Veidai

2020.07.04 07:00

(Ne)matoma Valinsko pusė: vienai šeimai padėjo susilaukti vaikelio, pagalbos ranką tiesia ir kitiems

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.07.04 07:00

Televizijos laidų vedėjo, tituluojamo šou verslo rykliu Arūno Valinsko pokštų ir avantiūrų ar kuriamų projektų daugelis nepamiršta dešimtmečius, o apie jo daromus darbus mažai kas žino. „Tai reikia daryti tyliai“, – portalui LRT.lt sako jis. Jam priklauso pirmoji Lietuvoje išduota donoro kortelė, o vienai šeimai atidavęs savo honorarą jis išpildė jų svajonę turėti vaikų.

– Ankstesniuose sezonuose „Auksinis protas“ eidavo vasaros atostogų, tačiau šiemet su žiūrovais sveikinatės žaidime „Auksinis protas. Vasara“, jis pasitinka kiek pasikeitęs.

– Nusprendėme, kad vasarai skirtas dvylikos laidų ciklas bus kiek sportiškesnis, žaidime dalyviai varžosi pogrupiuose, kaip krepšinio ar futbolo čempionate. Yra ir daugiau naujovių, kurių nesinori įtraukti į klasikinį „Auksinio proto“ žaidimą, tačiau vasarai jos tikrai puikiai tinka. Iš tiesų, labai džiaugiuosi „Auksinio proto“ bendruomene, nes galime pasidžiaugti puikiu žiūrimumu. Belieka nulenkti jiems galvas ir pažadėti kitą sezoną nenuvilti.

– Esate vadinamas šou verslo rykliu. Ko reikia, kad laida gyvuotų ilgai? Ji turi nuolat keistis, kad išliktų įdomi žiūrovams?

– Profesionalas – ne tas, kuris neprašauna, bet tas, kuris prašauna rečiau už kitus. Tie ieškojimai ar eksperimentai turi būti gerai pamatuoti ir apgalvoti, kad jie padėtų laidai neužsistovėti vietoje, tačiau nepadarytų jos visiškai kitokios, nei ją įpratę matyti žiūrovai, nepaverstų visiškai neatpažįstamu produktu. Kartais tie visi pagerinimai iš tiesų gali būti pabloginimais.

Geriausia, kas man gyvenime yra nutikę, – Valinskienė.

– Sakote, kad televizijoje prieš eksperimentuojant reikia gerai viską pasverti, tačiau gyvenime, rodos, neretai elgiatės spontaniškai, pasiduodate avantiūroms ir nebijote eksperimentuoti. Daugelis girdėjo apie jūsų pokštą, kad užminuotas viešbutis, apie baudą, kurią sumokėjote pilna centų priekaba, ar pan.

– Tikrai nesėdžiu ir negalvoju, ką čia nuveikus, kad būtų įdomiau. Įvairios idėjos man tiesiog šauna į galvą. Beje, taip netikėtai atsirado ir „Auksinis protas“. Neturėjau planų kurti intelektinio žaidimo, tačiau žodis po žodžio besišnekučiuodami su Andriumi (Tapinu – LRT.lt) sumanėme, kad tai visai gera mintis. Daug dalykų mano gyvenime nutiko panašiai. Tikrai nubudęs ryte neįjungiu kažkokio avantiūrizmo režimo. Tiesiog jo niekada neišjungiu. Man atrodo, kad ir miegodamas sapne užsiimu avantiūrizmu. (Juokiasi.)

– Taip kartą sėdėdamas su A. Tapinu ir bendrą meilės romaną rašyti sumanėte, tik rašyti jį turėjote ne jūs, o jūsų žmona Inga Valinskienė. Ilgai teko ją įkalbinėti?

– Mes kažkaip kalbėjomės, kad drauge jau septintus metus kuriame laidą, ėmėme svarstyti, ką dar galėtume nuveikti. Taip sutarėme, kad reikia rašyti knygą. Kadangi trauktis nebuvo kur, aš ir nesitraukiau, tik suradau tinkamesnį variantą – Ingą. (Juokiasi.)

Sakau, kad esu knygos krikštatėvis, taip pat ir pavadinimo autorius, tai jau taip pat nemažai. O žmonos ilgai įtikinėti nereikėjo – norint žmones kuo nors įtikinti, savo idėja pirmiausia pačiam reikia labai tikėti (ar bent jau gerai apsimesti, kad labai tiki) ir ja sudominti kitą.

Kadangi gimė anūkė, močiute tapo Inga, o man iki senelio dar toli.

– Nors visiems žinoma, kad turite gerą humoro jausmą ir mokate sukurti pramogą, pakalbėkime apie kilnius poelgius. Ar tiesa, kad gavote pačią pirmą Lietuvoje donoro kortelę?

– Tiesa, tai įrodo ant jos užrašytas numeris.

– O ar prisidedate prie labdaringos veiklos, aukojate, padedate kitiems?

– Taip, nors apie tai nelabai noriu kalbėti ar to viešinti. Mes su Inga tikrai nesame tie, kurie per kokią nors labdaros akciją prieš šventes paaukoja 10 eurų ir jaučiasi prisidėję prie gerų darbų, užsidėję varnelę. Stengiamės tai daryti nuolatos.

Pamenu, esu padėjęs vienai šeimai. Kelerius metus vedžiau kasdienę pokalbių laidą vienoje radijo stotyje. Vienos transliacijos metu su gydytoja Gražina Bogdanskiene kalbėjomės apie dirbtinį apvaisinimą. Iš jos sužinojau, kad yra šeima, kuri kartą jau bandė, tačiau jiems nepavyko. Nusprendžiau honorarą, gautą už vieną renginį, atiduoti jiems, kad galėtų pabandyti dar kartą. Vėliau sužinojau, kad jiems gimė dukra.

Gyvenimą reikia gyventi dabar, o ne laukti, kad jis ateis rytoj.

– Dažniausiai kitą užjaučia tie, kurie patys yra patyrę tam tikrų sunkumų. Galbūt ir jūs žinote, ką reiškia, kai vos pavyksta sudurti galą su galu?

– Kai su Inga susituokėme, buvau Teisės fakulteto studentas. Tuo metu nuomojomės kambarį, kuris buvo mažesnis nei dabartinė mūsų vonia, o turėti automobilį atrodė labai tolima svajonė. Viską drauge kūrėme nuo pat pradžių, todėl man tikrai nesunku suprasti žmones, kuriems nesiseka taip, kaip jiems norėtųsi. Deja, yra labai daug žmonių, kurie nieko nedaro, kad jiems būtų geriau. Kai matau, kad į mane kreipiasi žmogus, norintis gauti žuvį, sakau, kad į mano vartus gali nesibelsti, geriau duosiu meškerę ir išmokysiu žvejoti.

– Ar sūnus auginote vadovaudamiesi tokiu pačiu principu?

– Žinoma. Manau, kad vyras turi būti toks, kuris rūpinasi mylima moterimi, šeima, turi teisę priimti sprendimus ir pareigą už juos atsakyti. Moteris su juo turi jaustis saugi ir turi jausti, kad jos vaikai yra saugūs. Įsimylėjimas gali praeiti, meilė keičiasi, tačiau saugumas moteriai – svarbiausias dalykas.

– O ar buvote griežtas savo vaikams?

– Labai. Kartais pagalvoju, kad galbūt net per daug. Tik nemanau, kad dėl to reikia graužtis. Jei jautiesi suklydęs, nereikia užsiimti savigrauža, reikia užsiimti savianalize, kad tokių klaidų nebedarytum.

– Beveik prieš dvejus metus tapote seneliu, galbūt anūkė suminkštino kietą jūsų būdą, sulaukia daugybės dėmesio ir lepinimų?

– Kadangi gimė anūkė, močiute tapo Inga, o man iki senelio dar toli. (Juokiasi.) Sakau, kad vaikus turi auginti tėvai, seneliai gali padėti, gali palepinti, tačiau jie niekada nepakeis to, ką vaikui turi duoti tėvai. Žinoma, kai augo mūsų sūnūs, teko nemažai dirbti, tad mums labai padėjo Ingos mama.

Žinoma, aš labai džiaugiuosi, kad atsirado dar viena Valinskų šeimos atžala, Valinskaitė, bet turiu pripažinti, kad eilėje prie jos esu paskutinis – yra tėvai, močiutė, promočiutė, galiausiai – aš. Tačiau nesigraužiu. Žinoma, jei reikia, padedu, sauskelnes galiu pakeisti, bet nematau, kodėl turėčiau savimi varginti mažą vaiką. (Juokiasi.) Ateis laikas ir vaikui natūraliai norėsis daugiau bendrauti.

– O kas geriausiai padeda įkrauti vidines baterijas ir pailsėti?

– Žvejoju, medžioju, buriuoju, mėgstu keliauti. O kartais pakanka pakeisti aplinką. Neseniai su bičiuliais buvome kaimo turizmo sodyboje. Nuvykome į vietą, kuri, rodos, tave sugeria ir joje ištirpsti, – jau kitą dieną atrodo, kad problemos, kurios ką tik kėlė rūpesčių, tiesiog išnyksta. Taigi, kartais pakeisti aplinką – labai gerai.

Ir, žinoma, laisvalaikiu labai mėgstu knygas. Tiesa, jos neretai būna susijusios ir su mano darbu – tenka ruošti klausimus, ieškoti informacijos. Kartais, paėmęs knygą į rankas savo malonumui, vis tiek pastebi, kad kyla idėjų klausimams.

Jei jautiesi suklydęs, nereikia užsiimti savigrauža, reikia užsiimti savianalize.

– Drauge su A. Tapinu galvojate klausimus „Auksiniam protui“, taip pat jūs – LRT TELEVIZIJOS laidos „Kas ir kodėl?“ klausimų autorius. Kiek jų tenka sugalvoti per televizijos sezoną?

– Per abu projektus išeina apie 12 tūkst. klausimų. Kai įpranti, toks režimas atrodo natūralus. Tiesa, manęs neretai klausia, kodėl klausimus galvoju pats, juk tai galėtų daryti kiti žmonės, man tereikėtų juos perskaityti eteryje.

Tačiau tik pats tai darydamas gali būti tikras, kad nieko nereikės perdaryti. Jei pasiduosi srovei ir manysi, kad kaip kiti padarys, taip ir bus gerai, žiūrovai tai pajaus, laida nebus tokia įdomi, mažės susidomėjimas ir reitingai. Žiūrovas turi jausti, kad vedėjas ne tik žino, apie ką kalba, bet jam tai yra ir įdomu. Taip jis kartu su žiūrovais kuria intrigą, yra neabejingas ne tik žaidėjui, bet ir medžiagai.

– Esate Socialinių mokslų kolegijos dėstytojas, rinkote televizijos laidų vedėjų kursą.

– Jie ateina nepasiruošę gyvenimui, kuris jų laukia. Įteikdamas diplomus, visada pasveikinu juos, atvykusius į suaugusiųjų pasaulį. Šiuo metu galimybės yra didžiulės, kiekvienas kanalas turi daug dukterinių kanalų, o juose trūksta gerų autorinių laidų.

Šiais laikais daugelis savo rankose turi kilnojamąją televizijos stotį (KTS) – mobilųjį telefoną.Taigi, tereikia sukurti gerą, įdomų kūrinį. Tačiau nemaža dalis jaunuolių negeba to padaryti ir piktinasi, kad vyresni yra užėmę vietas, kurias jie norėtų užimti. Visada sakau, kad jie niekada nebus nei kernagiai, nei šapranauskai, nei Valinskai, – jie turi užimti savo vietą. Tik gaila, kad žmonės iš gyvenimo ir aplinkos reikalauja daugiau nei iš savęs.

– Esate sau reiklus?

– Žinoma. Per paskaitas visada sakau, kad jei studentai nori dirbti televizijoje ar šou versle, jie turi įsikalti – svarbiausia reiklumas sau. Svarbu skaityti, lavintis ir tobulintis. Žmogus, kuris išeina į eterį, yra savotiškas mokytojas, daugelis žiūrinčiųjų juo tiki. Nesvarbu, ar tas žmogus „šoumenas“, ar žinių vedėjas, jis privalo mokytis.

Didžiausia jaunimo problema, kad jie nejaučia azarto žinoti, jie nėra smalsūs, daug kas jiems neįdomu. Kiekviena perskaityta knyga, sužinota žinia yra kaip pasilipimas ant akmens, tarsi kopimas laiptais ant piramidės – kuo tu aukščiau palipi, tuo toliau matai horizontą ir tuo smalsiau turėtų būti sužinoti, kas už jo.

Profesionalas – ne tas, kuris neprašauna, bet tas, kuris prašauna rečiau už kitus.

– Sakėte, kad KTS savo rankose šiandien turi daugelis. Ar pasižiūrite, ką socialiniuose tinkluose veikia vadinamieji influenceriai? Jie taip pat kuria turinį žiūrovams, sekėjams.

– Nežiūriu, nes man tai neįdomu. Esu matęs jų kuriamo turinio ir nematau, ką ten sekti. Norint turėti sekėjų reikia žinoti, kur eini ir kaip tuo sekėjus pakviesti. Panašu, kad dauguma žmonių nori, kad informacija būtų kaip greitasis maistas, – ją nori gauti ir suvartoti greitai, o dar geriau, jei gauna jau sukramtytą ir suvirškintą. Tik bėda, kad dėl to daugelis taip ir liko neišmokę abejoti ar analizuoti. Labai daug paviršutiniškumo yra.

– Universitete studijavote teisę, ar kada susimąstėte, kas būtų, jei nebūtumėte pasukęs į televiziją ir vis dar eitumėte teisininko keliu?

– Mano kolegos dabar yra profesoriai, Baudžiamojo kodekso kūrėjai ir pan. Savo kurse buvau vienas iš penkių pažangiausių studentų, nes man tai tikrai buvo įdomu. Neabejoju, kad būčiau buvęs geras teisininkas, tik nežinau, ar būčiau ėjęs į advokatūrą, – prokuroro darbas man atrodo įdomesnis, o ir mano studijuojama sritis buvo baudžiamoji teisė. Tačiau viskas pasisuko kitaip. Kovų už nepriklausomybę metais daugelio gyvenimuose įvyko lūžis.

Tačiau tikrai nesigailiu, kad viskas susiklostė kitaip. Geriausia, kas man gyvenime yra nutikę, – Valinskienė, o visa kita... Turbūt susiklostė taip, kaip ir turėjo būti. Jei pasakyčiau, kad gyvenu neįdomų ar blogą gyvenimą, nusidėčiau prieš daugybę žmonių, kuriems iš tiesų yra nuobodu.

Yra nemažai mano amžiaus žmonių, kurie ilgai laukė, kada ateis tas gyvenimas, ir susivokia, kad jis jau už nugaros. Gyvenimą reikia gyventi dabar, o ne laukti, kad jis ateis rytoj. Tikrai gyvenu nenuobodžiai, tačiau tokį gyvenimą gali susikurti kiekvienas. Juk mes norime tokio gyvenimo, kokį įsivaizduojame. O kuo lakesnė mūsų vaizduotė, tuo daugiau visko galime įsivaizduoti.

– Tik kartais toms fantazijoms įgyvendinti stinga drąsos – neretai norint gyventi taip, kaip norime, reikia kažką pakeisti, o pokyčiai neretai gąsdina.

– Sakau, kad kartais reikia ne turėti drąsos, o neturėti baimės. Žmogus gali būti drąsus, tačiau vis tiek jausti pokyčių baimę. Jei norite ką nors daryti, darykite, jei norite būti laimingas – būkite. Arba daugiau darykite, arba mažiau norėkite.

Taip pat skaitykite