Veidai

2020.07.05 18:43

200 km žygio pėsčiomis pabaigoje kūnas pasakė „gana“: išgirstas prašymas tapo asmeniniu triumfu

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.07.05 18:43

„Dažnai į daug ištvermės reikalaujančius žygius žmonės eina tam, kad nugalėtų, perliptų per save. Visgi aš supratau, kad nenoriu niekam nieko įrodyti, kad man šis žygis buvo proga geriau pažinti save“, – sako LRT KLASIKOS žurnalistas Darijušas Malinovskis, leidęsis į 200 km žygį pėsčiomis. Likus vos 40 km iki pabaigos, D. Malinovskio kūnas pasakė „gana“. Jis šį prašymą išgirdo: „Tai ir buvo mano asmeninis triumfas.“

„Tikiu, kad gyvenime viskas klostosi pagal tam tikrą dėsningumą, tad manau, kad ir šis žygis įvyko ne šiaip sau. Pastaruoju metu buvo susikaupusių nemažai įtampėlių tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniuose santykiuose.

Norėjosi nuo visko atsiriboti ir tiesiog leistis į tokią kelionę, kurioje galėčiau pabūti su savimi, tad šis žygis man nukrito iš dangaus tarsi panacėja“, – portalui LRT.lt pasakoja neseniai iš 4 d. kelionės Jurbarko apylinkėmis grįžęs D. Malinovskis.

Į Pėsčiųjų žygių asociacijos organizuotą 200 km žygį pėsčiomis D. Malinovskis leidosi jau trečią sykį. Šįkart jis išvykai ruošėsi, o ne, kaip pats juokauja, iškeliavo pakilęs tiesiai nuo darbo stalo.

„Stengiausi gyventi kuo aktyviau, prieš pat žygį daug vaikščiojau pėsčiomis, pasirūpinau tinkama avalyne. Man atrodė, kad žygiui esu pasiruošęs, tačiau įsitikinau, kad ten tikrai yra ką veikti“, – šypteli pašnekovas.

Kai pavakaryje, praūžus audrai, ėjau atgal į bazę, jaučiau lengvus dezorientacijos požymius: silpnai gaudžiausi aplinkoje, visi pojūčiai ir garsai buvo prislopinti.

Likus 40 km, kūnas pasakė: gana

Keturias dienas trukęs 200 km žygis buvo suskirstytas į dvi trasas. Per dvi paras žygeiviams reikėjo sukarti po 100 km, viena diena po jų buvo skirta poilsiui. 100 km buvo suskirstyti į 4 ratus, po kurių reikėdavo grįžti į bazę.

Pirmuosius D. Malinovskio žingsnius miško takais, duobėtais žvyrkeliais, laukais, važiuojamąja dalimi lydėjo alinanti kaitra, o po poros dienų iš prakiurusio dangaus pasipylė audros pliūpsniai. Trečią žygio dieną, nužingsniavęs beveik 160 km, D. Malinovskis pajuto, kad smarkiai susvyravusi oro temperatūra, pėdas išmarginusios nuospaudos ir maudžiantys sąnariai smarkiai nualino ir išsekino kūną.

„Pamenu, kai pavakaryje, praūžus audrai, ėjau atgal į bazę, jaučiau lengvus dezorientacijos požymius: silpnai gaudžiausi aplinkoje, visi pojūčiai ir garsai buvo prislopinti. Didžiulis oro temperatūrų šuolis buvo šokas organizmui, grįžau, kaip pats juokauju, visai „ant baterijos likučių.“ Maniau, kad pamiegojęs šiek tiek atsigausiu – juk žygiuoti likę buvo visai nedaug, vos 42 km.

Vis dėlto išgirdau, kaip mano kūnas sako, jog pakaks. Net nustebau, kad šis suvokimas man atėjo taip lengvai, kad visai nesistengiau kovoti su savimi, eiti iki galo, neforsavau kūno. Ko gero, trasą būčiau įveikęs, bet kokia kaina? Eiti tam, kad gautum diplomą ir galėtum pasigirti, kad nuėjai 200 km, bet visai nebejausdamas malonumo? Beje, supratau, kad tolesnė kelionė būtų grėsusi rimtomis sveikatos problemomis.

Paryčiais gulėdamas palapinėje prisiminiau visų kalbintų alpinistų, triatlonininkų žodžius, kad reikia ne nugalėti save, o su savimi ir savo kūnu užmegzti ryšį. Dažnai į daug ištvermės reikalaujančius žygius žmonės eina tam, kad nugalėtų, perliptų per save. Visgi aš supratau, kad nenoriu niekam nieko įrodyti, kad man šis žygis buvo proga geriau pažinti save“, – kalba D. Malinovskis, asmeninį triumfą pasiekęs būtent tada, kai nutarė sustoti, kol laikas.

Nuovargis susimaišė su dainos apie naują dienos pradžią žodžiais, dar sykį supratau, kad atsitiktinumų nebūna. Ta akimirka buvo labai paveiki

Žygis tapo kelione į save

Žygis pėsčiomis vienareikšmiškai tapo ne tik proga pasitikrinti ištvermę ir fizines jėgas – didžiąja dalimi tai buvo kelionė į savo vidų, sako D. Malinovskis. Visgi žygiuojant teko nustebti pajutus, kad galva kone tuščia, ir joje sukasi tik viena mintis: kaip taisyklingai statyti kojas.

„Eidamas suvokiau, kad nepavyksta leistis į gilius apmąstymus. Pradžioje maniau, kad tik man, bet neseniai skaitydamas Lietuvos ultrailgų nuotolių bėgiko Piotro Silkino biografiją supratau, kad tai – natūrali kūno reakcija, taip taupoma energija, mat mąstymo procesas atima nemažai jėgų.

Pirmąją dieną į žygį pajudėjome su didele grupe, pradžioje šnekučiavomės, juokavome, pasakojome anekdotus, bet palaipsniui pradėjome eiti pavieniui. Daugelis žygeivių keliaudami beveik net nekalba, tiesiog eina vieni, savo tempu. Beje, labai svarbu jį atrasti, nesilygiuoti į kitus, nebandyti kitų pavyti“, – kalba D. Malinovskis.

Žygis Jurbarko apylinkėmis leido visiškai susilieti su gamta ir tapo tartum viena ilga meditacija, sako D. Malinovskis. „Kurį laiką medituoju, tad man ši kelionė prilygo tobulai meditacijai, leido tarsi išnykti akimirkoje ir patirti palaimą. Esu jautrus žmogus, tad ką ten slėpti – buvo akimirkų, kai pravirkau.

Vienas artimas žmogus mano kelionei buvo paruošęs dainų grojaraštį. Pamenu vieną akimirką, kai paryčiais žygiavau paskutinius pirmosios 100 km trasos kilometrus. Einant tiltu per Nemuną įsižiebė žibintai, o ausinėse užgrojo mano mėgstama Nicko Cave`o daina „Distant Sky“.

Tada nuovargis susimaišė su dainos apie naują dienos pradžią žodžiais, dar sykį supratau, kad atsitiktinumų nebūna. Ta akimirka buvo labai paveiki“, – prisimena D. Malinovskis.

Buvau patekęs į keistą situaciją, kai pajutau, jog kai kurie dalykai, kad ir kitokiomis formomis, gyvenime kartojasi.

Pas meditacijos mokytoją nuėjo ieškodamas atsakymo

Sąmoningą kelionę į save D. Malinovskis sako pradėjęs prieš gerus metus, kai tam tikros gyvenimo patirtys ėmė kelti klausimų, į kuriuos norėjosi ieškoti atsakymų. „Ko gero, dažniausios žmonių gyvenimo problemos yra santykiai ir pinigai. Mano atveju keistis pastūmėjo santykiai.

Buvau patekęs į keistą situaciją, kai pajutau, jog kai kurie dalykai, kad ir kitokiomis formomis, gyvenime kartojasi. Atrodytų, bendrauji su kitu žmogumi, aplinkybės taip pat visai kitos, tačiau vis iš naujo išgyveni déjà vu jausmą.

Tada nutariau su klausimu, ką gyvenimas bando man tuo pasakyti, nueiti pas meditacijos mokytoją Arną Haridą. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – šypteli D. Malinovskis.

Nuo tada, kaip sako pats pašnekovas, siekiant pažinti save buvo atlikta daug namų darbų, teko panerti daug giliau nei įprastai. „Drįstu teigti, kad pradėjęs gilintis į save atradau visiškai kitokią gyvenimo kokybę, naują gyvenimo skonį. Mano gyvenime atsirado daugiau sąmoningumo, atsisakiau tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, svaigalų.

Stengiuosi vadovautis meditacijos bendruomenėje išmoktomis trimis gyvenimo taisyklėmis: priimti viską kaip patirtį, nevertinti ir neturėti lūkesčių. Pamažu ėmiau geriau suvokti, kas vyksta aplink, man tapo lengviau pakelti kasdienius iššūkius. Išmokau būti šioje akimirkoje ir ja mėgautis, negalvoti, kas laukia toliau.

Anksčiau galbūt spurdėdavau, kažką darydavau vien dėl darymo. Dabar leidžiu gyvenimui vykti pačiam, ir tai leido suprasti vieną gražų dalyką – jis viską sutvarko ir sustyguoja taip, tarsi apie tave būtų pagalvota iš anksto“, – pastarųjų metų atradimais dalijasi D. Malinovskis.

Stengiuosi vadovautis meditacijos bendruomenėje išmoktomis trimis gyvenimo taisyklėmis: priimti viską kaip patirtį, nevertinti ir neturėti lūkesčių

Po žygio ranką papuošė tatuiruotė

Grįžęs iš žygio ir dar nespėjęs iki galo atgauti jėgų, D. Malinovskis nuskubėjo į... tatuiruočių saloną. Jo dešinę ranką išmargino didelis, ryškus piešinys.

„Dar prieš žygį per vieną šeštadieninę meditaciją mano mokytojas suteikė man dvasinį vardą. Tai man buvo visiškai netikėta, nes toli gražu nelaikau savęs nušvitusiu ar turinčiu ypatingų sugebėjimų. Tačiau dvasinis vardas ir neįpareigoja kaip nors pasikeisti, jį reikia tiesiog priimti kaip malonę. Tądien gavau Garudos, mitinės indų būtybės, turinčios didžiulį energetinį potencialą, vardą.

Nesakau, kad tai buvo stebuklingas mano gyvenimo įvykis, tačiau tikrai daug reiškiantis, tad iš karto pajutau, kad norėsiu jį kaip nors įprasminti. Iš pradžių galvojau apie mažytę tatuiruotę, bet netrukus keliai mane suvedė su sena pažįstama tatuiruočių meistre Violeta Melnikova.

Kai susitikome, ji man ir sako: „Tu ką, čia gi Garuda! Reikia tatuiruotis per visą krūtinę arba nugarą, nes daryti mažą, juodą tatuiruotę – nesąmonė.“ Pajutau, Violeta galiu pasitikėti visu šimtu procentų. Neturėjau lūkesčių, bet galutinis rezultatas viršijo visas vizijas“, – šypsosi D. Malinovskis, žvelgdamas į tatuiruotę.

Meilę sau vis bandome pridengti santykiais, materialiais dalykais, ieškome meilės kitame žmoguje, nesuprasdami pagrindinės taisyklės: jeigu nemylėsi savęs tokio, koks esi, niekas kitas tau nepadės.

Kelionės nesibaigia

Emocijos pamažu slūgsta, žygį pažymėjusios kojų nuospaudos jau užgijo, į savo vietą iš lėto grįžta ir per tris dienas nukritę 2,5 kg, tad D. Malinovskio galvoje ėmė suktis nauji planai. Ketvirtą sykį leistis į 200 km žygį pėsčiomis pašnekovas kol kas neketina, tačiau tikina, jog jo kelionės – tiek po Lietuvą, tiek po savo vidų – nesibaigė.

„Žadu eiti 100 km taką aplink Vilnių, norėčiau leistis ir Camino Lituano keliu, susipažinti su Lietuva ir jos gražia gamta. Visgi suprantu, kad ilgiems žygiams ir žygdarbiams reikia ruoštis, ypač psichologiškai. Visų svarbiausia – suvokti, kad reikia ne įveikti save, o atrasti meilę sau.

Man atrodo, kad Vakarų civilizacija kenčia nuo meilės sau trūkumo. Vis bandome ją pridengti santykiais, materialiais dalykais, ieškome meilės kitame žmoguje, nesuprasdami pagrindinės taisyklės: jeigu nemylėsi savęs tokio, koks esi, niekas kitas tau nepadės“, – sako D. Malinovskis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt