Veidai

2020.06.13 11:16

Tarp muzikos ir aktorystės gyvenanti Paula: per metus išmokau daugiau, nei būčiau išmokusi studijuodama

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.06.13 11:16

„Supratau, kad galiu būti stipri, nepasiduodanti ir eiti toliau, net kai būna tikrai sunku“, – portalui LRT.lt pasakoja atlikėja Paula Valentaitė, atliekanti pagrindinį vaidmenį žiūrovų pamėgtame seriale „Bloga mergaitė“. Praėjusių metų pabaiga negailėjo jai nei išbandymų, nei apdovanojimų, tad karantinas tapo puikia proga susidėlioti mintis.

– Po maždaug trijų mėnesių pertraukos atlikėjai grįžta ant scenos ir vėl džiaugiasi galėdami susitikti su klausytojais. Kokia jums buvo ši pertrauka, pavasaris?

– Beveik visą karantiną praleidau kurdama muziką. Nepasakyčiau, kad jis labai skyrėsi nuo man įprastos kasdienybės, nes ir paprastai nemažai laiko praleidžiu studijoje arba kelioms savaitėms išvykstu į kokią nors atokesnę sodybą gamtoje, kur galiu atsiduoti kūrybai.

– Nors gerbėjai neišvydo jūsų ant scenos, galėjo pamatyti televizijos seriale „Bloga mergaitė“. Dažniau praeiviai gatvėje jus atpažįsta kaip aktorę ar kaip atlikėją?

– Labai įvairiai. Kai kuriems žinomos abi mano veiklos, tačiau yra ir tokių, kurie mane geriau žino kaip dainininkę, kiti – kaip Kotryną iš „Blogos mergaitės“. Beje, kartą lankiausi vienoje mokykloje, kur mane apsupo vaikai, gerą valandą negalėję paleisti ir tiesiog klausinėję apie serialą, apie mano kuriamą heroję.

Įvairiausių klausimų neretai sulaukiu ir socialiniuose tinkluose – žiūrovai rašo, klausinėja ne tik apie mano heroję, bet ir apie kitus aktorius, pavyzdžiui, Nijolę Sabulytę, suvaidinusią Bobulytę. Nesitikėjau, kad serialas gali taip įtraukti žiūrovą, bet džiaugiuosi, kad sukūrėme turinį, kuris jiems toks įdomus.

Iš tiesų, turiu prisipažinti, kad aš pati esu mačiusi vos porą serijų – kol kas nesiryžtu į save žiūrėti. Kadangi tai mano pirmasis bandymas filmavimo aikštelėje, o aš esu savikritiška perfekcionistė, tikiu, kad imsiu labai priekabiai save vertinti. Taigi žinau, kad ateis laikas, kai peržiūrėsiu visas serijas, tačiau dar ne dabar. (Šypsosi.)

Mes visi išgyvename ir patiriame panašius dalykus, tad svarbus vienam kitą palaikyti, o ne varžytis – vietos po saule užteks visiems.

– Minėjote, kad karantinas buvo laikas atsigauti, turbūt praėję metai, ypač jų pabaiga pareikalavo nemažai jėgų ir energijos – dainavote, vaidinote, dalyvavote televizijos projekte „Šok su žvaigžde“, kurį laimėjote.

– Jei ko nors imuosi, visiškai tam atsiduodu, negailiu nei laiko, nei jėgų, nemoku žiūrėti atsainiai ir palikti neužbaigtų darbų. Laiko atsigauti reikėjo, tačiau ir aktorystė, ir šokių projektas mane labai daug išmokė, padėjo atrasti kai kurias stipriąsias puses, supratau, kad galiu būti stipri, nepasiduodanti ir eiti toliau, net kai būna tikrai sunku. Ir vaidyba, ir šokis – artimos mano prigimčiai meno sritys, vis dėlto, nei aktore, nei šokėja savęs nevadinu – muzika yra tai, kas man teikia daugiausia laimės. Taigi pastarajai ir noriu atsiduoti.

– Kai kurie šokių projekto dalyviai ir jam pasibaigus toliau mokėsi šokti, galbūt ir jūs pradėjote lankyti pamokas?

– Metų pradžioje leidau sau pailsėti, o kai tik nuėjau į pirmąją šiuolaikinio šokio pamoką, prasidėjo karantinas. Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir rudenį vėl eisiu mokytis. Tiesa, su projekte sutiktu šokių partneriu Gedvinu drauge kažkiek šokome – nusifilmavome mano vaizdo klipe, kaip tik ruošiuosi pirmajam pokarantininiam savo koncertui, kuris jau birželio 16 d. įvyks „Vasaros terasoje“, galiu išduoti, kad ten taip pat galėsite pamatyti mane šokančią, bus ir Gedvinas. Taigi šokis iš mano gyvenimo niekur nedingo.

Tai, kad komentatoriai nesibodi aptarinėti mano šeimos, mano tėvų ir yra skaudžiausia.

– Tikriausiai sulaukiate nemažai klausimų apie tai, ar šokėjas Gedvinas Meškauskas, su kuriuo tapote projekto nugalėtojais, tikrai yra tik šokių partneris ir draugas, ar tikrai esate tik bičiuliai?

– Natūralu, žinodami kiek daug laiko drauge praleisdavome repetuodami, matydami, kad gerai sutariame, žmonės galėjo pagalvoti, kad mes pora, tačiau tikrai taip nėra – esame geri draugai. Iki šiol gražiai bendraujame, gerai sutariame, kartu dirbti mums labai smagu. Mes niekada nesipykome, net kai būdavo sunku ar liūdna, nepuldavome vienas kitam priekaištauti ar pyktis.

Net ir tada, kai repeticijų salėje praleisdavome po aštuonias valandas ir daugiau, kai jau atrodydavo, kad daugiau nebegalime, pasikalbėdavome ir vėl stodavomės dirbti. Turbūt mus suvienijo tai, kad abu esame nelinkę pasiduoti.

– Prieš metus baigėte mokyklą, tačiau nusprendėte padaryti pertrauką moksluose ir į universitetą nestojote. Ar savo sprendimo nesigailite ir ar nepagalvojate apie studijas?

– Pažįstu nemažai žmonių, kurie įstoję savo pasirinkimu suabejojo ir studijas metė. Savo sprendimo nesigailiu, nes nesijaučiu stovinti vietoje – per pastaruosius metus nemažai nuveikiau ir labai daug išmokau. Galbūt net daugiau nei būčiau išmokusi studijuodama.

Be to, visą savo laiką ir energiją galėjau skirti tam, kas man tikrai svarbu, kas man rūpi ir kas daro mane laimingą. Taip pat įsirengiau savo studiją, pradėjau prodiusuoti, kurti dainas ne tik sau, bet ir kitiems atlikėjams, vykstu į Švediją, kur dirbu su švedų prodiuseriais. Su jais susitikau dar tada, kai su daina „1 2 3“ dalyvavau nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.

Man tada atrodė neįtikėtina, kad profesionalai iš kito pasaulio krašto susidomėjo mano kūryba, juolab, kad man tebuvo 16-17 metų. Tiesa, mokslų tikrai nesibaidau ir norėčiau pagilinti savo kaip dainų kūrėjos žinias, turiu viziją, kad ateityje kažkur išvyksiu pasimokyti.

– Dažnam dvidešimtmečiui dar labiau rūpi susitikti su draugais ar nuveikti ką nors smagaus, tikrai ne kiekvienas taip nuosekliai siekia karjeros. Kas motyvuoja jus?

– Esu tikra, kad ko nors pasiekti galima tik daug dirbant. Ir aš tikrai labai daug dirbu. Be to, esu svajotoja, tad kai daug svajoji, svajonės pildosi. O kalbant apie vakarėlius ar susitikimus su draugais, aš niekada nebuvau iš tų, kurie labai daug laiko praleidžia su draugais, man ir paauglystėje norėjosi būti namuose, groti gitara, kurti. Galbūt esu labiau intravertė.

Artimų draugų turiu nedaug, nors mielai bendrauju su visais, tik galbūt per daug arti neprisileidžiu. Tačiau klausytis kitų žmonių pasakojimų man labai patinka, labiau, nei atvirai pasakoti apie save.

– Nežeidžia, kai atlikėjai, kurie ant scenos jau porą dešimtmečių ar daugiau, kritikuoja jaunus atlikėjus ar kreivai žiūri į jų kūrybą, sakydami, kad jaunimui trūksta gyvenimiškos patirties ir todėl jie galbūt neturi, ką pasakyti klausytojui.

– Muzikoje negalėčiau sau meluoti, nesvarbu, kokios tos mano patirtys, didelės ar mažos. Kiekvienas jų turime, kiekvienas turime ir savo istoriją, tad galime apie tai kalbėti. Galbūt mano vaikystė nebuvo sunki ar skausminga, nepatyriau nelaimingos meilės ar pan., manau, kad muzika man leidžia įsijausti į skirtingus personažus ir kurti apie ką tik noriu, mintis ir melodijas paversti emocija. Tikiu, kad ir jaunas atlikėjas turi ką papasakoti.

Ir aktorystė, ir šokių projektas mane labai daug išmokė, padėjo atrasti kai kurias stipriąsias puses, supratau, kad galiu būti stipri, nepasiduodanti ir eiti toliau, net kai būna tikrai sunku.

– Kas labiausiai erzina pramogų pasaulyje?

– Esu linkusi palaikyti aplinkinius ir mane liūdina, kai atlikėjai stengiasi konkuruoti, kartais net įžeisdami ar sumenkindami kitą. Mes visi išgyvename ir patiriame panašius dalykus, tad svarbu vienam kitą palaikyti, o ne varžytis – vietos po saule užteks visiems. Taip pat nepatinka interneto komentarų kultūra – dažnai nesuprantu, kaip kai kurie žmonės gali rašyti tokius piktus dalykus. Visi esame žmonės, visi klystame, tačiau nemanau, kad verta dėl to viešai smerkti ar įžeidinėti.

– Ką skaudžiausio apie save esate perskaičiusi?

– Kartais žmonės net nepasidomi tavo istorija, taigi esu mačiusi įvairiausių komentarų, vienuose rašoma, jog esu iš vaikų namų, kituose piktinamasi, kad esu išlepinta turtingų tėvų dukrelė. Turbūt būtent tai, kad komentatoriai nesibodi aptarinėti mano šeimos, mano tėvų ir yra skaudžiausia. Kai buvau jaunesnė dėl to išgyvendavau, tačiau jau seniai nustojau skaityti, ką rašo komentatoriai.

– Daugelis atlikėjų šiandien yra aktyvūs socialinių tinklų vartotojai, manote šiandien tai – svarbi atlikėjo darbo dalis?

– Kaip ir sakiau, esu gan uždaro būdo, tad kurti turinį socialiniams tinklams man ganėtinai sunku, keistai jaučiuosi kalbėdama prieš telefono kamerą. Tačiau stengiuosi būti savimi ir pasidalyti tuo, kas vyksta mano gyvenime.

Tiesa, liūdnų emocijų stengiuosi nerodyti, nes noriu dalytis pozityviu, motyvuojančiu turiniu. Manau, kad šiais laikais svarbu dirbti ir socialiniame tinkle, kur gali patogiai ir greitai pasidalyti naujienomis apie artėjančius koncertus ar pranešti, kad pasirodė nauja daina. Suprantama, kad anksčiau atlikėjai ir be to išsiversdavo, tačiau laikai keičiasi.

Nesitikėjau, kad serialas gali taip įtraukti žiūrovą, bet džiaugiuosi, kad sukūrėme turinį, kuris jiems toks įdomus.

– Kokių turite tikslų ir norų?

– Beveik visi mano tikslai susiję su muzika. Tikrai nekeliu sau tokių siekių, kaip, pvz., surinkti pilnas arenas klausytojų, nes tikiu, kad jei to norėsiu ir kryptingai dirbsiu, taip vieną dieną nutiks. Tačiau kaip žmogui svarbiausias tikslas – būti laiminga. Pastaruoju metu susimąstau apie laikinumą ir kaip svarbu gyventi šiandien. Anksčiau taip nemokėjau ir gyvenau ateities tikslais, tačiau dabar stengiuosi būti čia ir dabar, nesiblaškyti, mažiau jaudintis ir vengti streso. Kai viduje ramybė, viskas atrodo kitaip.

– Kas privertė susimąstyti apie laikinumą? Nejaugi pandemija, kuri sujaukė nusistovėjusią tvarką ir vertė keisti viso pasaulio planus?

– Pandemija išties parodė, kad planai gali lengvai sugriūti ir viskas gali greitai pasikeisti. Galbūt niekas negalėjome įsivaizduoti, kad nutiks taip, kaip nutiko. Pandemija privertė susimąstyti apie tai, kas svarbu. Galbūt prie to prisidėjo ir tai, kad tampu vyresnė, labiau subrendusi. Susidėliojo prioritetai ir tuo labai džiaugiuosi, stengiuosi daugiau laiko skirti šeimai, artimiausiems draugams, muzikai.

Taip pat skaitykite