Veidai

2020.07.24 07:18

Pirmas Galvonaitės darbas – geografijos mokytojos: pajutę, kad teks išsiskirti, mokiniai pasišovė ją nusipirkti

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.07.24 07:18

„Nuolat kartojau: jeigu teks dirbti su popieriais, pasidarysiu galą. Gyvenimas susiklostė taip, kad nosį įbedusi tarp popierių tebesėdžiu iki dabar“, – portalui LRT.lt su šypsena kalba mokslininko kelią pasirinkusi klimatologė Audronė Galvonaitė. Tiesa, vienus metus pagal paskyrimą jai teko dirbti geografijos mokytoja. Vaikai taip ją pamilo, kad nebenorėjo paleisti, todėl susimetė kapeikų ir pareiškė: mokytoja, mes jus nusipirksime.

Vasara – ne tik atostogų, bet ir naujų patirčių metas, kai moksleiviai ar studentai suka galvas, kaip užsidirbti, ir susiranda pirmuosius darbus. LRT.lt pradeda tekstų ciklą apie žinomų žmonių ir kūrėjų vasaros darbus, pirmąjį uždarbį.

„Per visą gyvenimą niekada nesu ieškojusi darbo. Darbas mane, sėdinčią ant sofos, visada susirasdavo pats. Neteko patirti ir atleidimo vargų. Darbą pakeisdavau nebent savo noru, susiradusi kitą, kuris man pasirodydavo įdomesnis ar arčiau namų“, – prisimena A. Galvonaitė ir šypsosi, kad net išėjusi į pensiją neturi ramybės.

Ji vis kviečiama skaityti paskaitų vaikams, moksleiviams, Trečiojo amžiaus universitetų studentams, apie orus ir klimatą nuolat kalba LRT TELEVIZIJOJE.

Kadangi neblogai mokiausi, galėjau rinktis vietą, kurioje norėsiu dirbti.

Teko palaidoti svajonę išplaukti sinoptikų laivu

Pirmo darbo pasiūlymo A. Galvonaitė sulaukė 1972 m. bebaigdama mokslus Vilniaus universitete. Tada būsimai absolventei buvo pasiūlyta prestižinė darbo vieta Lietuvos mokslų akademijoje.

„Paskutinėmis baigiamojo kurso dienomis, kai dar rašiau diplominį darbą ir, pasinaudojusi studentišku bilietu, ruošiausi apsilankyti Vidurinėje Azijoje, kartą prieš išeinant pro duris suskambo telefonas. Man pranešė, kad esu kviečiama dirbti Lietuvos mokslų akademijoje, Fizikos ir matematikos institute. Pridūrė, kad jiems reikia tokio specialisto, kad mane rekomendavo dėstytojas. Tą akimirką gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, visi planai griuvo per sekundę“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Po šio pasiūlymo klimatologei teko atsisveikinti su troškimu išvykti į išsvajotą pajūrį ir dirbti sinoptikų laive. Visgi ji pamanė, kad ir mokslininko darbas bus labai įdomus, o Vilnius – arčiau gimtųjų Anykščių.

Toje 17 km nuo Anykščių esančioje mokykloje sutikau mokinių, kurie nebuvo matę Puntuko, J. Biliūno Laimės žiburio, nežinojo Anykščių istorijos.

Iškrapštyti iš mokyklos mėgino ir švietimo ministras

Vis dėlto sėkmingas ir tiesus klimatologės profesinis kelias prasidėjo nuo nedidelio, bet įsimintino posūkio į šoną. Vos pasibaigus studijoms, atėjo laikas paskyrimui – sovietmečiu taikytai prievolei po mokslų trejus metus atidirbti paskirtoje įstaigoje.

„Kadangi neblogai mokiausi, galėjau rinktis vietą, kurioje norėsiu dirbti. Tuo metu, kai Mokslų akademija turėjo mane priimti į darbą, būsimas mano darbdavys buvo išvykęs į Angliją, tad man teko rinktis kitą darbo vietą. Jis mane ramino: kur nori, ten rašykis, tave pasiimsime iš bet kur.

Pasižiūrėjau, kad netoli Anykščių esančioje Mickūnų aštuonmetėje mokykloje siūlomas geografijos mokytojo darbas. Puiku, pamaniau: arti namų, nereikės nuomotis buto, tad ėmiau ir pasirašiau“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Tai sužinojęs jau minėtas darbdavys susiėmė už galvos – juk vidury mokslo metų iš vaikų neatimsi mokytojos! Taip A. Galvonaitė mokykloje pasiliko metams, jos iš ten iškrapštyti nepavyko nei į Anykščius atvykusiam Mokslų akademijos darbuotojui, nei jos dėstytojui, nei mokyklos direktoriui skambinusiam tuomečiam švietimo ministrui.

„Dėl tų metų mokykloje, žinoma, nė kiek nesigailiu. Jie buvo labai įdomūs. Toje 17 km nuo Anykščių esančioje mokykloje sutikau mokinių, kurie nebuvo matę Puntuko, J. Biliūno Laimės žiburio, nežinojo Anykščių istorijos. Kiekvieną šeštadienį tempdavau juos į išvykas ir pasakodavau viską, ką žinojau“, – prisiminimais dalijasi A. Galvonaitė.

Nors dirbau tik metus, mokykloje buvau pagarsėjusi kaip protestuotoja. Bręstančias mergaites mokiau estetikos, aiškinau, kaip jos turi elgtis ir atrodyti.

Berniukai bandė pravirkdyti, mergaites mokė grožio paslapčių

Nors mokytojavo tik metus, mokytojos vardas A. Galvonaitei prilipo kone visam gyvenimui. „Vieną sykį su mama einame per Anykščius, ir staiga iš kitos gatvės pusės atpuola mergaitė: „Mokytoja! Mokytoja!“ Mama kad ėmė juoktis! Tiek ji, tiek aš jau buvome pamiršusios, kad man kažkada teko dirbti mokytoja“, – šypsosi A. Galvonaitė.

Jaunoji geografijos mokytoja sprendė gyvenimiškas mokinių problemas, su mergaitėmis dalijosi grožio paslaptimis ir nesijautė visažinė. Gal tai ir padėjo pelnyti amžiną mokinių meilę, svarsto A. Galvonaitė.

„Niekada nesijaučiau viską žinanti ir mokiniams sakydavau, kad jeigu jie žino daugiau, tegu papasakoja, padiskutuosime. Juk mokytojai nebūtinai turi viską žinoti ir būti perskaitę visas knygas.

Nors dirbau tik metus, mokykloje buvau pagarsėjusi kaip protestuotoja. Bręstančias mergaites mokiau estetikos, aiškinau, kaip jos turi elgtis ir atrodyti. Juk į kaimo mokyklą kai kurios mokytojos ateidavo, kaip aš sakau, vos ne tik ką pašėrusios kiaules“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Juk mokinys – tarsi molis, kurį tu lipdai. Jeigu jam esi įdomus, jis jaučia, kad jame matai žmogų, tavęs klausys ir niekad neįskaudins.

Su berniukais buvo šiek tiek kitokių reikalų. Vienas į A. Galvonaitės pamoką atėjęs pagarsėjęs chuliganas jaunai mokytojai metė iššūkį: pažiūrėsim, ar tau neteks verkti.

„Buvo toks vienas vaikinas, jau kelintą sykį paliekamas kartoti kurso. Nors visi jį laikė chuliganu, iš tiesų buvo gabus vaikas. Atėjęs į pirmą pamoką pareiškė: „Pažiūrėsiu, ar šita mokytoja dėl manęs verks.“ Neverkiau – vaikinas apsidžiaugė, kad jame pamačiau žmogų, – pasakoja A. Galvonaitė. – Juk mokinys – tarsi molis, kurį tu lipdai. Jeigu jam esi įdomus, jis jaučia, kad jame matai žmogų, tavęs klausys ir niekad neįskaudins.“

Pamilę jauną mokytoją, pasibaigus mokslo metams mokiniai nenorėjo su ja atsisveikinti. Paskutinę pamoką vaikai išpuošė klasę gėlių jūra, o ant stalo sukrovė krūvą kapeikų, už kurias ketino... nusipirkti mokytoją.

„Ateinu į klasę, o ten ant stalo guli krūva kapeikų. Čia dabar kas, klausiu. O vaikai vienbalsiai ir sako: mokytoja, neišvažiuokit, mes jus norime nusipirkti! Vėliau mokiniai man papasakojo, iš kur surinko tuos pinigus: vienas iškrapštė taupyklę, kitas atėmė iš brolio“, – pasakoja iki šiol istoriją prisiminusi skaniai kvatoti bepradedanti A. Galvonaitė.

Jei sovietmečiu buvai baigęs mokslus ir norėjai prisidurti papildomų pinigėlių, negalėjai dirbti nei indų plovėja, nei valytoja, nei aukle, nes būtum pažeminęs aukštojo mokslo vardą.

Pinigus taupė gyvenimui Vilniuje

Gavusi pirmą algą, A. Galvonaitė neskubėjo jos išleisti – taupė pinigus vis artėjančiai dienai, kada naują gyvenimą pradės sostinėje, Mokslų akademijoje. „Žinojau, kad teks pakliūti į užburtą ratą: Vilniuje gauti darbą galėjai tik mieste įregistravęs gyvenamąją vietą, o jos įregistruoti negalėjai, kol neturėjai darbo. Tad nors darbą turėjau, negalėjau būti į jį oficialiai priimta.

Todėl taupiau pinigus, kad galėčiau susimokėti privačiam žmogui, kuris mane priregistruotų Vilniuje. O tai kainavo išties nemažai! Kurį laiką taip ir gyvenau, kol vieną dieną darbdavys priregistravo mane instituto bendrabutyje. Ko gero, tame kambariuke buvo priregistruota apie 50 darbuotojų. Štai taip praeityje viskas vykdavo“, – šypteli A. Galvonaitė.

Pasak klimatologės, jos karta nebijojo sunkumų, dirbo ir sukosi kaip įmanydama. „Nelakstėm taip, kaip dabar laksto jaunimas, – kas nors nepatiko ir kelia sparnus užsienin. Aš visada sakiau, kad man net indus geriau plauti Lietuvoje.

Tiesa, jei sovietmečiu buvai baigęs mokslus ir norėjai prisidurti papildomų pinigėlių, negalėjai dirbti nei indų plovėja, nei valytoja, nei aukle, nes būtum pažeminęs aukštojo mokslo vardą. Bet ir be papildomų darbų visi kaimynai įsivaizdavo, kad aš, dirbanti Mokslų akademijoje, vos ne milijonierė, nors toli gražu taip nebuvo“, – pasakoja A. Galvonaitė.

Pats gyvenimas viską sudėlioja taip, kad nori nenori, spardykis nesispardęs, dirbsi ten, kur reikia.

Tiki likimu

Planuok neplanavęs, svajok nesvajojęs, gyvenimas padarys taip, kaip reikia, įsitikinusi A. Galvonaitė. Darbo, kaip pati sako, su popieriais ji baidėsi iš toli, tačiau būtent tokį darbą dirba iki šiol.

„Nuolat kartojau, kad jei teks dirbti su popieriais, pasidarysiu galą. Gyvenimas susiklostė taip, kad nosį įbedusi tarp popierių tebesėdžiu iki dabar, – šypteli klimatologė. – Pats gyvenimas viską sudėlioja taip, kad nori nenori, spardykis nesispardęs, dirbsi ten, kur reikia.“

Taip pat skaitykite