Veidai

2020.07.14 07:02

Antro vaikelio besilaukianti Živilė Kropaitė: pavydžiu moterims, kurios gali būti tik mamos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.07.14 07:02

„Žinau pavyzdžių, kai žiniasklaidoje dirbančios moterys, norėdamos įsitvirtinti rinkoje, neskuba tapti motinomis arba iš motinystės atostogų grįžta labai anksti“, – portalui LRT.lt pasakoja žurnalistė, LRT RADIJO laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė, šiuo metu gyvenanti antro vaikelio laukimu.

– Nuo liepos 1 d. trumpam atsisveikinote su LRT RADIJU – rudenį jums su vyru gims antras vaikelis. Ar jau pajautėte, kad artėja truputį kitoks etapas, nebereikia skubėti į darbą ir ruoštis laidoms?

– Turbūt tie, kurie dirba žiniasklaidoje, neišvengiamai pastebi ką nors, vertą temos. Visai neseniai mudu su vyru diskutavome apie akinius nuo saulės su ultravioletinių (UV) spindulių apsauga. Mano manymu, optikose jie patikimesni, o vyras įsitikinęs, kad akinius nuo saulės galima įsigyti ir kitur, svarbiausia, kad gamintojas būtų nurodęs, jog akiniai su UV apsauga.

Būdami visiški profanai ginčijomės, bandėme kiekvienas įrodyti savo tiesą, nors jokių mokslinių argumentų tam neturėjome. Pagalvojau, kad jei nebūčiau atostogose, galėčiau paskambinti specialistams ir apie tai parengti temą. Juk vasarą akiniai nuo saulės aktualūs visiems. Ir nors galimybių rengti temas neturiu, įgūdis ir įprotis jas pastebėti niekur nedingo.

Auksinės bitės 2019. Metų radijo laidų vedėja – Živilė Kropaitė!

Karantinas parodė, kad nebūtina toli keliauti, kad rastum pramogų ar gražių vaizdų, – tikrai galima vienai dienai išvykti į pažintinį taką ir taip praskaidrinti dieną.

– Kai laukėtės pirmą kartą, turbūt buvo kur kas daugiau nežinomybės ir (ne)pagrįstų baimių. Galbūt šįkart į viską žiūrite kiek ramiau?

– Skaityti knygų apie tai, kas vyksta vieną ar kitą nėštumo savaitę, jau nebereikia, tačiau yra daug kitokių pamąstymų ir nuogąstavimų, tik jie labiau susiję su pirmu vaiku, kuris taip pat dar labai nedidelis.

Svarstau, kaip jam seksis prisitaikyti darželyje, kaip gimus antram vaikeliui reikės paskirstyti dėmesį, kaip jis priims kitą vaikelį, kaip man reikės suplanuoti dienotvarkę ir pan. Manau, tai natūralu ir su panašiais galvosūkiais susiduria visi, auginantys vaikus, tarp kurių nedidelis amžiaus skirtumas.

– Gimus sūnui Vėjui, į darbus televizijoje grįžote, kai jam buvo keli mėnesiai, tiesa?

– Tiesa, pamenu, jam buvo keturi mėnesiai, kai vedžiau konferenciją „Lūžio taškas“, o jau kitą savaitę grįžau ir į televiziją. Tai nebuvo labai intensyvus darbas, o ir dirbti kasdien nereikėjo, tad nemanau, kad sūnų labai nuskriaudžiau. Žinoma, palikti jį kad ir porai valandų būdavo nelengva, reikėjo pastangų norint viską suderinti. Visu krūviu į darbą sugrįžau, kai Vėjui buvo metai.

– Ar šįkart norėtumėte ilgiau pasimėgauti buvimu tik mama ir motinystės atostogomis?

– Pavydžiu moterims, kurios gali būti tik mamos, tik, kiek pastebėjau, tokių yra labai nedaug. Norėčiau, kad man būtų lengva būti tik mama, leisti laiką namuose ir tuo mėgautis. Turbūt, kai susilauki vaiko būdamas brandesnio amžiaus, jau būni savo savivertę suvokęs per profesinę veiklą ir darbus. Juk buvo etapų, kai nei šeimos, nei vaikų nebuvo, tad buvai susitelkęs tik į profesiją.

Man patinka rūpintis namais, sudėlioti vaiko dienotvarkę, užsiimti jo lavinimu, tačiau nesu labai buitiška. Kai mano vaikas pradėjo valgyti mėsą, niekaip negalėjau jam jos įsiūlyti. Atrodė, kad kitos mamos tikrai paruoštų ją taip, kad vaikas valgytų, o man nepavyksta. Graužiausi, jaučiausi tarsi mažiau gebanti ir galinti, sunku buvo išbūti su savimi. Galbūt dabar, kai gims antras vaikelis, viskas bus kitaip, būsiu nurimusi.

Be to, dirbant žiniasklaidoje, ypač televizijoje ar radijuje, lydi baimė iškristi iš rinkos. Atsisakiusi vieno pasiūlymo, kito gali ir nesulaukti. Tikrai žinau nemažai pavyzdžių, kai žiniasklaidoje dirbančios moterys, norėdamos įsitvirtinti rinkoje, neskuba tapti motinomis arba iš motinystės atostogų grįžta labai anksti.

Nesijaučiu išskirtinė, tad jei sulaukčiau tinkamo pasiūlymo ir galėčiau pakankamai laiko skirti šeimai, turbūt jo neatsisakyčiau. Taip pat tikiu, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Man reikia sociumo ir profesinės veiklos, nors kol kas mano prioritetas yra šeima ir labai džiaugiuosi, kad ją turiu, kad yra vaikas, kuriuo galiu rūpintis, kad laukiuosi antrojo. Svarbiausia, kad visi būtų sveiki ir visiems užtektų meilės bei dėmesio.

Pavydžiu moterims, kurios gali būti tik mamos, tik, kiek pastebėjau, tokių yra labai nedaug.

– Gimus Vėjui pasakojote, kad su šeima daug keliavote ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio kraštus – esate sakiusi, kad per pirmus 9 mėnesius sūnus lėktuvu skrido 10 kartų. Ar manote, kad ir su antrąja atžala stengsitės nelėtinti tempo?

– Ši vasara – labai graži, netrūksta saulėtų, vasariškų dienų, tad atrodo, kad kol dar esame trise, norisi ją išnaudoti, kur nors nuvažiuoti ir pasidžiaugti gamta. Žinoma, nepamirštame, kad pandemija dar visiškai neatsitraukė, tad turime išlikti atsargūs ir laikytis tam tikrų saugumo rekomendacijų.

Kai pagalvoju, tas mūsų keliavimas su pirmagimiu sūnumi tikrai nebuvo lengvas ir pareikalavo nemažai jėgų, tačiau su vyru stengėmės leisti laiką prie ežerų, jūros. Nelabai turiu vilčių, kad su dviem vaikais tiek daug keliausime. Kita vertus, karantinas parodė, kad nebūtina toli keliauti, kad rastum pramogų ar gražių vaizdų, – tikrai galima vienai dienai išvykti į pažintinį taką ir taip praskaidrinti dieną.

Savotišku atradimu šiemet tapo ir Latvijos pajūris, kur sodybą galima išsinuomoti kone ant jūros kranto. Taip pat labai mėgstame keliauti į vyro gimtuosius kraštus – Akademijos miestelį prie Kėdainių. Mano vyras – žygeivis, gamtos mylėtojas, kuris turbūt žino kiekvieną miško taką Lietuvoje. Per karantiną ir aš atradau miškus bei jais besidriekiančius pažintinius takus. Tiesa, į juos dažniausiai važiuodavome lietingą dieną, kad sutiktume kuo mažiau žmonių.

– Ar netraukia į Ignalinos kraštą, kur gyvena jūsų močiutė?

– Iš tiesų labai gražus Ignalinos kraštas, su daugybe ežerų, tik spontaniškai sumanius ten apsistoti kokioje nors sodyboje dažniausiai rasti laisvą itin sudėtinga. Pastaruoju metu ir pas močiutę užsukame tik trumpam – ji dar labai saugosi ir vengia didesnių sambūrių. Buvo, kad ir maistą patiekdavo mums verandoje, o pati pasilikdavo kambaryje. Taigi nenorime kelti jai įtampos.

– Vis dėlto gražus jūsų ir močiutės ryšys, ne kiekvienas anūkas su savo seneliais taip artimai bendrauja.

– Pamenu, anksčiau daugelis vaikų vasaras leisdavo pas senelius kaime. Taip ir mes su sese bei pusbroliais visas vasaras leidome pas močiutę. Kai birželį ten nuvažiuodavau, jausdavausi tikra miestietė, tačiau nė nepastebėdavau, kaip įsisukdavau į vietos gyvenimą. Kai rugpjūčio 31 d. grįždavau į Vilnių, šis man atrodydavo keistas, stebindavo, kad niekas aplink nekalba tarmiškai. (Juokiasi.)

Be to, močiutei buvau pirmoji anūkė, verkdavau, kai reikėdavo išvažiuoti. Mane visada žavėjo, kad nemažai sunkumų gyvenime patyrusi močiutė išliko tokia pozityvi, šviesi ir turinti puikų humoro jausmą. Niekada nepamiršiu, kaip kvatodavome, kai ji pasakydavo kokį nors pokštą.

Yra daug kitokių pamąstymų ir nuogąstavimų, tik jie labiau susiję su pirmu vaiku.

– Ar nuvykusi jos aplankyti pati neprabylate tam kraštui būdinga tarme?

– Pasitaiko, vienas kitas žodis įsiterpia, bet tai nėra mano gimtoji tarmė, ją girdėdavau tik per atostogas ir viešėdama pas močiutę. Kažkada turėjau paklausti močiutės, kas yra petelnia, kad ji paaiškintų, jog tai keptuvė.

– Kaip nutiko, kad savo ir močiutės pokalbiais, pažymėtais grotažyme #fainiausiapasaulyjemočiutė, pradėjote dalytis socialiniame tinkle?

– Tiksliai nė nepamenu. Atrodo, pasidalijau kažkokia jos mintimi apie rinkimus ir politines aktualijas. Ji visuomet aktyviai domėjosi šalies politika ir sekė visas naujienas. Netgi juokiuosi, kad močiutė žiūrėdama politines laidas netveria vietoje ir padiskutuoja net su televizoriumi. (Juokiasi.) Taigi taip pradėjau kelti smagius epizodus į socialinį tinklą – norisi jos išmintį kaip nors užfiksuoti. Kiti kelia vaizdo ar garso medžiagą, o man kol kas patinka ir toks formatas.

Taip pat skaitykite