Veidai

2020.08.03 07:39

Žiūrovų išsiilgta Eglė Daugėlaitė – apie pasimatymus su vyru, naują aistrą ir motinystės iššūkius

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.08.03 07:39

Klausimą, kada grįš į televizijos eterį, šiuo metu motinystės atostogose esanti LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja, žurnalistė Eglė Daugėlaitė-Kryževičienė vaikų žaidimų aikštelėje išgirsta begales kartų. „Gera žinoti, kad žiūrovai ilgisi, laukia“, – portalui LRT.lt sako Eglė, papasakojusi apie didžiausius motinystės iššūkius, pasimatymus su vyru ir naują atrastą aistrą.

– Liepos 3-iąją jūsų sūnelis Jonas atšventė pirmąjį gimtadienį, tad pastarieji metai jums buvo visiškai kitokie – kupini naujų patirčių, pirmų kartų. Vis dėlto kai kurios mamos prabyla ir apie depresiją ar begalinį nuovargį. O kas jums buvo tie didžiausi iššūkiai, kuriuos reikėjo įveikti?

– Turbūt šie metai buvo greičiausi ir lėčiausi mano gyvenime vienu metu. Lėčiausi, nes tempas veiklos ir to, ką nuveiki per dieną, tikrai sulėtėjęs, bet vis tiek tos dienos ir savaitės lėkė milžinišku greičiu. Pirmadienis „mirkt“, ir penktadienis.

Vos spėjau fiksuoti sūnaus pokyčius ir pasiekimus. Turbūt visiems tėvams pažįstama, kad staiga 90 proc. nuotraukų ir vaizdo įrašų telefone yra tik naujojo šeimos nario.

Vis dar mokausi planuoti ir strateguoti, kantrybės ribos tikrai prasiplėtė, supratimas apie vaiko raidos etapus – taip pat. Ir nors laaaabai norisi, valdausi, kad nelyginčiau savo vaiko su kitais panašaus amžiaus mažyliais ir jų pasiekimais. Tai turbūt pagrindinė pamoka, kurią išmokau.

Nuovargio būta, bet jis praeina, kai vaikas pradeda išmiegoti visą naktį. Pati geriausia Jonuko dovana vasaros proga – nepertraukiamas tėvų ir jo miegas.

Aš labiau bijau prarasti darbinį pulsą ir pagreitį, kuris įsijungia, kai tiesioginiame eteryje dirbi diena iš dienos.

– Viena atlikėja sakė turinti taisyklę – valanda per dieną turi būti skirta tik mamai, kad ji galėtų atsipūsti, pabūti su savimi. Ar panašių taisyklių atsirado ir jūsų namuose?

– Visi turi įvairių taisyklių ir būdų įkrauti baterijas. Ištaikyti valandą per dieną tik sau gal ne visada pavyksta, bet kai kada gal ir pusdienį turiu. Man nuo tos rutininės mamystės atsitraukti ir vėl įsikrauti puikiai padeda darbai, sportas. Po karantino pradėjome žaisti padelį ir nejučia tai tapo labai įtraukiančiu hobiu.

– Ar ištaikote progų bent kartais su vyru nueiti į pasimatymą? Juk neretai atžalos susilaukusios poros sako, kad vaikelis atsiduria dėmesio centre ir tėveliams tenka pasistengti, kad neapleistų savo ryšio.

– Ištaikome. Stengiamės. Man atrodo, labai svarbu bendras sutarimas, kokie tėvai ir kokie partneriai norite būti. Dažnai mamoms sunku atsiriboti, būti čia ir dabar – vis tikrini telefoną, ar miega, ar pavalgė, ar neverkia. Tačiau po pirmų išėjimų, kai supranti, kad viskas gerai, pagalvoji: na, ir ko čia tiek stresuoti? Viskas ateina su patirtimi. Mokausi ir kaupiu tą žinių bagažą.

Darbas tapo atostogomis nuo vaiko priežiūros atostogų.

– Ar jau pasvarstote apie grįžimą į darbus?

– Žinoma, pasvarstau. Spėkite, kiek kartų vaikų žaidimų aikštelėje išgirstu tokį klausimą iš mamų ar močiučių. Kaip gera žinoti, kad žiūrovai ilgisi, laukia. Tai pats didžiausias motyvas. Tačiau aš visada sakau, kad šeima – pirma meilė, antra meilė – darbas. Abu būti pirmoje vietoje negali. Tad prioritetas dabar šeimai, o darbas laukia. Bet trumpi sugrįžimai padirbėti man labai labai patinka.

– Televizijos ar radijo eteryje dirbančios moterys prisipažįsta šiek tiek nerimaujančios, kad užsibuvusios motinystės atostogose iškris iš rinkos. Nors atrodo, kad stengiatės į viską žiūrėti ramiai ir pozityviai, galbūt panašūs pasvarstymai aplanko ir jus?

– Aš labiau bijau prarasti darbinį pulsą ir pagreitį, kuris įsijungia, kai tiesioginiame eteryje dirbi diena iš dienos su mažomis pertraukomis. Puikiai žinau, kad turiu kur grįžti, mano profesinė kelionė, prasidėjusi LTN, ten ir tęsis. Tame bičių avilyje vyksta nuolatinė kaita, ir kalbu nebūtinai apie žmones.

Labai svarbu bendras sutarimas, kokie tėvai ir kokie partneriai norite būti.

– Nors nuo praėjusių metų balandžio esate motinystės atostogose, televizijos žiūrovai galėjo jus išvysti – vedėte LRT metų apdovanojimus, koncertą „Išvien“, merkiant lietui Liepos 6-ąją vedėte renginį prie Baltojo tilto ir drauge su visais giedojote tautišką giesmę. Ką jums duoda tokie trumpi sugrįžimai į darbus? Ar taip stengiatės neatitrūkti nuo profesijos ir palaikyti pulsą?

– Dar buvo ir koncertų, ir konferencijų, ir diskusijų. Kaip ir minėjau, darbas tapo atostogomis nuo vaiko priežiūros atostogų. Geras atsitraukimas, bet kartu ir pasitikrinimas, kad nesustočiau, kad tobulėčiau. Juk visada galima geriau.

Tas karantino laikas, uždaręs mus namuose, leido įvertinti, kaip gerbi kolegas, kurie neskaičiuodami valandų ir viršvalandžių dirbo tam, kad visuomenė žinotų objektyvią, faktais grįstą informaciją. Padirbėti per karantiną labai norėjau, nes atrodė svarbu prisidėti bent mažulyčiu indėliu, pamatyti, kaip kolegos dirba diena iš dienos, kaip atrodo LRT.

Na, o Liepos 6-ąją man jau tampa tradicija švęsti su minia ir televizijos kameromis, šiemet – ir su liūtimi. Tie ekstremalumai yra ir atsiminimas, ir puikus patikrinimas, ar išplauksime. Niekas nenutrūko, tautiška giesmė per pasaulį sugiedota, technika atlaikė, o mes visi – tiek koncerto dalyviai, rengėjai, svečiai, tiek žiūrovai – išdžiūvome ir, labai tikiuosi, niekas neperšalo.

– Po karantino daugelis atrado Lietuvą. Galbūt ir jums atsirado ūpas pasivaikščioti pažintiniais takais ar gimtosios Klaipėdos pajūriu?

– Taip, labai daug rekomendacijų, tik reikia spėti eiti ir pamatyti savomis akimis. Karantino laikotarpį praleidome čia, Vilniuje. Gyvenantys butuose labai gerai supratome, kaip svarbu žmogui išeiti į gamtą. Savą rajoną išvaikščiojome skersai išilgai, bet aš laikiausi atokiau nuo parko, kai ten būdavo tiršta žmonių. Net per lietų ištyrinėjau visas gatveles ir labai daug klausiau LRT radijo ir tinklalaidžių.

O pajūryje tikrai yra nuostabių takų, kuriais rekomenduojama eiti. Tereikia rasti laiko. Dabar mano mažajam laiko reguliuotojui labiau reikia ne pasivaikščiojimų pušynais, o sūpynių, smėlio dėžių, čiuožyklų ir, žinoma, kitų vaikų.

– Nors dėl darbų paprastai daugiausia laiko turėdavote praleisti Vilniuje, galbūt su sūnumi galite ilgesniam laikui pasilikti Klaipėdoje? Juk atrodo, kad vasarą nėra smagesnio krašto.

– Visą mėnesį gaudėme vasarą Klaipėdoje ir Palangoje. Puikus jausmas, kai orai pasitaiso ir gali pasakyt „ai, pasiliekam dar savaitę“. Ir mano šeimynai labai smagu, kad šalia anūkėlis, sūnėnas. Vasara dar nesibaigia, planų prie jūros pabūti turime.

Sakau, kad šeima pirma meilė, antra meilė – darbas. Abu būti pirmoje vietoje negali.

– Kam Klaipėdoje jaučiate didžiausią nostalgiją?

– Aš vasaras leidau Klaipėdoje ir Palangoje, tad nostalgijos yra tiek uostamiesčiui, tiek kurortui. Aplanko visiška ramybė, kai sėdi prieplaukoje, stebi eismą mariomis, žuvėdros klykauja, tolumoj matai Smiltynę... Dar gera kokioje jachtoje ar laive pabūti, pasiplaukioti, visą tą mūsų uosto ir Neringos grožį pamatyti iš vandens pusės. O Palangoje labai patinka Birutės parkas – kažkokią magišką aurą turi.

– Kažkada pasakojote, kad pasvajojate šokti parašiutu. Ar senos svajonės dar neužmiršote?

– Tada, matyt, buvau drąsesnė. Suprantu, kad kuo metų daugyn, adrenalino perkrovas išvis sunkiai pakeliu. Ir slidinėju daug atsargiau. Bet nespjaunu, gal kada nors išdrįsiu. Netolimoje ateityje labiau norėčiau oro balionu paskristi.

Taip pat skaitykite