Veidai

2020.07.25 08:51

Marijus Mikutavičius – apie brandą ir tėvystę: yra dalykų, kurių niekada nedarysiu

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.07.25 08:51

Galbūt vieną dieną žurnalistas, laidų vedėjas ir dainininkas Marijus Mikutavičius apsigyvens atokioje sodyboje miške, tačiau kol kas gyvena maloniais tėvystės rūpesčiais ir, kol užtenka jėgų, sukasi darbuose. „Niekas neverčia bėgti beprotišku tempu, nesame voverės rate ir, jei inkščiame, bet nieko savo gyvenime nekeičiame, turbūt jis mums tinka“, – portalui LRT.lt sako jis.

– Prieš porą savaičių pristatėte dainą „Tu Korona“, kurios klipas daug kam primena siaubo filmą. Ar karantinas jums tikrai buvo toks siaubingas laikas?

– Kalbant apie klipą, čia požiūrio klausimas – vieniems jis primena siaubo filmą, man jis veikiau linksmas ir juokingas. O prisimenant karantiną, žmogui būdinga visose situacijose ieškoti, kas yra gerai, galbūt todėl bandydami neva suvokti ar pateisinti tą situaciją susigalvojome, kad karantinas suteikia progą pabūti su šeima, ką nors permąstyti, padaryti pauzę.

Galima karantiną vertinti ir taip, tačiau aš esu tikras, kad dauguma rinktųsi situaciją be karantino. Ar per karantiną ko nors išmokau? Nepasakyčiau. Ar man karantinas buvo siaubingas ir nepakeliamas? Ne. Kelis mėnesius iškęsti tikrai galima.

Pastebiu, kad laikmetis pasikeitė ir vaikai auga laisviau, jiems daugiau leidžiama.

– Vis dėlto dar iki karantino daugelis skundėsi, kad pasaulis sukasi kaip pašėlęs, sunku suspėti su tokiu beprotišku ritmu. Jūsų gyvenimo tempas taip pat atrodo įtemptas – darbas televizijoje, radijuje, muzikinė karjera...

– Niekas mūsų neverčia lėkti tuo tempu, nesame voverės rate, kurios jo nesukdamos negaus maisto. Galbūt kažkuria prasme tokia aliuzija galima, tačiau niekas netrukdo lėtinti tempo. Jei tau nepatinka tai, kaip spaudi, ir nespėji su laikmečiu ar jauti milžinišką psichologinę įtampą, gali viską keisti, užsirašyti į „Caritą“, išvažiuoti į kelionę, išsikasti olą miške ir ten gyventi. Jei tik inkšti, bet nieko nekeiti, vadinasi, toks gyvenimas tau visiškai tinka, tiesiog esi linkęs pabėdavoti, kaip ir daugelis.

Ir aš, be abejonės, pagalvoju, kad pasaulis pamišęs, vienas su kitu varžomės beviltiškoje konkurencijos kovoje, bandome lygiuotis į tuos, kuriems, mūsų suvokimu, sekasi ir t. t. Tačiau ir karantinas nebuvo nei išganymas, nei panacėja, jis nepakeitė ir mano pasaulėžiūros. Matyt, jei jausiuosi pavargęs, ramiai pasitrauksiu ir gyvensiu, kaip man atrodo reikalinga. Tačiau kol turiu jėgų, man visai patinka tai, ką darau.

Prieš kitus gali jaustis kaltas, kai padarai nusikaltimą, bet jokioje konstitucijoje neparašyta, kada reikia vesti, kiek reikia turėti vaikų ar kad apskritai privaloma jų turėti.

– Anksčiau žiniasklaidoje jums buvo kabinamos vakarėlių liūto, svajonių jaunikio etiketės, dabar dažniau esate pristatomas kaip retai renginiuose sutinkamas ar retai interviu dalijantis. Prieš ketverius metus gimęs sūnus ar branda labiau pakeitė jūsų gyvenimo būdą?

– Iš tiesų prie to prisidėjo visa puokštė aplinkybių: ir tėvystė, ir pasikeitusi pasaulėžiūra, ir vertybės, ir branda, ir sveikata... Tik pats pagalvoju, kad vakarėlių liūtu niekada nebuvau, galbūt greičiau valkata ir nuotykių ieškotoju.

Nepasakyčiau, kad į vakarėlius labai roviausi, nors, žinoma, man labai patiko būti su draugais ir būti kuo ilgiau. Natūralu, kad ir tai anksčiau ar vėliau nusibosta, tad nuo vakarėlių nutolau dar prieš tapdamas tėvu ar pradėjęs šeimos gyvenimą.

Jei sūnus būtų gimęs, kai man buvo dvidešimt, galbūt mažai kas būtų pasikeitę, tačiau būtų buvę keista, jei būdamas tokio amžiaus daugiau savo laiko būčiau skyręs pasilinksminimams vakarėliuose nei buvimui su sūnumi, kuris, žinoma, yra postūmis gyvenime.

Klausėte, kodėl tiek plėšomės. O plėšomės todėl, kad nuolat turime tam tikrų stimulų: iš pradžių gyvename dėl savęs, nes norime turėti vietą gyvenime ir norime, kad ji nebūtų pati prasčiausia, po to stengiamės dėl artimo žmogaus, vaikų, nes jie tampa tuo stimulu, dėl kurio negali sustoti.

– Ar visuomenės spaudimas niekada netapo tam tikru stimulu? Sūnus gimė, kai jums buvo 45-eri, pagal visuomenės primetamus standartus – ganėtinai vėlai, juk vos tik baigiame mokyklą, aplinkiniai skubina baigti studijas, susirasti darbą, antrąją pusę, būstą, turėti vaikų...

– Tiesą sakant, pats stengiuosi ir kitiems patariu visuomenės neklausyti. Prieš kitus gali jaustis kaltas, kai padarai nusikaltimą, gali jaustis kaltas, kai sulaužai labai stiprias vertybines, galbūt net įstatymais apibrėžtas taisykles, bet jokioje konstitucijoje neparašyta, kada reikia vesti, kiek reikia turėti vaikų ar kad apskritai privaloma jų turėti.

Tai labai individualūs klausimai, kurių niekada nekėliau kitiems ir niekada nekvaršinau sau galvos, jei sulaukdavau iš kitų. Aišku, tėvai paklausdavo, tačiau tam tikru metu jau ir jie buvo numoję ranka.

Aš pats visada maniau, kad visuomenei patinka paburnoti, bet iš esmės jai mano gyvenimas nesvarbus. Jis svarbus man, todėl pats sprendžiu, kaip man atrodo reikalinga jį nugyventi, o galiausiai gyvenu taip, kaip pavyksta. Ir niekam dėl to neturiu atsiskaitinėti.

– Susilaukę vaikų daugelis sako, kad tai padėjo suprasti tėvus, kodėl kažkada jie buvo griežti, kodėl pasakė piktesnį žodį, kodėl įkyriai skambindavo, kai norėjosi pabūti su draugais.

– Iš mano varpinės žvelgiant, kol neturi vaikų, negali nieko aiškinti tiems, kurie jų turi. Kol pats nesi tėvas, nesupranti, ką tai reiškia. Ir gali įsivaizduoti, kad turėdamas vaikų viską darysi kitaip, o paaiškėja, kad nė velnio.

Kai kurie dėsniai tiesiog yra virš mūsų logikos ir sveiko proto ribų ir kai kuriuos veiksmus atliekame instinktyviai kaip kokia nors jerubė ar gulbė. Įsijungia tam tikri gyvybiniai, biologiniai instinktai, kurių neįveikia joks sveikas protas.

Aš ir pats kartais pastebiu, kad elgiuosi taip, kaip kažkada su manimi elgėsi mano tėvai. Žinoma, tikiu, kad kai kurių dalykų niekada nedarysiu, tačiau žinau, kad bus ir vaikus galbūt erzinančių pamokymų, kurie yra iš begalinės meilės ir noro apsaugoti.

Jau dabar matau, kad nesu tas tėvas, kuris išgyvena, nes vaikas sudaužė lėkštę ar užsivertė dubenį šaltibarščių, tačiau kai vaikas lekia į gatvę ar atsisako rengtis paltą, nors lauke šalta, ir aš tampu įkyriu, bumbančiu seniu.

– Sakėte, kad yra dalykų, kurių tikrai nedarysite. Ką turite omenyje?

– Mudu su Ieva (I. Daugirdaite – LRT.lt) nenorime lyginti savo sūnaus su kitais ir neketiname jam sakyti, kad jis turi į ką nors lygiuotis, būti į ką nors panašus. Galbūt dabar tai dar nėra taip aktualu, tačiau visada pirmiausia bandysiu suprasti sūnų, kaip jis supranta tam tikras situacijas.

Kai mes augome – o mūsų karta augo nemenkos įtampos ir spaudimo laikotarpiu, – kai kuriais atvejais visuomenė išties kišdavosi į mūsų gyvenimus, nurodinėdavo, kaip reikia elgtis ar gyventi, mokė laikytis tam tikrų taisyklių, kad visi būtume vienodi, kaip viščiukai vorele žingsniuojantys. Iš savo sūnaus niekada to nereikalausiu ir net jei visuomenė bus prieš jį, aš visada stovėsiu jo pusėje, nebent neįsitikinsiu, kad galbūt jis buvo neteisus.

– Ne kartą esate pasakojęs, kad jūsų tėvai buvo ganėtinai griežti. Manote, toks nebūsite?

– Aš jau dabar nesu toks griežtas, kokie buvo mano tėvai. Manau, kad apskritai dabartinis pasaulis vaikams nėra toks griežtas, koks buvo anksčiau. Kai augau, daugelis tada daromų dalykų man atrodė suprantami, taip užaugau, nežuvau ir dėl to tikrai nepradėjau mažiau mylėti savo tėvų ar senelių.

Tačiau pastebiu, kad laikmetis pasikeitė ir vaikai auga laisviau, jiems daugiau leidžiama. Pavyzdžiui, prisimenu giminės susibūrimus. Jei vaikai juose keldavo erzelį ir trukdydavo suaugusiesiems, verkdavo, mamos paprastai spręsti problemų juos išsivesdavo į kitą kambarį, kad netrukdytų aplinkiniams.

Jei šiais laikais vaikas pradeda verkti, visa giminė puola jo guosti. Mano supratimu, tai jau yra lepinimas, kuriam galbūt taip pat reikėtų padėti tašką, tačiau tai rodo, kad iš tiesų laikai pasikeitė.

Jei tik inkšti, bet nieko nekeiti, vadinasi, toks gyvenimas tau visiškai tinka, tiesiog esi linkęs pabėdavoti, kaip ir daugelis.

– Veiklūs tėvai neretai jaučia kaltę, kad su vaiku nepabuvo ilgiau, kad nepaskaitė pasakos ir pan. Ar jus kartais graužia tas kaltės kirminas?

– Kol kas viskas pataisoma, nes vaikas gyvena kartu su manimi. Jei vieną dieną dėl darbų ar egoizmo skiriu jam mažiau dėmesio, kitą dieną stengiuosi tai kompensuoti ir būnu su juo dvigubai ilgiau. Manau, kad kaltė dažniausiai aplanko tada, kai vaikai apsigyvena atskirai ir gali prisigalvoti įvairiausių dalykų.

Mano mama taip pat dažnai mėgsta pažiūrėti į mane graudžiu žvilgsniu ir pasakyti, kad ko nors laiku man nedavė, nenupirko... Visuomet ją raminu, kad iš tiesų tėvai man labai daug davė, tad neverta graužtis.

– Ar negąsdina mintis, kad kada nors jūsų sūnus bus toks pats pašėlęs, koks prieš porą ar trejetą dešimtmečių buvote jūs?

– Tai neišvengiama, nebent tapčiau tėvu tironu. Tačiau ir tai nereiškia, kad dėl to bus geriau ar nebus pasekmių. Kaip patirtis rodo, kai vaikams ką nors labai draudi, jie dar labiau nori atkeršyti pasauliui besielgdami netinkamai.

Esu tikras, kad vaikai visada norės pabandyti, perlipti ribas, atidaryti uždarytas duris, tikiu, kad bus nerimo, liūdesio ar pykčio. Su tuo reikia susitaikyti, nes tai kiekvieno tėvo ir mamos ateitis. Svarbiausia – neprarasti ryšio su vaiku, stengtis suprasti jų poelgius ir apie viską kalbėtis.

Pats galvoju, kad vakarėlių liūtu niekada nebuvau, galbūt greičiau valkata ir nuotykių ieškotoju.

– O ar pagalvojate, ką darysite, kai sūnus užaugs, galbūt pradės mokytis, dirbti? Įsivaizduojate save atitolusį nuo pramogų pasaulio šurmulio, pavyzdžiui, kokiame nors vienkiemyje, apsuptame miškų?

– Manau, kad kada nors taip ir bus, po to, kai sūnus užaugs. Jei galimybės leis, trauksiuosi nuo šurmulio kuo toliau, nes taip daro visi senukai. (Juokiasi.)

Taip pat skaitykite