Veidai

2020.06.16 08:36

Kodėl Andrius Mamontovas džiaugiasi, kad lietuviai nelabai drąsūs?

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.06.16 08:36

Paklaustas, kodėl nebekuria tokių dainų kaip anksčiau, dainininkas Andrius Mamontovas stebisi – būtų keista, jei visą laiką būtum šešiolikmečio problemų sūkuryje. Kaip LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ pasakoja atlikėjas, dabar jam kur kas įdomesni problemos niuansai nei tiesioginė problema, atspalviai nei spalvos, jis mėgaujasi žodžiais piešdamas paveikslą.

A. Mamontovą kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Kai tarėmės dėl interviu, sakei, tariamės pasimatyti popiet, nes keltis anksti rytais nėra tarp tavo laimės receptų.

– Taip, kai žmonės pietauja, aš tuo metu paprastai pusryčiauju. Mano gyvenimo ritmas nėra normalus, aš ilgai nemiegu, bet ryte niekur nereikia keltis. Kol reikėdavo vaikus vežioti į darželį ar mokyklą, tada tekdavo keltis anksti. Dažnai būdavo, kad grįžęs dar eidavau pamiegoti. Bet tuos etapus, kuriuose reikia anksti keltis, aš jau visus prašokęs.

Kita vertus, vakare arba naktį yra metas, kurį gali skirti visiškai sau. Kartais dirbi, o kartais – žiūri filmą. Man būtina turėti tas kelias valandas tik su savimi, kažką parašyti, paredaguoti nuotraukas, gal kažką įrašyti... Pabūti visiškai niekieno netrikdomam.

Klausytojas būna prisirišęs prie sentimentų, prisiminimų, susijusių su senomis dainomis, dėl to kartais žmonės galvoja, kad senos dainos tai buvo geros, o dabar kažkaip jie savęs naujose dainose nebemato.

– O ar tiki, kad kūrybai reikia kančios? Kad tai labiau įkvepia? Galvoju apie tą laikotarpį, kai startavote kaip grupė. Turėjote apie ką dainuoti, į ką vesti, didesnį tikslą. Dabar atrodo, kad tos problemos nebėra tokios didelės, nebėra, ko romantizuoti.

– Aš manau, kad problemų visais laikais žmonės turi, tik skiriasi gyvenimo aplinkybės, rakandai, kurie mus supa, mados... Jeigu kalbėtume konkrečiai apie „Foje“, kiekvienas jaunas žmogus, ypač tas, kuris linkęs užduoti klausimus, tuos klausimus, kurie yra „Foje“ dainose, užduoda: kas aš esu, kas yra šitas pasaulis, ar tai, ką matau, yra tai, ką matau, o gal viskas kitaip... Visi šie klausimai kyla natūraliai.

Laikui bėgant į kai kuriuos [klausimus] randi atsakymus, kai kurie nebėra svarbūs. Pastebėjau, laikui bėgant bent jau man tiesioginė problema nebėra tokia įdomi – man įdomesni atspalviai nei spalvos. Mažas niuansas didelėje problemoje yra įdomesnis. Tad mano dabartiniai tekstai skiriasi nuo paauglystės. Man kartais patinka žodžiais nupieštas paveikslas ir kokią jis nuotaiką turi be bandymo įdėti žinutę. Nuotaikos sukūrimas dabar man daug įdomiau ir kaip klausytoją į tą nuotaiką panardinti.

– Nebūtinai viskas turi turėti prasmę, moralą?..

– Tiesioginę – prasmę vis tiek viskas vienaip ar kitaip turi, net jeigu neturi, prasmę atrandi ten, kur kiti jos nemato. Kartais manęs klausia: kodėl tu neberašai tokių dainų kaip anksčiau? Būtų keista, jei visą laiką būtum šešiolikmečio problemų sūkuryje – natūralu, kad keitiesi. Klausytojas būna prisirišęs prie sentimentų, prisiminimų, susijusių su senomis dainomis, dėl to kartais žmonės galvoja, kad senos [dainos] tai buvo geros, o dabar kažkaip jie savęs naujose dainose nebemato.

– Ar buvo akimirkų, kai norėjai, kad tavęs Lietuvoje nepažinotų?

– Dažnai būna tokių akimirkų. Esu seniai susitaikęs, kad mane atpažįsta, bet yra momentų, kai tu nori ateiti į kavinę ir pašnekėti su draugu... Džiaugiuosi, kad gyvename šalyje, kurioje žmonės nėra labai drąsūs. Mes negalime sakyti, kad mums neleidžia praeiti – taip tikrai nėra. Žmonės gana uždari, nėra kaip Rusijoje, kur po „Hamleto“ spektaklio grįžti į viešbutį ir ten rašteliai su telefono numeriais, pakišti po durimis.

Dėl to skųstis negaliu, bet, būna, eini galvodamas apie kažkokią problemą, o kažkas prieina ir sako: ar galima nusifotografuoti? Tu iš visų jėgų stengiesi šypsotis, skiri dėmesį, nors skubi, vėluoji... Gal vieną kartą gyvenime esu pasakęs „ne“.

Mums reikalinga turėti bent vieną vietą, į kurią galėtume sugrįžti.

– Ar Berlynas – didelė tavo laimės dalis?

– Berlynas yra mano labai mylimas miestas. Kiekvienas žmogus, ypač kuris keliauja, randa pasaulyje dar kokią nors vietą, kurioje jaučiasi kaip namuose. Man tokios vietos – Berlynas ir Honkongas. Kai atvažiuoju, jaučiu, kad sugrįžau.

– Koks pirmas dalykas, kurį padarai grįžęs į Berlyną?

– Labai keistas dalykas, bet kai nuvažiuojame į vietą, kurioje jau esame ne pirmą kartą, kažkodėl būtinai norime aplankyti taškus, kuriuose jau buvome. Nežinau, kas tai yra: patikrinti, ar vis dar taip pat gerai? Berlyne jau esu buvęs dešimtis kartų, nuo 1989 metų lankausi kasmet. Kartą net pagavau save: kodėl atvažiavęs visada turiu nueiti į „Potsdamer Platz“? Nėra paaiškinimo.

Žmogus yra įpročio gyvūnas. Tai natūralu, išgyvenimo dalis. Mums reikalingas režimas, atpažįstami daiktai. Mes kartais skaitome apie užsienio žvaigždes, kurios atvažiavusios reikalauja, kad jų persirengimo kambaryje būtų rožių puokštė, raudonas kilimas... Aišku, tai dalis viešųjų ryšių, bet po visu tuo yra paprasti ir suprantami dalykai.

Kai žmogus kelis mėnesius ar metus keliauja aplink pasaulį, kiekvieną dieną esi kitoje vietoje; tavo gyvenime metus nėra nieko pastovaus. Ir kai ateini prieš koncertą į persirengimo kambarį, kuriame yra tas pats raudonas kilimas, tai vienintelis taškas, kur yra tau atpažįstama aplinka. Tai suteikia namų jausmą, kad yra pastovi vieta – mums reikalinga turėti bent vieną vietą, į kurią galėtume sugrįžti.

Visas pokalbis – birželio 11 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.