Veidai

2020.07.19 10:20

Erkinis encefalitas Ramūno Grumbino nesustabdė: praėjus metams po ligos – ištvermės reikalaujantys iššūkiai

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.07.19 10:20

„Lygiai prieš metus tik pradėjau vaikščioti laikydamasis sienų“, – prisimena LRT sporto skyriaus prodiuseris Ramūnas Grumbinas, praėjusių metų birželį išgirdęs erkinio encefalito diagnozę. Portalui LRT.lt jis sako, kad liga privertė pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus, tačiau nesustabdė – neseniai jis įveikė nelengvą fizinį išbandymą.

– Maždaug prieš savaitę plaukdamas per Kuršių marias įveikėte 10 kilometrų, iškart po to savo socialinio tinklo paskyroje rašėte, kad tokiu metu prieš metus tik buvote pradėjęs vaikščioti laikydamasis sienų – sveikote po praėjusį birželį jus pakirtusio erkinio encefalito. Svarstėte, kad padarėte tai, apie ką prieš ligą net nebūtumėte pagalvojęs.

– Dėl erkinio encefalito nervinė sistema patiria didžiulį krūvį, tad po ligos žmogus turi iš naujo atrasti save, suprasti, ką gali daryti ir ko ne. Ir ligos pasekmės būna skirtingos. Praėjusių metų liepą sveikdamas džiaugdavausi galėdamas nueiti ilgesnį atstumą, pavyzdžiui, kelis šimtus metrų. Man jau tai teikė džiaugsmą. Vis dėlto į bėgančius pro šalį žmones žvelgdavau su pavydu – tuo metu bėgti dar negalėjau.

Iš tiesų požiūris į save ir į judėjimą labai pasikeičia. Manau, kad gebėjimą vaikščioti, bėgioti, minti dviratį dažnai priimame kaip duotybę, kaip kažką savaime suprantamo. Iš tiesų taip nėra. Persirgęs sunkesne liga ir tokius paprastus dalykus pradedi vertinti kitaip – dabar daug labiau džiaugiuosi galėdamas laisvai judėti.

Taigi prieš metus apie plaukimą net negalėjau pagalvoti, net ir prieš susirgdamas nemaniau, kad galėčiau įveikti tokį atstumą. Veikiausiai tai rodo, kad nesvarbu, kokios ligos užklumpa, visada galime kelti sau tikslus. Nesakau, kad kiekvienas turi užsimoti nuplaukti 10 kilometrų, kitam ir nueiti pora kilometrų bus pasiekimas. Svarbiausia – kelti tikslą sau ir prieš save. Šiandien galbūt įveiksi 2 kilometrus, rytoj – 3. Reikia ieškoti pusiausvyros su savimi ir nepamiršti, kad dažnai galime žymiai daugiau, nei įsivaizduojame, tik nereikia per daug savęs gailėti.

Sportas yra ne apie fizinį krūvį. Svarbiausias jo elementas – kas dedasi mano galvoje, kai sportuoju.

– Erkiniu encefalitu užkrėsta erkė jums įsisiurbė, kai dalyvavote bėgime „Kernavė–Vilnius“ ir įveikėte ultratrasą – 82 kilometrus bekele. Ar prieš metus jus gydę medikai nesakė, kad panašius iššūkius teks pamiršti, nežadėjo niūrokų perspektyvų?

– Gydytojai sakė, kad laikas parodys, kaip po ligos atsigaus organizmas. Buvo tokių, kurie sakė nebėgioti, tačiau tai nebuvo griežtas draudimas, veikiau rekomendacija. Į ją atsižvelgiau, buvau atsargus ir viską stengiausi daryti klausydamas organizmo.

Vis dėlto judėdamas jaučiuosi geriau, nei nieko neveikdamas, tad iš pradžių buvo ilgesni pasivaikščiojimai, trumpi bėgimai, o vėliau į mano gyvenimą grįžo maratonai – per šiuos metus jau keletą kartų bėgau 40 kilometrų ar ilgesnius atstumus. Galbūt esu kiek lėtesnis nei prieš ligą, tačiau ne greitis, o pasiekti rezultatai svarbiausia. Nuolat tikrinau savo galimybes, taip ir 10 kilometrų nuplaukiau.

Užsiimdamas fizine veikla mintimis galiu iškeliauti labai toli.

– Sakėte, kad prieš ligą apie tai nė nepagalvojote, tad kodėl ėmėtės tokio išbandymo?

– Mintis kilo spontaniškai ir kiek netikėtai. Nuo septynerių iki septyniolikos metų lankiau plaukimą, sportavau, po to kelis dešimtmečius beveik išvis neplaukiojau. Po karantino baseinams atvėrus duris vėl pradėjau plaukioti. Iš pradžių nuplaukdavau kilometrą ar kelis, vėliau susimąsčiau, kodėl tiek mažai plaukioju, ir užsibrėžiau plaukti visą valandą. Taip sutapo, kad pamačiau skelbimą apie rengiamus plaukimus: kiek trumpesnius Šveicarijos kaime ir Lampėdžių karjere bei 10 kilometrų Kuršių mariose. Pradėjau nuo trumpesnių.

Iškart žinojau, kad bus nelengva, juolab kad treniruočių buvo nedaug – nuo idėjos atsiradimo iki jos įgyvendinimo praėjo kiek daugiau nei mėnuo. Tačiau pasitikėjau organizatoriais, užtikrinusiais saugumą, žinojau, kad jei pajausiu, jog nebegaliu plaukti, mane pasiims plaukikus lydintis laivelis.

– Tą plaukimą pavadinote trimis valandomis pokalbių su bangomis ir savimi. Kodėl?

– Kiekvienas toks ištvermės reikalaujantis išbandymas (nesvarbu – eini, bėgi, plauki, važiuoji dviračiu) iš pradžių atrodo nesudėtingas. Kol užtenka jėgų, gali mėgautis, tačiau įveikus du trečdalius kelio jėgų darosi vis mažiau, prasideda motyvaciniai pokalbiai su savimi, tenka save paraginti ir padrąsinti, o pagrindinį tikslą staiga suskaidai į mažesnius tiksliukus: iš pradžių sakai sau įveikti 100 grybšnių, po to 50, po to 20... Taip ir artėji link tikslo.

Su bangomis kalbėjausi todėl, kad reikia jas prisijaukinti norint, kad nebūtų tavo priešės. Kai prisitaikai prie jų ritmo, jos tampa sąjungininkėmis. Iš tiesų galiausiai kalbėjausi ir su krantu – norėjau, kad jis kuo greičiau priartėtų. (Šypsosi.)

Turbūt poroje abu žmonės turi turėti kažkiek avantiūrizmo, kad vienas kitą įkvėptų ir kartu susigalvotų naujų iššūkių.

– Ar jau pagalvojate apie naujus iššūkius?

– Pagalvoju, kad 10 kilometrų atstumą per Kuršių marias norėčiau įveikti kiekvienais metais. Esu tikras, kad jis kasmet bus vis kitoks, juk keičiasi oro sąlygos, banguotumas. Iš tiesų tas jausmas, kad perplaukei tokį vandens telkinį kaip Kuršių marios, į kurias nuo vaikystės žiūrėdavau ir niekada net nesusimąstydavau, jog tai įmanoma, yra tikrai nepakartojamas.
Manau, iššūkių bus ir daugiau.

Su žmona Marija planuojame išbandyti populiarėjančią swimrun rungtį. Tai Švedijoje populiarios varžybos, vykstančios tarp salų, – dalis atstumo įveikiama bėgant sausuma, dalis – plaukiant. Tikrajame swimrun dalyvauja po du žmones. Beje, jų taip pat būna įvairių – reikia įveikti 20, 40 kilometrų atstumą. Labai nekantraujame.

– Jūsų žmona visuomet buvo aktyvi ar jūs ją užkrėtėte aistra judėti?

– Manau, kad abu buvome aktyvūs, bet vienas kitą užkrėtėme skirtingais dalykais. Aš ją užkrėčiau bėgiojimu ir plaukiojimu. Ji kaip tik prieš porą metų pradėjo mokytis plaukti. Beje, žmonės, nuplaukiantys kelis šimtus metrų, dažnai mano, kad moka plaukti. Iš tiesų mokančiu plaukti laikomi ne tie, kurie tiesiog moka išsilaikyti ant vandens, o tie, kurie plaukti nesustodami gali pusvalandį. Taigi mano žmona jau išmoko plaukti. Iš jos aš perėmiau aistrą kalnams – kiekvieną žiemą vykstu slidinėti ir jaučiu didžiulį malonumą. Turbūt poroje abu žmonės turi turėti kažkiek avantiūrizmo, kad vienas kitą įkvėptų ir kartu susigalvotų naujų iššūkių.

– Jūsų klausantis atrodo, kad ilgai išsėdėti ant sofos tikrai negalėtumėte.

– Galbūt galėčiau, tačiau nenorėčiau. Kitą dieną po plaukimo Kuršių mariomis jau plaukiojau ežere. Ir tai man buvo ne treniruotė, o malonus laiko praleidimas, pabuvimas su savimi. Sportas man nėra vien tik fizinė veikla, tai smegenų išvalymas. Turbūt judėjimas visada bus mano gyvenimas.

Persirgus sunkesne liga ir tokius paprastus dalykus pradedi vertinti kitaip – dabar daug labiau džiaugiuosi galėdamas laisvai judėti.

– Pastaruoju metu itin populiari joga, meditacijos. Ar tokia judėjimo forma jums įdomi?

– Nesu jogos specialistas, bet manau, kad kai plaukiu, mano smegenyse vyksta panašūs dalykai, kurie vyksta per jogos treniruotę: pamirštu darbus ir pradedu galvoti apie įvairiausius dalykus. Užsiimdamas fizine veikla mintimis galiu iškeliauti labai toli.

Mane labai žavi mano draugo Mariaus, su kuriuo kartu bėgiojame ir dalyvaujame maratonuose, mintis. Jis neregys, tad jis man sakė, kad jam nesvarbu, kur bėgti, jis visada gali įsivaizduoti ir savo vaizduotėje bėgti Prahos ar Paryžiaus gatvėmis. Mano manymu, sportas yra ne apie fizinį krūvį. Svarbiausias jo elementas – kas dedasi mano galvoje, kai sportuoju.

– Tikriausiai sportas ne tik savotiška meditacija, bet ir būdas atrasti miško takelius, įvairius gamtos kampelius?

– Vienintelis dalykas, kurio neturime Lietuvoje, – kalnai, viso kito tikrai yra. Karantinas privertė visus atsigręžti į savą kraštą, nors iš tiesų net ir ilgų metų neužtektų viskam ištyrinėti. Net ir ta pati vieta skirtingais metų laikais yra visiškai kitokia. Aktyvus gyvenimo būdas man leidžia pamatyti daugybę skirtingų šalies vietų.

Kalbu ir apie tai, kad nuo kranto ežeras atrodo vienaip, o kai jį perplauki, pamatai visai kitaip. Be to, tą patį ežerą gali ne tik perplaukti, bet ir apibėgti. Kaip ir sakiau, jei jau karantinas stabdo mūsų judėjimą po pasaulį, galime judėti po savo kraštą ir jį pažinti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt