Veidai

2020.07.15 20:13

Teisininkės keliu taip ir nepasukusi Monika Liu: sėkmingi dalykai patvirtindavo, kad esu teisi

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.07.15 20:13

Prieš keliaudama studijuoti į vieną prestižiškiausių pasaulio universitetų Amerikoje, LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovė, atlikėja Monika Liu tikėjosi ten rasianti stebuklą, tačiau būtent ten ji suprato, kad visur yra visaip. Dainininkė svarsto, kad važiuojant studijuoti iš Klaipėdos į Vilnių nesumoki tokios kainos visomis prasmėmis, tad lengviau nematuoti vertės ir tiesiog būti.

Moniką Liu kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Kai su tavimi telefonu tarėmės dėl interviu, tu sakei, kad varškėčiai – vienas iš laimės receptų.

– Nes tą akimirką valgiau labai skanius varškėtukus. Juos valgiau tokiame prabangiame restorane ir buvau dar laimingesnė, kai supratau, kad aš žinau, kurioje parduotuvėje juos parduoda. Man tuos varškėtukus netyčia pavyko nusipirkti užkalbinus nepažįstamą žmogų eilėje. Nuvykus į tą prabangų restoraną: juk čia tie patys!

– Matai, kaip yra: vieni tame pamatytų, kad „aš buvau apgautas“, o tu pamatei – „aš žinau jūsų paslaptį“. Tu esi iš žmonių, kurie kalba su kitais parduotuvių eilėse?

– Taip. Man patinka pasišnekėti su nepažįstamais žmonėmis, bet tai gal labai natūralu dėl to, kad gyvenau užsienyje. Bet prisimenu, kai buvau vaikas ir gyvenau kieme, daug ko prisigalvodavau, mėgdavau kalbinti nepažįstamus žmones, apsimesti, kad aš nelietuvė, užkalbinti neaiškia kalba, kažko klausti... Mėgdavau save palinksminti.

Viskas turėjo savo kainą, dėl to norėjosi, kad būtų vertė. Bet kai važiuoji iš Klaipėdos į Vilnių, kaina šiek tiek mažesnė, net nematuoji tos vertės, tiesiog būni. O ten – tiek daug kainavo, atrodė, turi būti kažkas, kad tai atpirktų.

– Gavai stipendiją studijuoti Berklio universitete. Tai viena prestižiškiausių, jei ne prestižiškiausia, muzikos mokyklų pasaulyje.

– Tai buvo svajonės išsipildymas.

– Ar ta svajonė atrodė taip pat gerai, kai į ją patekai?

– Tikrai ne. Išvis keista, kaip mes prisigalvojame tiek daug dalykų, kodėl visą laiką įsivaizduojame, kad kažkur yra labai gerai? Amerika... Atrodė, kad išvažiuosi ten, būtinai išmoksi fantastiškiausiai dainuoti, viskas bus vau, bet taip niekur nėra. Net kai į mėnulį nuskrisime, taip nebus.

Taip nėra – toks dalykas neegzistuoja, visur yra visaip. Yra Paryžiaus sindromas, kai žmonės atvažiuoja į Paryžių ir galvoja, bus vau. Ir tai neatsitinka, ir jiems būna nerimo atakų. Gal man irgi buvo panašiai, bet ne vien man – visiems mums, atvažiavusiems iš Lietuvos.

– Buvo nusivylimas ar atėjo suvokimas, kad vis dėlto Lietuvoje yra labai gerai, esame dideli to nežinodami?

– Nusivylimo nebuvo, tiesiog pamatai, kad niekur stebuklų nėra, reikia pritaikyti naują modelį ten būti. Važiavai su kitokiu modeliu galvoje, kad bus taip. O yra visai ne taip, reikia prisitaikyti.

<...> Kai žmonės sako, nieko nekeisčiau, aš tiek daug dalykų keisčiau... Visai kitaip bendraučiau, kitaip daryčiau, mažiau nervinčiausi, spausčiau save. Buvo toks: ar tikrai verta? Kai grįši, kaip bus? Kaip tu pamatuosi tą vertę, ar atsipirks – nežinau, tai nepamatuojami dalykai. O turėjome matuoti, nes buvo išvažiavimo kaina: santykių, finansinė ir t. t. Viskas turėjo savo kainą, dėl to norėjosi, kad būtų vertė. Bet kai važiuoji iš Klaipėdos į Vilnių, kaina šiek tiek mažesnė, net nematuoji tos vertės, tiesiog būni. O ten – tiek daug kainavo, atrodė, turi būti kažkas, kad tai atpirktų.

Keista išvažiuoti už vandenyno. Buvo momentų, kai norėjai per naktį išgerti tą vandenyną, kad tik prie mamos, tėčio, draugų atsidurtum, dar ir mano meilė buvo Europoje.

Bausdavau save, kai atsitikdavo net mažas nesklandumas. Man jis būdavo žymiai didesnis, nes tai patvirtindavo, kaip man sakė, – kad taip neturi būti, patvirtindavo tą kitą pusę. O sėkmingi dalykai patvirtindavo, kad aš esu teisi. Man reikėjo nebematyti tų mažų nesklandumų, kaip didelių problemų.

– Nebuvai nei ten, nei čia?

– Ir tai nėra teisinga tokiam jaunam žmogui. Gal būtų buvę kitaip, jei būčiau buvusi visiškai laisva. Labai daug mokiausi, visą laiką ką nors veikiau. Mokykloje mokiausi blogai, o ten – labai gerai, gavau pagyrimų, apdovanojimų... Šiaip labai to pasiilgstu.

– Kokių laimės receptų parsivežei iš Amerikos?

– Lengviau žiūrėti į save ir dalykus. Man sakydavo mano vokalo mokytoja: „Ko tu save spaudi, tikiesi? Tiesiog būk, viskas su tavimi labai gerai.“ Lengvesnio požiūrio į save.

– Prieš laidą kalbėjome, kad tu turėjai būti teisininke, bet nebaigei gerai mokyklos ir tas teisininkės kelias nuplaukė. Ar džiaugiesi tuo, kur esi, kiek kainavo tau pasirinkti kelią? Tėvai nenorėjo, kad būtum susijusi su muzika, nors abu yra su ja susiję.

– Kainavo. Bausdavau save, kai atsitikdavo net mažas nesklandumas. Man jis būdavo žymiai didesnis, nes tai patvirtindavo, kaip man sakė, – kad taip neturi būti, patvirtindavo tą kitą pusę. O sėkmingi dalykai patvirtindavo, kad aš esu teisi. Man reikėjo nebematyti tų mažų nesklandumų, kaip didelių problemų.

Visas pokalbis – liepos 2 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.