Veidai

2020.06.11 08:06

Nebekoncertuoti nusprendusi Neringa Čereškevičienė: esu žodžio žmogus

LRT RADIJO laida „Penktadienio pokalbiai“, LRT.lt2020.06.11 08:06

Vaikų buvo ir yra visokių, nes jie – šeimos veidrodis, o suaugę irgi yra visokie, sako LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ pašnekovė, „Tele Bim-Bam“ įkūrėja Neringa Čereškevičienė. Laidoje ji prisipažįsta nusprendusi nutraukti koncertinę veiklą, o tokiu pareiškimu nespjaunanti į šulinį, nes visada laikosi duoto žodžio.

„Tele Bim-Bam“ mamą, darželio bei pradinės mokyklos steigėją N. Čereškevičienę kalbina LRT RADIJO laidos „Penktadienio pokalbiai“ vedėjas Martynas Starkus.

– Paskaičiavau, kad šiemet „Tele Bim-Bam“ sukanka 30 metų. Bus neišpasakyto dydžio puota, svečiai sukviesti iš skirtingų pasaulio šalių?..

– Karantinas mums tikrai labai pakišo koją. Prisipažinsiu, po mūsų kalėdinio turo pabaigiau koncertinę veiklą, pasakiau sau „ne“ ir visiems vaikiukams, kad šitą puslapį užverčiame. Aišku, buvo liūdesio, ašarų, bet metas. Ką dar padarė karantinas? Neleido surengti 25-osios šeimyninės „Tele Bim-Bam“ stovyklos, kur būtume smagiai atošę šitą mūsų šventę.

– Bet ir Lietuvoje turime nemažai grupių, viena ryškiausių – „SEL“, kuri ne vieną kartą darė atsisveikinimo koncertą. Niekada negali sakyti, kad viskas – nespjauk į šulinį.

– Matai, esu žodžio žmogus. Jeigu jau pasakiau sau kažkokį nuosprendį... Patikėkite, jis nėra lengvas, apmąstytas sudėjus visus pliusus ir minusus. Šiandien aš jo dar laikausi.

– Esi labai stipraus prekės ženklo sukūrėja. Ar sutinki su manimi, kad šis ženklas labai svarbus visai to laikotarpio kartai? Dabartiniams vaikams gal tai ir nieko nereiškia, bet dabartiniams 30-mečiams pasako daug.

– Taip, tą labiausiai pajauti tiesiogiai kontaktuodamas su žmonėmis ar koncertuose. Susirenka būtent tos šeimos, tėvai, mokantys visas „Tele Bim-Bam“ dainas. Tebūnie – tegu taip ir būna. Į šį kūrybinį projektą įdėta daug metų, jėgų. Jis turbūt taip greitai ir nedings, nes mes dar gyvuojame, tik be intensyvios koncertinės ar televizijos eterio plotmės.

– Esi gana aktyvi socialiniuose tinkluose, parašai kartas nuo karto feisbuke. Tai darbo dalis, supranti viso to naudą. O ar bent socialiniuose tinkluose seki savo buvusių mokinių gyvenimą, kaip jie užaugo, sukūrė šeimas?

– Tikrai taip, esame draugai. Džiaugiuosi jų ar labiau, ar mažiau matomais muzikiniais pasiekimais, esu dalyvavusi ne vieno vestuvėse... Jų karjeros jau labai subrendusios, džiaugiuosi, kad kažkada kelio pradžioje galėjau juos atrasti, paskatinti scenoje. Kartu praleidome ne vieną dešimtmetį.

Vaikų, kaip ir buvo, taip ir yra visokių, nes mes, suaugę, irgi esame visokie. Laikausi pozicijos, kad vaikas yra šeimos veidrodis. Niekur nuo to nepabėgsime.

– Paminėjai vestuves. Aš iškart pamačiau tokį vaizdą: susirenka giminės, draugai, didelis balius, nebūtinai vestuvės, ir sako: vaikai, nelipkit ant galvos, eikit pas tetą Neringą, ji jumis ir užsiims. Ar tau suprantama, apie ką kalbu?

– Žinok, ne. Aš atsiriboju, negaliu visą laiką atlikti „Tele Bim-Bam“ tetos vaidmens. Visi esame žmonės ir nedirbame darbo visą parą. Jei pačiai užeina kabliukas, tai taip. Būna įvairiai, bet nepasakyčiau, kad yra didelis lipimas ant galvos.

– Ar tiesa, kad į muzikos mokyklas ateina aktyvūs vaikai – intravertų turbūt būna mažiau, o ypač reiškiasi jų tėvai, kartais – daug aktyvesni nei vaikai, ir tėvus suvaldyti būna sunkiau negu vaikus?

– Turbūt yra klaidingas įspūdis, kad „Tele Bim-Bam“ yra būtinai išskirtiniams vaikams, tiems, kurie drąsūs, viską moka, viską gali – tikrai ne. Reikia atskirti veiklas. Į sceną – taip – lipo tie, kurie turėjo charizmą, nebijojo scenos, nes to reikalauja ekranas.

O šitas dalykas yra – būdavo grupelė mamyčių, kurios paskui vaikus važiuodavo į gastroles ir vis manęs klausdavo: Neringa, na kada jau mes galėsime lipti į sceną? Vis turėdavau meluoti, išsisukinėti: kur jūsų kostiumai, šventinė avalynė... Turėjome tokį vidinį juokelį. Bet, atrodo, per „Tele Bim-Bam“ 10-metį esu išleidusi visus tėvelius per „Peliukų mokyklą“ su ausytėmis, kad vieną kartą prabėgtų. Tai kad džiaugėsi visi... Yra buvę ir taip. Užteko vienos minutės prabėgimo, buvo įspūdžių visai dienai.

– Dabartiniai vaikai, kurie ateina į jūsų mokyklą – ar jie kitokie negu tie, kurie atėjo į „Tele Bim-Bam“ prieš 30 metų?

– Dažnai sulaukiu šito klausimo ir dažniausiai laikausi atsakymo, kad man vaikai nesikeičia. Jie yra atviri pasauliui, smalsūs, galbūt dabar drąsesni, turi daugiau informacijos, prieigų prie jos, bet jeigu mūsų uždavinys – žvelgti į vaiką giliau, į sąmoningą asmenybės vystymąsi, šiuos visus dalykus gerai pakreipus išeina tik teigiamas polius. Nematau jokių problemų.

O vaikų, kaip ir buvo, taip ir yra visokių, nes mes, suaugę, irgi esame visokie. Laikausi pozicijos, kad vaikas yra šeimos veidrodis. Niekur nuo to nepabėgsime.

Visas pokalbis – gegužės 29 d. laidos „Penktadienio pokalbiai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.