereikia.

Visas pokalbis – liepos 30 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.