Veidai

2020.07.26 17:55

Mackevičius iki šiol pasitaria su Šerėnu ir Ruplėnu, kaip kurti „Dviračio žinias“: daug ginčydavomės

LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2020.07.26 17:55

„Improvizacija visą laiką leidžiama, pageidautina, giriama“, – LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ apie „Dviračio žinių“ užkulisius pasakoja vienas iš scenaristų, humoristas Haroldas Mackevičius. Paklaustas apie mėgstamiausią personažą, jis prabyla apie Bratkas, kuriems rašyti scenarijus būdavo nepaprastai malonu. H. Mackevičius neslepia – po laidą ištikusių netekčių kaskart reikėjo performatuoti save.

„Dviračio žinios“ kuriamos nuo 1993 m., tad jau beveik 3 dešimtmečius. H. Mackevičius prie šios laidos kūrimo prisijungė 1996-aisiais – vienos iš scenaristų kėdžių jis neapleido iki šiol.

„Pradėjome mes nuo abstrakčių personažų. Laida tuo metu buvo rodoma 2 kartus per mėnesį, po to – kartą per savaitę, o kai pradėjo būti rodoma kasdien, atsirado pirmieji žmonės, kurių prototipą buvo galima atspėti. Startavome kaip grynojo humoro laida, po truputį ėjome į politinės satyros žanrą dėl to, kad kasdienis formatas tave verčia dirbti su aktualijomis“, – teigia pašnekovas.

Apie „Dviračio žinias“ ir ne tik H. Mackevičių LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ kalbina laidos vedėja Guoda Pečiulytė.

– Ar yra asmuo, personažas, o gal buvo, kurio epizodų, scenų su juo laukiate, kuriam jaučiate asmeninę simpatiją tiek kaip aktoriui, tiek kaip herojui, realiam asmeniui? Galbūt dėl jo idėjos liejasi laisviausiai?

– Visą laiką reiktų atiduoti pagarbos duoklę Vytautui Šerėnui. Bratkos atsirado dar iki man pradedant dirbti su „Dviračiu“. Tai buvo pirmas personažas, kuris man šioje laidoje nuoširdžiai patiko, kuriam būdavo didžiulis malonumas rašyti [scenarijų].

Metai, kaip nebėra Vytauto, netektis vis tiek lieka labai sunki iki šiandien. Vytas labai reguliuodavo turinį, turėdavo veto teisę, bet jam rašyti būdavo nepaprastai malonu. Kitas dalykas – jis buvo nepaprastai tikras. Ten nieko nėra sugalvoto. Vytas visą laiką sakydavo: ne, jis taip negali sakyti, jis taip nesielgs, jo žodyne šitų žodžių nėra.

Atsimenu, yra buvę, kad sužinojome, jog politikas serga kokia nors liga, tam personažui iš karto sakėme „ne“. Būna, artistai pasako, kad nebevaidins, nes turi kitą darbą. Bet ar buvo gaila? Aš apie tai negalvoju. Žiūrėjimas į priekį savirefleksijoms nepalieka vietos.

– A. a. Vytautas Šerėnas turėjo veto teisę. O kaip yra dabar? Ar aktoriai taip pat gali sakyti: ne, taip nedarome? Kiek jie gali eksperimentuoti?

– Improvizacija visą laiką leidžiama, pageidautina, giriama – aš ja labai džiaugiuosi. Man pačiam įdomiau žiūrėti laidą, kai yra daug improvizacijų, nes nežinau, kas bus toliau. Aš nebūnu filmavime – tai režisieriaus dalykas.

Kiekvienas artistas improvizuoja labai individualiai. Kai dirbome su Rolandu Kazlu, būdavo, jie grįžta iš filmavimo, aš klausiu Augustino Griciaus, režisieriaus: na, kaip? Sako: šiaip labai juokinga, bet ką tai turi bendro su tekstu, aš nežinau. O kai kada artistai labai tiksliai atidirba tekstą, kuris yra.

– Kas, jūsų manymu, sunkiausiai atkartojamas asmuo?

– Sunku atsakyti, į šį klausimą gal turėtų atsakyti aktoriai. <...> Dažnai būna, kad nerandame aktoriaus, kuris panašus į politiką. Bet jeigu politikas dažnai matomas, yra keistas dalykas: kartais artistas būna visiškai nepanašus į personažą, bet žmonės juo patiki. Dėl to jeigu suprantame, kad panašumo nebus, naują personažą darome labai atsargiai. Bet paprastai, jeigu koks politikas kažko prišneka, o personažo neturime, tai puiki tema Peliukams.

– Stulbinantis panašumas. Užsiminėte, kad Ramūnas Rudokas buvo tas žmogus, kuris pats norėjo vaidinti Gitaną Nausėdą. Jūsų manymu, kas labiausiai perpratęs kalbą, manieras?.. A. a. Girdvainis ir Kamblevičius, Miliūtė ir Varnelytė?

– Ritos personažas labai panašus. Kartais net šiurpas nueina, atrodo, vau, čia Rita ar Neringa? Man pačiam taip būna.

– Sunkiai paleidžiami personažai. Kai kuriais atvejais – tai ne jūsų valia, tiesiog tas žmogus pasitraukia iš politikos, neduok Dieve, amžinąjį atilsį. Ar yra atvejų, kai buvo suku suprasti, kad viskas?

– Priklauso nuo žmogaus, kaip jis pasitraukė iš politikos. Yra visokių dalykų, viso gyvenimo neužrašysi. Atsimenu, yra buvę, kad sužinojome, jog politikas serga kokia nors liga, tam personažui iš karto sakėme „ne“. Būna, artistai pasako, kad nebevaidins, nes turi kitą darbą, nori koncentruotis į teatrą... Priežasčių yra labai daug.

Bet ar buvo gaila? Aš apie tai negalvoju, nes galvoju, kas bus rytoj. Žiūrėjimas į priekį savirefleksijoms nepalieka vietos. Ir kas nuo to pasikeis? Mes kalbame apie laidos kūrybinę virtuvę, aš retai apie tai kalbu – man atrodo, kažin, ar čia įdomu. Kita vertus, ji labai keičiasi. Vieną dieną atrodo vienaip, o kitą dieną... Čia kaip klausimas apie lietuvišką humorą, jis yra ar jo nėra? Galiu atsakyti, kad yra, galiu atsakyti, kad nėra, ir visais atvejais būsime teisūs.

Kažką rašydamas galvoju: o ką pasakytų Vytas, Gintaras? Senais laikais, kai pradėjome, labai daug ginčydavomės. Dabar esu tas, kuris daugiau sprendžia, tad stengiuosi nuo to atsitraukti, viduje pasitarti.

– Ar jūs nepavargstate nuo nuolatinio informacijos sekimo, politikų stebėjimo? Esate tapę aktualijų laida. Ar jūsų nevargina tai, kad negalite atsipalaiduoti, kad praleisite kažką svarbaus?

– Sezono metu aš nelabai tą jaučiu, labiausiai pajaučiu išėjęs atostogų: kai prasideda atostogos, o po savaitės pastebi, kad ypač sąžiningai, aktyviai seki naujienų srautą. „Ei, palauk, taigi nereikia, gali pailsėti.“ Po to, po mėnesiuko, kai reikia iš naujo įsijungti, būna vėl sunku.

Gelbsti tai, kad šiuo metu laidą kuria 6 žmonės. Tai rimtas kolektyvas, jei darytum vienas, būtų nepaprastai sunku.

– Ar sulaukiate kritikos, pavyzdžiui, paskambina politikas ar politikė, visuomenės veikėjas ar veikėja ir sako: aš taip nesakiau, taip neatrodau, taip nedarau. Vienas iš atvejų – kai Austėja Landsbergienė prašė, kad ją vaidintų kita aktorė. Yra atvejų, kai to sulaukiate?

– Nepaprastai mažai. Gal anksčiau būdavo per visokius patarėjus... Dažniausiai, jei personažas – dama, sako: suknelė galėtų būti gražesnė. Tai kritikos ribos, kurios man patinka.

– Turbūt juodžiausias laidos laikas buvo tada, kai ją ištiko netektys. Laida nei vienu, nei kitu atveju nesustojo. Ar pats pastebėjote, kad laida tuo metu ar amžiams tapo kitokia?

– Žinoma. Netektys dvi, kalbant apie scenaristus, artistus irgi yra liūdnų istorijų. Ji [laida] niekada nebebus tokia, kokia buvo, nes į jų vietą atėjo kiti žmonės. Kokia ji būtų buvusi, mes irgi nežinome.

Sunku, sudėtinga... Kai išėjo Gintaras, mes atostogavome, tai dar truputį, o Vytas... Greitai irgi buvo atostogos, tai labai džiaugiausi, nes buvo labai sunku abiem atvejais, kai reikėjo performatuoti save. Visai kitas gyvenimas.

– Ar būna, kad pagalvojate, kaip jie darytų, sakytų, rašytų?

– Labai dažnai. Kažką rašydamas galvoju: o ką pasakytų Vytas, Gintaras? Senais laikais, kai pradėjome, labai daug ginčydavomės. Dabar esu tas, kuris daugiau sprendžia, tad stengiuosi nuo to atsitraukti, viduje pasitarti.

Plačiau – liepos 20 d. laidos „Tuzinas“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt