Veidai

2020.07.11 13:17

Naują etapą pradedanti Ieva Zasimauskaitė: nebijau būti silpna ir ieškoti pagalbos

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.07.11 13:17

„Esu iš tų, kurie nebijo prašyti pagalbos. Tai geriau, nei atsibusti duobėje, iš kurios galiausiai galbūt išvis nebus įmanoma išlipti“, – portalui LRT.lt sako atlikėja Ieva Zasimauskaitė. Pastarieji metai jai nebuvo lengvi – teismą pasiekė ir skyrybų byla, tačiau Ieva sakosi išmokusi daugybę pamokų ir po truputį pradedanti naują etapą.

– Mėnesio pradžioje minėjote 27-ąją gimtadienį, jo išvakarėse socialinio tinklo asmeninėje paskyroje rašėte, kad po truputį pradedate naują etapą, verčiate naują puslapį. Ir šią savaitę pristatydama dainą sakėte, kad atėjo metas pasikalbėti su savimi. Taigi ką jums reiškia naujo etapo pradžia?

– Dainoje „Labas tau tariu“ iš tiesų „labas“ tariu sau – manau, kad labai dažnai einame per gyvenimą, kažkur skubame, tačiau į save taip ir neatsisukame. Matyt, tam tikri sukrečiantys gyvenimo įvykiai priverčia pažvelgti į save, su savimi pasikalbėti, pabūti ir susidraugauti. Naujas etapas – naujas susipažinimas su savimi.

– Minėjote, kad pastaraisiais metais netrūko ir gyvenimiškų pamokų. Kokios jos buvo?

– Neretai būna taip, kad būdami santykiuose kažko tikimės iš kito žmogaus, o to nesulaukę piktinamės, išgyvename. Be to, nuolat norime ką nors gauti, nors dažnai neturime ko duoti. Supratau, kad svarbiausia yra duoti kitiems. Taigi viena iš pamokų – nekaltinti kito ir visada pradėti nuo savęs, taip pat būti pakankamai sau, tokiai, kokia esu.

Anksčiau yra buvę, kai atrodydavo, jog rytoj atsikelsiu ir viskas bus kitaip. Tačiau niekada taip nebūna – be darbo ir pastangų mes nieko neišmoksime. Ir egzamino mokykloje neišlaikytume, o gyvenimas yra didžiulis egzaminas, kuriam nuolat reikia mokytis. Aš ėjau ir į psichoterapiją, ir pas kunigus, ir moterų bendruomenėse lankiausi, labai daug įvairiausių dalykų išbandžiau.

Supratau, kad man vienai visko pakelti nepavyks. Nors bandome sakyti, kad vieni galime viską suprasti, viską padaryti, labai dažnai atsimušame į sieną ir turime pripažinti, kad reikia pagalbos. Esu iš tų žmonių, kurie nebijo paprašyti pagalbos, kai man sunku. Tai daug geriau, nei atsibusti duobėje, iš kurios galiausiai galbūt išvis nebus įmanoma išlipti.

Labai svarbu nebijoti pabūti silpnai, pripažinti klydus, pasakyti, kad skauda, kad ne viskas pasiseka ir viską reikia pradėti nuo pradžių.

Matyt, tam tikri sukrečiantys gyvenimo įvykiai priverčia pažvelgti į save, su savimi pasikalbėti, pabūti ir susidraugauti.

– Į psichoterapiją, pas kunigą ir į moterų bendruomenes kreipėtės ieškodama būdų padėti sau skyrybų metu?

– Prasidėjus skyrybų laikotarpiui viskas buvo labai intensyvu. Pirmas žmogus, pas kurį nuėjau, buvo kunigas. Klausiau jo patarimo, kaip elgtis. Su Mariumi buvome susituokę bažnyčioje, man tai buvo labai svarbu. Kunigas pasakė, kad kai viską išbandysiu, pati pajausiu, kaip turiu elgtis toliau. Jis ir visi kiti, kurių patarimo prašiau, man sakė neskubėti.

Vis dėlto labai dažnai gyvenime sprendimus priimame spontaniškai, nesvarbu, ar kalbame apie skyrybas, ar apie kitokius pokyčius. Man tai nepriimtina – esu iš tų, kurie išbandys viską, ir jei nieko vis tiek neišeis, tik tada priims sprendimą. Bet ir jį priimsiu ne viena – tarsiuosi, galvosiu, svarstysiu ir tik tada žengsiu žingsnį.

– Paminėjote moterų bendruomenes. Net ir pačios moterys stereotipiškai pasvarsto, kad mes viena kitai neretai tampame savotiškomis priešėmis – pavydime, nepalaikome viena kitos.

– Manau, kad užjausti galime tada, kai mums pačioms gyvenime teko patirti nesėkmių. Jei išgyveni tokias patirtis kaip persileidimas, gimęs neįgalus vaikelis, girtaujantis vyras, skyrybos ir panašiai, pradedi užjausti ir suprasti kitas.

Būna ir taip, kad kai moteris gyvena begalinėje kančioje ir pati negali priimti sprendimo, visus savo išgyvenimus, pyktį išpila ant kitos moters. Tačiau tos moterys, kurias pažinau per šiuos metus, – neįtikėtinos.

Tai moterys, kurios ištiesia ranką, būna šalia, priima tave visokią, net kai pati jautiesi blogai, supranti, kad nesi tobula, kai nusivili, kad nepavyko gyventi pagal savo idealias vertybes. Ypač tokiais atvejais būtinas palaikymas žmogaus, kuris pasakytų, kad ir jis išgyveno ką nors panašaus, kad viskas įveikiama, ir ištiestų tau ranką, kad kartu galėtumėte judėti toliau. Tai suteikia begalinės stiprybės.

Esu be galo dėkinga, kad Dievas man juos atsiuntė. Taip pat esu dėkinga už visas pamokas, už tai, kad mane papurtė, pakratė ir išpurtė labai daug ydingų dalykų.

– Galbūt naujame etape netrūksta ir malonesnių rūpesčių?

– Kadangi jaučiausi taip, tarsi būčiau išsibarsčiusi į visas puses, turėjau save vėl surinkti, atrodė, kad mano muzikinė kelionė tarsi trumpam sustojo ar sulėtėjo. Tikiuosi, kad viskas grįžta į vėžes, nes turiu naujų dainų ir idėjų. Kai atsikrausčiau į Vilnių, mano muzikiniame kelyje atsirado žmogus, kuris padeda su įvairiais muzikiniais projektais.

Taip pat per karantiną pradėjau kurti vaizdo tinklaraštį apie vegetarišką mitybą ir savo išgyvenimus, patirtis. Matau, kad atviri mano pasakojimai padeda ir mano sekėjams lengviau išgyventi sunkias akirmirkas, kapstytis iš depresijos ar panašiai. Nors pati dėl to kartais sulaukiu ir neigiamų komentarų.

– Minėjote neigiamus komentarus. Paprastai žinomi žmonės sako, kad jie žeidžia tik iš pradžių, tačiau įsibėgėjant karjerai išmokstama į komentatorių įžeidinėjimus nekreipti dėmesio. Jums vis dar nepavyksta piktų komentatorių žodžių neimti į širdį?

– Turbūt daug kas priklauso nuo nuotaikos ar nusiteikimo. Būna dienų, kai sugebu iš tų komentarų pasijuokti ir tikrai nepriimu pernelyg jautriai. Tačiau tikrai nėra malonu, kai komentuojami tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, skyrybos, dėl kurių man skauda ir kurias stengiuosi išgyventi.

Atrodo, kad tie komentatoriai ima kone teisti ar smerkti, imasi savaip interpretuoti mano gyvenimo detales. Ir tai nebūtinai žmonės, kurių aš nepažįstu, – kartais taip elgiasi žmonės iš man artimos aplinkos. Tenka ir tai priimti ir gyventi toliau, nors tai be galo sunku. Būna, kad verki porą dienų, nes nesupranti, kaip buvo galima taip parašyti, pati juk niekada taip neparašytum kitam.

Galbūt tai pamokos, kurias reikia išmokti. Tačiau stengiuosi atleisti ir pateisinti. Tik manau, kad kaskart prieš komentuojant reikėtų pagalvoti apie save, pasvarstyti, ar tikrai esu toks šventas, kad galiu teisti kitus.

Gyvenimas yra didžiulis egzaminas, kuriam nuolat reikia mokytis.

– Dažnai kalbate apie dvasinius dalykus, tikėjimo reikšmę savo gyvenime. Tiesa, kad ir dėl to sulaukiate nemažai kritikos strėlių?

– Žmonių nereikia teisti, reikia juos priimti ir neieškoti skirtumų, geriau ieškoti panašumų. Liūdniausia, bet atrodo, kad šiandien niekas neteisia žmogaus, jei jis vartoja alkoholį ar narkotikus, tačiau mato kažką blogo tikėjime. Nejaugi tikėjimas žmonėms atrodo baisesnis dalykas nei visiška degradacija? Tačiau kiekvienas žmogus renkasi, kas jam gyvenime yra vertybės. Turbūt ir tai reikėtų priimti.

– Visą gyvenimą sakome, kad didžiausia vertybė yra šeima, tačiau iš tiesų savo šeimą vertinti pradedame tik sulaukę tam tikros brandos ar po sukrečiančių išgyvenimų. Iš jūsų įrašų socialiniame tinkle susidaro įspūdis, kad ir jūs iš naujo atradote ryšį su šeima.

– Sakoma, kad tikrus draugus nelaimėje pažinsi. Galbūt su šeima yra panašiai. Kartais tų, kurie yra arčiausiai, net nepastebime. Atidėliojame apsilankymus ir skambučius artimiesiems, vis atrodo, kad kažkam tavęs reikia labiau. Tačiau iš tiesų šeima yra tie žmonės, kurie pirmieji padės ir bus šalia, nesvarbu, kas nutiktų.

Mano šeima man tikrai yra pavyzdys to, ką reiškia priimti, mylėti besąlygiškai, ką reiškia atleisti. Taip ir mano geriausi draugai – kai kurių nematau daug mėnesių ar metus, tačiau jie visada padės. Galbūt pasakys, kad nepritaria kažkokiems mano veiksmams, tačiau būna šalia ir myli tokią, kokia esu, ir primena, kad viską kartu įveiksime. Žinojimas, kad nesi vienas, ir yra tai, kas labiausiai palaiko ir visada veda į priekį.

– Ko sau palinkėtumėte praėjusio gimtadienio ir naujo etapo pradžios proga?

– Galvodama norą, pamaniau, kad norėčiau, jog visi, esantys šalia, visada pasiliktų mano gyvenime. Esu be galo dėkinga, kad Dievas man juos atsiuntė. Taip pat esu dėkinga už visas pamokas, už tai, kad mane papurtė, pakratė ir išpurtė labai daug ydingų dalykų. Tarkime, buvau iš tų žmonių, kurie nesupranta, kodėl kitas žmogus pasielgia vienaip ar kitaip, bet supratau, kad niekada negalima teisti, nesvarbu, kaip jis pasirinko gyvenime.

Juk nieko nežinome apie jo praeitį, priežastis. Palinkėčiau to sau ir toliau nepamiršti – juk tikrai ne man teisti kitus.

Taip pat skaitykite